Atokiame Ignalinos rajono vienkiemyje gyvenančio Sauliaus Sveikausko sodybą galima atpažinti iš toli – čia puikuojasi medžio skulptūros, kurios yra tarsi vizitinė kortelė, kad čia gyvena talentingas kūrėjas. Kartu su žmona Vita ir jos motina šimtametėje nedidelėje gryčiukėje gyvenantis ignalinietis medžio drožėjas yra kuklus, tad didžiuotis ir girtis savo darbais jis nelinkęs. „Aš esu nebaigęs jokių mokslų, esu savamokslis, nes šio amato išmokau dar vaikystėje iš begalinio noro paprastą medžio kaladėlę paversti kūriniu“, – prisipažino menininkas ir tautodailininkas S. Sveikauskas, kuris 2015 metais tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ rajoninio turo laureatu.

Apsilankius kūrėjo sodyboje pasitinka neįprastos medžio skulptūros. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Pelėdos, katinai, kiškiai, pustažandžiai žmogučiai ar šventųjų skulptūros, įtupdytos į kiekvieną sodybos kiemo kampą. Žurnalistus pasitikęs šių skulptūrų autorius ir šeimininkas prisipažino, kad didesni jo kūrybos darbai gimsta dirbtuvėlėse, o niūriais rudens vakarais nagingas drožėjas darbo imasi šiltuose ir jaukiuose namuose. „Taip greičiau prabėga laikas“, – šyptelėjo pašnekovas, kuris be drožybos užsiima ir kita veikla: augina būrį švelniavilnių avelių, namuose kartu su žmona ir jos senyvo amžiaus motina prižiūri kačių šeimyną bei džiaugiasi šuns Čiuko bendryste.
Kaip prisipažino S. Sveikauskas, pažintis su medžio drožyba prasidėjo dar tuomet, kai jis buvo visai nedidelis vaikis. Anksčiau gyvenęs Mielagėnuose ir lankęs mokyklą, jis su medžio darbais šiek tiek susidraugavo per darbų pamokas, o paskui galvoje ėmė suktis įvairios mintys, noras išbandyti kažką nauja. „Mano tėtis buvo ūkiškas žmogus: gamindavo įvairius medinius ratus, o senelis buvo kailiadirbys. Dar šiek tiek prisimenu jį. Nežinau, ar juos galima pavadinti meistrais ar kūrėjais, gal daugiau savotiškais amatininkais“, – pasakojimą apie savo vaikystę pradėjo Maldanėnų kaime (Mielagėnų sen.) gyvenantis kūrėjas. Dar būdamas nedidelis vaikas jis prižiūrėjo kolūkio karves, o laisvu laiku susiradęs tinkamą medžio šaką iš jos padarydavo dalgį, tiesa, medinį ir netikrą. Jis puikiai tiko kaimo vaikams žaisti. Iš aplinkinių kiemų vis atbėgdavę vaikai prašydavo tai medinį dalgį pagaminti, tai švilpynes išdrožti.

Vėliau S. Sveikauskas savo pomėgį buvo šiek tiek apleidęs, tačiau vaikino galvoje nuolat sukosi mintys į rankas vėl paimti medžio kaladėles. Taip gimė pirmieji rimtesni darbai – staliukai gėlėms, lazdos senyvo amžiaus žmonėms. Su mokslu jis nedraugavo: nors mokytis patiko, tačiau siekti mokslo žinių tingėjosi, tad mielagėniškis baigė kelias klases. Anuomet jis mieliau pavaduodavo savo tėvelius – keldavosi ankstyvais rytais, eidavo dirbti į fermas, rūpinosi buitimi.
Paklaustas, ar sunku prakalbinti medį, jis atsakė, kad tikrai nėra sunku. „Kartais idėja gimsta kažką įdomaus pamačius, o kartais į galvą ateina fantazija… Tada imuosi darbo. Ir pačiam labai įdomu, ar kas nors išeis. Jei neišeina, bandau dar kartą. Taip ir žaidžiu“, – pasakojo S. Sveikauskas.
Kaip sakė pašnekovas, jis džiaugiasi, kad gyvena vienkiemyje, kur aplink daug medžių, tad medienos nereikia toli ieškoti. „Užtenka išeiti kiek tolėliau nuo savo kiemo“, – šyptelėjo vyras, kuris prakalbinimui dažniausiai renkasi liepą. Mat šis medis minkštas, geriau pasiduoda darbui, tačiau yra išbandęs ąžuolą, kitą medieną.
„Tai nėra mano darbas ar pragyvenimo šaltinis, tai mano pomėgis“, – tokiais žodžiais savo veiklą apibūdino tautodailininkas, kuris retkarčiais aplanko vietines muges, kur parduoda vieną kitą savo kūrinį.

Vyriškiui labiausiai patinka kurti mažesnius, suvenyrinius darbus, tačiau vienąkart sudūmojo pasidaryti lovą – dvigulę, plačią, kad būtų patogu miegoti. Jam šis darbas labai patiko, o baldas išėjo ne tik patogus, bet ir puošnus, subtiliai išpjaustytas, tvirtas. „Tačiau labiausiai mėgstu drožti buičiai pritaikytus rakandus – samčius, šaukštus. Taip pat patinka rūpintojėliai, – pasakojo pašnekovas. – Štai kartą atsinešiau keramikinę rūpintojėlio skulptūrėlę ir pabandžiau ją išdrožti iš eglės“.
Drožėjas prisipažino, kad anksčiau jis labai skubėdavo, tad yra sugadinęs nemažai drožti pradėtų darbų. Tačiau gyvenimas moko: šiandien vyriškis tvirtai tiki, kad prieš prisiliečiant prie kiekvieno darbo, reikia viską gerai apgalvoti, neskubėti, galbūt tuo metu verčiau užsiimti ir kita veikla tam, kad mintis susigulėtų. „Tuomet viskas gaunasi puikiai. Juk norint padaryti darbą, kuriuo būsi pats patenkintas, nereikia skubėti“, – savo patirtimi dalijosi Maldanėnų kaimo gyventojas, rankoje vartydamas naują medžio kaladėlę, iš kurios netrukus gims dar vienas drožinys.
Šiuo metu tautodailininkas drožia šaltinio pavadinimą – Mielagėnų seniūnijos seniūno Ado Trakymo prašymu bus pagamintas šis užrašas papuoš vieną almančio šaltinio vietą.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
