Prieš Kalėdas Vaikutėnų krašto bendruomenė socialiniame tinkle pasidalijo skelbimu, kad akla močiutė, mezganti kilimus, ieško, kas galėtų padovanoti senų drabužių atraižų ar siūlų. „Utenos diena“ nusprendė aplankyti šią mezgėją ir su ja susipažinti. Stasė Miknevičienė – alantiškė, dažnai viešinti Vaikutėnuose pas savo dukrą ir žentą. Pasirodo, prarastas regėjimas moteriai netrukdo užsiimti kasdiene veikla, ji ne tik mezga, bet ir mėgsta dainuoti bei nestokoja humoro jausmo.
Patyrė skaudžių išgyvenimų
S. Miknevičinė mano, kad regėjimo neteko dėl patirtų skaudžių išgyvenimų ir kenksmingų darbo su chemikalais sąlygų.
„Teko dirbti valytoja. Valydavau berniukų tualetus, o tuo metu chemija buvo ne tokia kvepianti, kaip dabar. Naudodavome tik chlorkalkes. Nuo to aitraus chemijos kvapo labai ašarodavo akys. Paskui prasidėjo netektys. Staigiai mirė vienas brolis, vėliau kitas. Mama dvejus metus patale gulėjo, mirė sesuo. Išgyvenimai buvo dideli, raudodavau ir raudodavau. Paskui dar susimušiau galvą. Sūnus atvažiavo, sako: važiuojam, padarysim operaciją. Gal net nereikėjo tos operacijos, būtų ir vaistų užtekę. Bet dabar tokie gydytojai, tuoj siūlo operuoti. Taip ir sugadino mano regėjimą. Du kartus akį operavo. Man buvo 60 metų, kai visai netekau regėjimo“, – apie skaudžius išgyvenimus atviravo moteris.
Visą straipsnį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.
Autorės nuotr.
