Utenio aikštės stiklo galerijoje nuo praėjusių metų pabaigos iki kovo 10 dienos veikė Sauliaus Lampicko medžio darbų-skulptūrų paroda. Autorius sakė, kad su Utena jį sieja meniniai ryšiai, šiame mieste taip pat yra nemažai jo kūrybos gerbėjų.
Žinomumas neleidžia sustoti
Lietuvoje žinomas skulptorius yra gimęs Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje, o šiuo metu gyvena ir kuria Alytuje. S. Lampickas Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus narys, respublikinių liaudies meno parodų, tarptautinių medžio drožėjų plenerų dalyvis. 1992 metais jis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, o nuo 2013 metų yra laisvasis menininkas. Jis yra pelnęs įvairių apdovanojimų, tapęs Liongino Šepkos, Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos, tautodailininkų konkurso „Aukso vainikas“ laureatu (pastarojo – net du kartus). Menininko sukurtos skulptūros, kryžiai, stogastulpiai puošia įvairias viešąsias ir privačias erdves Lietuvoje, tačiau jis įsitikinęs, kad visi šie pasiekimai negali tapti priežastimi sustoti ir pasimėgauti.
Sieja meniniai ryšiai
Nors S. Lampicko darbų paroda Utenos mieste buvo debiutinė, pašnekovas sakė, kad su šiuo miestu jau nuo seno yra susisaistęs meniniais ryšiais. „Surengti parodą Utenoje esančioje stiklo galerijoje mane pakvietė bičiulis Vytautas Valiušis, su kuriuo esu pažįstamas 23 metus. Bent dvi parodas esu organizavęs ir jo keramikos muziejuje Leliūnuose. Tačiau šį kartą V. Valiušis pasiūlė parodyti savo darbus Utenos miesto žmonėms“, – teigė S. Lampickas.
Alytiškis džiaugėsi turėjęs galimybę pademonstruoti savo darbus uteniškiams ir pabrėžė, kad medžio dirbinius kuria ne tik savo malonumui, bet ir žiūrovams. Menininkas juokavo, kad šiai parodai savo darbus rinko kaip akla višta grūdus. „Nežinojau, kokio dydžio tos stiklo galerijos akvariumai ir net nesidomėjau tuo. Surinkau ne pačius didžiausius savo pastarojo penkmečio kūrinius ir tuos darbus, kurie buvo patys gražiausi. Beveik visi stiklo galerijoje eksponuojami angelai buvo pasiskolinti. Keli iš jų – mano anūkių, dovanoti joms krikštynų proga. Norėjau į Utenoje veikusią parodą įnešti šventumo, parodyti lietuvių tautos buities motyvus ir paukščius, kurių pastaruoju metu drožiu labai daug“, – pasakojo skulptorius.
Autorius norėjo uteniškius supažindinti su savo kūryba ir savimi, kaip kūrėju. Jau kurį laiką savo kūriniams jis nebesuteikia pavadinimų, nes yra įsitikinęs, kad žiūrovai viską mato savaip ir eksponatus perkrikštija, suteikdami jiems savitus vardus.
S. Lampickas sakė, kad jo kūryba yra mėgstama tarp uteniškių, tačiau neslėpė, jog daugumai žmonių skaudžiausias dalykas yra medžio drožinių kaina. Bet pašnekovas įsitikinęs, kad kūriniai, turintys filosofiją ir išliekamąją vertę, negali būti labai pigūs.
Darbus įkvepia dvasingumo ir estetikos
Gyvas susitikimas su medžio drožinių autoriumi Utenoje nebuvo organizuojamas, mat menininkas žiūrovams suteikė galimybę save pažinti vizualiai per kūrybą. Per šį laikotarpį, kuomet Utenoje veikė paroda, S. Lampickas uteniškiams norėjo perduoti žinią, kaip svarbu mylėti Lietuvą ir savo tautos tradicijas. „Be žiūrovų, be žmonių, kuriems tai svarbu, tradicijų tąsa nebus užtikrinta. Todėl stengiuosi savo kūrinius įkvėpti dvasingumo ir estetikos pagal savo sugebėjimus ir supratimą. Ir esu dėkingas kiekvienam, kuris įsigyja nors ir menkiausią mano kūrinį“, – sakė skulptorius.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas
