Prekės ženklo „Galidėjas“ įkūrėja Galina Eyduke – sibirietė. Moteris seniai svajojo palikti Vilnių ir ap­sigyventi didžiuliame name gamtos apsuptyje. Šie metai – treti, kai ji su vyru ir augintiniais žiemos Ute­nos rajone. Veikli moteris laisvalaikiu mėgsta puo­selėti rožes (augina 50 rūšių), kaimyno dovanotus jurginus, gaminti maistą. Tiesa, dar pokalbio pra­džioje ji prisipažino, kad norėtų grįžti į gimtinę, mat čia, Lietuvoje, net prabėgus trims dešimtmečiams jaučiasi svetima.

Papasakokite, kaip ir kada atsidūrėte Lietuvoje.

Oficialiai Lietuvoje gyvenu nuo 1995-ųjų, o pirmasis vyras čia mane atsivežė keleriais me­tais anksčiau.

Kaip susipažinote su būsimu vyru?

Aš tarnavau kariuomenėje, o jis mokėsi Sibiro karo akademi­joje. 1990 metais atvažiavome tarnauti į Lenkiją, paskui Lietu­va pakvietė savo karius į gimtą šalį, pažadėjo jiems aukso kal­nus. Vyras pabėgo iš Rusijos armijos. Aš to nežinojau. Ma­niau, kad atvažiavome į Lietuvą atostogų.

Iš Lenkijos su ten gimusiu sū­numi atvykome į Lazdijus, iš kur kilęs mano pirmasis vyras. Mano anyta buvo pusiau rusė, pusiau lietuvė. Jos mama – sen­tikė, tėvas – lietuvis.

Praėjo savaitė, antra… Vyras sako: „Mes liksime čia.“ Jis no­rėjo eiti į tuo metu besikūrusią Lietuvos kariuomenę.

Kodėl norite grįžti į gimtinę?

Jaučiuosi čia svetima. Tas jausmas lydi nuolat. Labai skau­du… Galvojau, bendrausime, bet iki šiol nesuprantu lietuvių. Esu įsitikinusi, kad Rusijoje man būtų kur kas paprasčiau. Savo ateitį norėčiau kurti šioje šalyje.

Grįžkime į tuos laikus, kai su pirmuoju vyru ir sūnumi apsigyvenote Lietuvoje…

Norėjau išvažiuoti, bet Lietuva uždarė sieną. Mano vaikas ne­turėjo paso, todėl mes negalė­jome grįžti. Vyras paliko mane Lazdijuose su anyta, o pats iš­važiavo tarnauti į Vilnių. Jam reikėjo pradėti viską iš naujo. Iš kapitono – į leitenantus. Jis ne­gavo nieko, kas buvo žadėta.

Pasigaminusi dokumentus iš­važiavau į Rusiją – man reikė­jo baigti mokslus medicinos ins­titute. Baigiau. Praleidus ten pusę metų, vyras įkalbėjo grįž­ti į Lietuvą. Sakė, kad be manęs negali gyventi.

Kai grįžome, prasidėjo sunku­mai. Negalėjau niekur įsidarbin­ti. Visos durys užsitrenkė todėl, kad nemokėjau lietuviškai kal­bėti, rašyti. Buvo daug ašarų…

O kur Jūs norėjote dirbti?

Bet kur… Negalėjau įsidarbinti net parduotuvėje. Apie mediciną net nekalbu… Po penkerių metų santuokoje sužinojau, kad vy­ras turi kitą moterį. Mano anyta buvo labai gera, ji nenorėjo, kad išsiskirtume, bet aš pasakiau: „Juk matote, koks jūsų sūnus… O aš gyvenimą turiu tik vieną.“

Pradėjau dirbti vienoje tinkli­nio marketingo kompanijoje. At­simenu, atėjus į ofisą beveik visi ten dirbę žmonės buvo rusakal­biai, kurie gyveno Vilniuje. Jie mane ragino nebijoti išeiti į ga­tvę ir pradėti kalbėti rusiškai – kas norės, tas kalbės. 8 val. ryto išėjau, kaip aš sakau, į Brodvė­jų. Pradžioje pasakiusi „laba diena“, paskui imdavau kalbėti rusiškai (juokėsi).

Žmonėms, matyt, buvo gaila manęs, todėl jie pirkdavo.

Kadangi santykiai su vyru nu­ėjo šuniui ant uodegos, išė­jau gyventi kitur – išsinuomojau butą. Vaikui reikėjo eiti į pirmą klasę.

Susiradau draugą – dabarti­nį savo vyrą. Jis atvežė mane į Lazdijus atsiimti skyrybų doku­mentų. Gavusi tą popierių bu­vau labai laiminga. Draugas sako: „Dabar tu laisva moteris, mes galime susituokti.“ Ir tą pa­čią dieną susituokėme (juokėsi). Iki santuokos draugavome pusę metų.

Jis visai kitoks žmogus, visa­da man padeda. Jei ne jis, galė­jau ir be vaiko likti…

Kaip sekėsi Jūsų sūnui?

Vyras iš karto išnuomojo mums butą, vaikas pradėjo lan­kyti mokyklą. Pirmojo vyro gimi­naičiai, su kuriais bendravau, kurie man padėdavo, patarė leisti sūnų į lietuvišką mokyklą, kad išmoktų kalbėti lietuviškai, juk jam reikės gyventi Lietuvoje.

Sūnus pradėjo lankyti lietu­višką mokyklą Antakalnyje, prie Karo akademijos. Į šią ugdymo įstaigą ėjo vaikai, kurių mama rusė, o tėvas lietuvis. Visi buvo lygūs, visų situacija buvo vieno­da – gyvenome bendrabutyje.

Kai sūnaus klasėje pradė­jo mokytis gryni lietuviai, pra­sidėjo kova. Mano vaikas grįž­davo iš mokyklos nuskriaustas, bet prašydavo, kad neičiau aiš­kintis situacijos, nes jam bus tik blogiau.

Kartą, kai atėjau pas kaimynę, su kurios vaiku mokėsi mano sūnus, ji pasakė, kad tie berniu­kai muša mano vaiką matant ki­tiems. Ir visi tyli.

Nuėjau pas mokyklos direk­torę ir paklausiau, ką darysi­me. Pasakiau, kad kreipsiuosi į policiją, nes mano sūnus nuo­lat grįžta su mėlynėmis. Ji sakė, jog taip negali būti, čia mokosi geri vaikai. Direktorė pakvietė mokytoją. Mokytoja ėmė saky­ti, kad mano pačios vaikas toks ir anoks…

Paprašiau, kad būtų atlikta anoniminė vaikų apklausa. Kai tą padarė, paaiškėjo šokiruo­janti tiesa, kas dedasi per per­traukas. Per tėvų susirinkimą aš pasakiau, kad tie vaikai turi išei­ti iš mokyklos. Arba kreipsiuosi į teismą. Kai jie išėjo, problema dingo. Bet tada mano vaikas ėmė jausti spau­dimą – buvo mažinami jo pažymiai.

Nepaisant to, mokyklą jis bai­gė devintukais–dešimtukais. Iš­važiavo į Rusiją, baigė tą patį me­dicinos institutą kaip ir aš. Vla­divostoke bai­gė aspirantūrą, šiuo metu lau­kia, kada ap­sigins daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lietu­vą sūnus man pasakė: „Mama, aš einu tavo keliu…“ Jo nie­kur nepriėmė, niekas nenorė­jo pripažinti gydytojo biochemi­ko diplomo. Nors jis daug žino apie koronavirusą… Kai įsi­darbino Higienos centre, jį pa­skyrė važiuoti tikrinti baseinų ar ežerų vandens. Įsivaizduo­jate? Su tokiu išsilavinimu… Galiausiai tą diplomą pripaži­no. Jis įsidarbino įmonėje, ku­riančioje gyvybės mokslų pro­duktus moksliniams tyrimams ir diagnostikai, gerai uždir­ba, yra vertinamas kaip puikus specialistas.

Antras sūnus irgi lankė lietu­vių mokyklą. Besimokydamas pradinėje klasėje, kartą jis grį­žęs iš mokyklos sako: „Mama, nesuprantu, kas aš esu… Tė­tis – patriotas, o tu – okupan­tė.“ Paklausiau, kas jam taip pasakė. Jis pasakojo, kad mo­kyklos aktų salėje vyko Sausio 13-osios minėjimas, buvo kal­bama apie rusų kareivių agre­siją. Pasikalbėjusi su mokyto­ja nusprendžiau pervesti sūnų į rusų mokyklą. Bet susidūrėme su problema – vaikas galėjo kal­bėti rusiškai, o ra­šyti nemokėjo.

Jis irgi jau bai­gė mokyklą. No­rėjau, kad išva­žiuotų mokytis į Rusiją, bet sū­nus sakė neno­rintis eiti mano keliu. Jis Lietuvo­je įstojo į univer­sitetą, bet, kiek suprantu, nėra labai patenkin­tas pasirinktomis studijomis.

Kaip klostėsi Jūsų karjera?

Kadangi ma­nęs niekas nepri­ėmė, mano diplo­mo nepripažino, lietuvių kalbos nemokėjau, nu­sprendžiau atida­ryti grožio saloną. Dirbau kosmeto­loge. Atlikdavau visas paslaugas: nuo veido valymo iki viso kūno ma­sažo. Vyras paė­mė paskolą ir tri­jų kambarių bute įrengėme grožio saloną. Dviejuo­se kambariuose buvo vykdomos grožio paslaugos, likusiame gy­veno visa mūsų šeima.

Ar nebuvo sudėtinga ir gyventi, ir dirbti ten pat?

Sudėtinga. O pinigai ant gal­vos nekrito. Tai tęsėsi dvejus–trejus metus. Paprašiau vyro, kuris neblogai uždirbdavo, kad paimtų dar vieną paskolą (juokėsi). Nors iš pradžių sakė, kad aš išprotėjau, visgi jis su­tiko. Pasiskolinę iš pažįstamų, pridėję savo turėtas santaupas, surinkome pradinį įnašą, paė­mėme paskolą ir įsigijome dar vieną butą, kad vaikai turėtų kur gyventi. Grožio salonas ir mūsų butas buvo visai šalia. Per pi­etus parbėgdavau pagaminti valgyti.

Ir vėl susidūriau su proble­ma – kirpėjos ne visada atei­davo į darbą. Kartą buvo tokia situacija: savo vestuvių dieną atėjo nuotaka, užsiregistravusi prieš mėnesį, jai reikia padary­ti šukuoseną, o salone nėra nė vienos kirpėjos iš aštuonių. Abi sėdime ir verkiame. Dvi atos­togauja, viena serga, viena iš­važiavusi, dvi girtos, dar viena sako, kad neateis, nes ne jos pamaina. Savaime suprantama, ne visos kirpėjos ir moka gerai daryti šukuosenas…

Kaip sprendėte šią problemą?

Kadangi ne pirmus metus gy­venau Vilniuje, turėjau pažįsta­mų, skambinau į kitus salonus, prašiau pagalbos, sakiau, kad primokėsiu, jei tik priims nuota­ką. Suradome meistrę – klientė išvažiavo į kitą saloną.

Rugsėjo 1-ą pradėjau mo­kytis technikume. Po dve­jų metų baigusi mokslus, savo salone galėjau daryti manikiū­rą, pedikiūrą, teikti kosmetolo­go paslaugas, kirpti, daryti šu­kuosenas… Atsisveikinau su dauguma darbuotojų – liko tik dvi. Atsirado daug konkuren­tų, o mano kirpėjos pradėjo gudrauti.

Ką turite omenyje?

Visada svajojau dirbti stiu­ardese. Ir mane pakvietė. Tik dirbau ne lėktuvų, o autobu­sų palydove. Važinėdavau į Maskvą. Sa­kau vyrui, ko­dėl man ne­pabandžius, grožio salone viskas sutvar­kyta, atidirb­ta, prižiūrėtoja yra. Jis mane palaikė. Juolab kad ir skolą už du butus reikė­jo atiduoti…

Dvi paras bū­davau išvykusi, dvi paras dirb­davau salone. Be jokių poilsio dienų.

Kartą atva­žiuoju – kirpė­ja sėdi viena, klientų nėra, kasa tuščia. Klausiu, kas atsitiko. Man sako, kad kli­entų nėra – ne­buvo nei vakar, nei šiandien.

Kitą dieną atėjusi klientė pa­prašė perdaryti vakar jai mūsų salone atliktą cheminį sušu­kavimą. Taip ir išaiškėjo klas­ta. Paaiškėjo, kad tai ne pir­mas kartas, kai man išvažiavus į Maskvą jos mano patalpoje su mano kosmetika gražino klien­tes, o man į akis sakė, kad kli­entų nebuvo.

Viskas – važiavimai baigėsi.

Grožio salonas – jau praeitis. Šiuo metu Jūs gaminate ir prekiaujate gintaro kosmetika – klientams siūlote didelį produktų, kurių pagrindas – gintaro milteliai, asortimentą… Kodėl niekada nemačiau Jūsų produkcijos parduotuvėse?

Atsakymas paprastas: buvo laikas, kai norėjau patekti į vie­no didžiausių Lietuvos pre­kybos tinklų parduotuves, ta­čiau jie nustatė tokias sąlygas, kad galėjau likti be kelnaičių (juokėsi). Jei rimtai, pirmiausia, tai rankų darbas – mažos parti­jos, autoriniai receptai (kūrimas ir tyrimai vyksta kartu su jau­naisiais mokslininkais iš mano gimtojo Tomsko). Ir, svarbiau­sia, aš neturiu tiek apyvartinių lėšų, kad galėčiau užsiimti ma­sine gamyba (aišku, galima su­sitarti su kosmetiką gaminančia įmone, bet tada turėčiau atiduo­ti savo receptūras). O įsiskolin­ti ir paskui vėl nemiegoti nak­timis – jau nebe tas amžius (šypsojosi).

Ar žinote, kad 2014 metais mano muilas gavo nominaci­ją parodoje „Rinkis prekę lietu­višką“? Tikriausiai nežinote… O Kinijos, Rusijos, Italijos, Vokie­tijos ir Honkongo žmonės žino! Tikriausiai todėl aš šiandien ti­krai žinau, kad galiu gyventi bet kurioje šalyje, išmokti bet kokią kalbą, perkelti savo žinias į bet kurią pasaulio vietą ir pradėti viską nuo nulio. Todėl, kad turiu tvirtą mylimo vyro ir dviejų sūnų užnugarį.

Už ką esate dėkinga Lietuvai?

Ji mane išmokė nepasiduo­ti, atskirti gėrį nuo blogio, tie­są nuo melo. Aiškiai parodė visas išdavystės ir cinizmo pu­ses, draugystės kainą ir gimi­nių meilę. Bet svarbiausia – apdovanojo nuostabiu vyru, kuris palaiko visas mano be­protiškas idėjas, padeda jas įgyvendinti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Gerda MAKSIMAVIČIŪTĖ

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europie­tis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo inicia­tyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.