Spalio paskutinę dieną Regina Katinaitė-Lumpickienė atšventė savo 70 metų sukaktį. Uteniškių tarme rašanti poetė drąsiai šią tarmę vadina savo pirmąja kalba ir sako norinti kurti tarmiškai, nes tai sklinda iš vidaus, suteikia laisvės jausmo. Eilėraščių rašymas Juknėnuose augusiai literatei taip pat ir savęs išliejimas, išsikalbėjimas, pokalbis su būsimu skaitytoju.

Per pievas dainuojanti močiutė

R. Katinaitė-Lumpickienė sakė niekada neplanavusi būti rašytoja, poete. Kažkada su seneliu klausydama tuomet labai populiarių radijo vaidinimų, pati parašė dvi „pjesytes“. Parašė taip, kaip, būdama pradinukė, įsivaizdavo. Tačiau, galbūt išsigandusi savo drąsaus poelgio, jas suplėšė ir išmetė. Ir tik paskui prisipažino močiutei. Tikėjosi senolės papriekaištavimo, kam tokiais dalykais iš viso užsiima, tačiau, užuot priekaištavusi, ši apgailestavo, kad anūkė nedavė savo kūrinių paskaityti. Dabar ir pati poetė gailisi tokio savo poelgio – sako, įdomu būtų pažiūrėti, ką prirašiusi.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (lapkričio 25 d.) laikraštyje „Utenos diena“.