Šiandien uteniškę Iloną Baltuškienę labiausiai žavi mažyčių lėlyčių gyvenimas. Visa galva į malonią veiklą pasinėrusi moteris prisipažino, kad žaisti su medvilnės siūlais ji gali neskaičiuodama valandų. O ypač jai maloniausias darbo rezultatas, kuris nudžiugina kūrėją, ir degančiomis akimis ji vėl kuria naujus darbus. Nors meno darbų dar nėra sukūrusi tiek daug ir negali lygiuotis į profesionalius kūrėjų, I. Baltuškienė, paraginta saviškių, Sudeikių bibliotekoje atidarė makramė technika kurtų lėlyčių parodą „Lapė snapė“.
Ši veikla kurti lėles uteniškės gyvenime neatsirado iš niekur: kūrybingos ir meniškos sielos moteris ir anksčiau mėgo siūti, atnaujinti namų interjerą. Savo mažyliui buvo sumąsčiusi pagaminti migduką, pavadintą lape snape. Ilgai naršiusiai interneto platybėse ir ieškojusiai informacijos, kaip tą migduką pasiūti, I. Baltuškienei į akis krito išskirtinės lėlės. Jos iškart pakerėjo moterį. „Mintį apie migduką nustūmiau į šalį, jis taip ir liko nepadarytas. Parduotuvėje prisipirkau siūlų, kitų priemonių ir sėdusi padariau pirmą lėlę: ji išėjo nevykusi, bet tapo visų pati mylimiausia“, – prisiminė pašnekovė.
Pradėjusi domėtis makramė technika, moteris sužinojo, kad ši technika naudota dar XIII amžiuje arabų šalyse. Tai dekoratyvinių mazgų rišimo technika, galbūt vienas iš seniausių išradimų žmonijos istorijoje. Išmokę surišti mazgus žmonės pradėjo gamintis tinklus, šis būdas buvo skirtas skaroms, diržams, rankšluosčiams užbaigti. Vėliau makramė technika paplito Anglijoje, ją naudojo jūreiviai, plaukiodami laivuose ir pindami hamakus, įvairius diržus, kuriuos uostuose išmainydavo į kitas prekes.
Kūrėjos teigimu, ši technika vėl pamažu atgimė, tik galbūt kažkiek pasikeitė ir sumodernėjo: tokiu būdu pagaminti puošybos elementai naudojami vestuvėse, taip pat namų interjerui puošti.
Lėlytėms gaminti I. Baltuškienė naudoja įvairius siūlus, juos derina tarpusavyje. „Mano sukurtos lėlytės nėra išskirtinės, bet kuomet jas užbaigiu, širdyje užgimsta malonus jausmas. „Kiekvienai suteikiu emociją, kiekviena kažką veikia ir t. t. Labai norėčiau, kad visos mano lėlės įkūnytų tam tikrus žmones“, – sakė parodos „Lapė snapė“ autorė, kurios darbais susidomėjo bibliotekos lankytojai, kelis jų nupirko.
Šeima turėjo savo verslą – greito maisto užkandinę Utenoje. Tačiau neseniai uždarius šią veiklą moteris liko be darbo. „Šiandien galiu pasakyti atvirai: tai ne man skirtas darbas, tikrai neteikė džiugesio nei jokie skaičiavimai, nei buhalterijos… O tai, ką aš šiandien kuriu, teikia visišką ramybę ir malonumą. Juk ir ateityje galima susikurti svetainę, ne tik patobulinti savo darbus, bet ir sukurti daugiau, juos pritaikyti interjerui“, – kalbėjo pašnekovė, kuri kone kasdien atradusi laisvą minutę ir pabėgusi nuo kasdienių šeimos rūpesčių sėda pinti lėlyčių. Kartais ši veikla užtrunka kelias valandas, tačiau į laikrodį kūrėja nesidairo: ją šis malonumas taip pakeri, kad tiesiog pamiršta laiką.
Moteris sakė pastebėjusi, kad Utenoje makramė technika sukurtų darbų nėra mačiusi, daugiau pavyzdžių yra užsienio svetainėse: iš čia ir semiasi sumanymų.
Ji norėtų, kad jos kuriamos lėlytės įkūnytų atskiras šeimas, kurios savo atvaizdą matytų ne nuotraukoje ar tapybos paveiksle, o šia technika sukurtuose darbuose. „Esu sukūrusi ir savo šeimą: ją įrėminau ir dabar puošia mūsų namus“, – šypsojosi talentinga kūrėja. Neretai šį grožį pamatę to paties užsinori ir šeimos draugai, artimieji. Štai jos vyro sesuo, gyvenanti Danijoje, taip pat panoro turėti tokį paveikslą. „Vos įdedu paveikslėlio nuotrauką, jau rašo vieni ir kiti. Ir visi pageidauja tokio darbo“, – sakė I. Baltuškienė, kuri jau žino, ką šiemet dovanos savo geriausiems draugams ar giminaičiams.
Vienatvę ir tylą dievinanti uteniškė laiką kūrybai mieliau renkasi tuomet, kai lieka viena ir vaikus išleidžia į ugdymo įstaigas. „Man šis užsiėmimas kaip joga, kaip hipnozė. Sėdžiu, gaminu lėlytes ir labiausiai laukiu to momento, kuomet jas suklijuosiu ir gėrėsiuosi rezultatu, kuris man teikia patį didžiausią džiaugsmą“, – šypsojosi moteris, kuri dažnai sulaukia artimųjų, pažįstamų ar visai nepažįstamų žmonių susižavėjimo, kuris menininkę dar labiau užburia ir motyvuoja. Savo vyrą Donatą didžiuoju kritiku vadinanti lėlių kūrėja džiaugiasi, kad jis geranoriškai talkina: nuperka medinių rėmelių, pats pagamina vieną ar kitą smulkią detalę.
Tuomet, kai moteris pradėjo kurti, ji nė nemąstė, kad šis užsiėmimas taip užkariaus jos širdį. „Pabandžiau ir maniau, kad viskas tuo užsibaigs. Sulaukus padrąsinimų nesustoti mane užvaldė azartas. Labai nenorėčiau, kad ši veikla neužgestų, o galbūt ateityje turėčiau galimybę atsidaryti internetinę parduotuvę“, – apie savo svajones užsiminė pašnekovė, kuri norėtų savo kūrybą plėsti ir sukurti dar daugiau darbų, skirtų ir namų interjerui puošti.
Vytauto Ridiko vaizdo medžiaga ir nuotr.
