Jau esame spausdinę Kišūnų ūkininko Ramūno Baltakio pasakojimą apie gimtąjį kaimą. Šįkart jis dalijasi senelio, kilusio iš Vygėlių, atsiminimais apie tėviškę. Apylinkių istorija besidomintis vyras priduria ir tai, ką yra girdėjęs iš tėvo, kitų senų žmonių.
Nužudytas smauglio
R. Baltakiui senelis pasakojo, kad caro metais kaime gyvenę du Saladžiai (buvę lyg ir broliai, vienas šauktas kaip ir Jono vardu), kurie žiemos metu eidavo į Vaineikius (Rokiškio r.) mokyti vaikų.
Senelio tėvas Jonas Saladžius buvo paimtas į caro kariuomenę, tarnavo kažkur „šiltam krašte“. Kartą jam buvo liepta nueiti prie kažkokio akmens palaukti kitų kareivių. Ten jį „kažkoks smauglys prismaugė“. Atėję kareiviai peiliais perpjovė užpuoliką. Nukentėjusįjį gydė karo ligoninėje. Turbūt atėjo tarnybos pabaiga, nes lietuvis ėmė prašytis namo („Paleiskit mane, nes, kai vėjas papučia nuo Lietuvos, noriu grįžti namo.“). Gydytojas nenorėjo dar taip greitai išleisti, įspėdamas, kad liga gali atsinaujinti. Vis dėlto gimtojo krašto išsiilgęs vygėliškis kažkaip „išsiplašė“. Ir turbūt paskubėjo, nes liga išties atsinaujino – ėmė viduriuoti viduriuoti, kol visai „nusividuriavo“. Palaidotas Vygėlių kapinėse. Sūnus tėvą blankiai atsiminė tik kartą, važiavo tas arkliu. Našlaičiais liko du vaikai. Greičiausiai anksti mirė ir jų motina. Vaikus išlaikė kiti to kaimo Saladžiai. Našlaičiams liko nemažai tėvų žemės, tad jie, kai suaugo, vienas savo žemės dalį pardavė Makuškoms, kitas –Lackams. Pašnekovo senelis Klemensas Saladžius užkuriom (į nuotakos namus – aut. past.) išėjo į Svėdasus (Rokiškio r.) (paskui persikėlė į greta esančią Sausalaukę, kur tarybiniais metais jo ūkio vietoje iškilo kiaulių kompleksas), o jo sesuo ištekėjo į Radžionis (Rokiškio r.). Kas nutiko ulyčioje stovėjusiai Saladžių sodybai, R. Baltakys nežino. Niekas jam tiksliai negali pasakyti ir kur ji stovėjo.
Anot pašnekovo, žemės reforma Vygėlius pasiekė labai vėlai, gal todėl senoji ulyčia išliko labai ilgai. Vygėlių, Šeržintų ir Gaigalų sodybos buvo senojo gatvinio Vygėlių kaimo išlikęs fragmentas, kurį dar buvo galima pamatyti apie 1983–1986 m. Trys trobos ir visos viena prie kitos. Pavyzdžiui, Šeržintai turėjo nemažai žemės, bet jie taip ir nesuspėjo išsikelti į vienkiemį, tad jų sodyba liko ulyčioje. Pas Gaigalą gyveno matininkas, tad jam irgi pasisekė, kad nesumažino žemės (įprastai liekantys ulyčioje jos gaudavo mažiau, neva, dėl geriau įdirbtos žemės).
Kaip dviem tuzinais klipatų žemės lopą kolūky arė
Pašnekovo mama, baigusi buhalterių kursus, kaip tais laikais buvo įprasta, gavo paskyrimą. Tiesa, galėjo rinktis: arba tolimąją Žemaitiją, arba Kišūnus. Žinoma, pasirinko Kišūnus, kad arčiau tėvų būtų. Taip ji, galima sakyti, grįžo į tėvo tėviškę.
Anot R. Baltakio, kaip vaikas, jis buvo labai smalsus, seneliui nedavė ramybės, bet ir tas mėgo pakalbėti, tad anūkas visko prisiklausė. Kartą bevažiuodamas kažkur Svėdasų krašte sutiko kokį tai girtą. Žiūri, kad tam vežimo ratas nulėkė, ėmė šaukti: „Žiūrėk, ratas gi nulėkė!“ Senis atlėkė visas persisukęs: „Ką tu mane pyzdavoji?! Į snukį nori?!“. „Taigi tavo ratas nulėkė!“. „Tu manęs nepyzdavok!“, – sėdo vežiman ir nuvažiavo be rato.
Senelis pasakojo, kad jie, vaikai, ganydavo gyvulius. Pradėdavo anksti. Per patį karštymetį gyvulius kelioms valandoms suvarydavo į tvartus, o vaikai galėdavo nusnausti arba praleisti laiką taip, kaip patys nori. Jei nemiegodavo, jie nueidavo prie Pročkių ežerėlio, perplaukdavo į kitą pusę, kur geras atabradas, pasimaudydavo, o paskui grįždavo atgal.
Senelis pasakojo, kad carmečiu pavasarį arkliams atiduodavo šieną, o karvėms likdavo tik šiaudai. Šios nusilpdavo ir pačios nebepasikeldavo. Tada per kaimą eidavo du vyrai su kokiais tai abrūsais ir gyvulius „prikeldavo“, kad moterys galėtų juos pamelžti.
Dėl itin sausų metų, matyt, ne tik mažai prišienaudavo, bet sausra yra nuvijusi vygėliškius ištroškusiems gyvuliams vandenį vežti net iš Duokiškio.
Pirmaisiais kolūkių tvėrimosi metais irgi netrūko nepritekliaus: kolūkio karvėms sušertas šiaudinis ištremtųjų Regalų tvarto stogas. Trūko pašaro ir arkliams. Bronių Sirvydį kolūkis išsiuntė arti lauko. Davė net 12 ar 14 porų arklių, bet tie buvo tokie nusilpę, kad greitai krisdavo vagoje. Nuolat juos keičiant, per dieną buvo suartas tik vienas hektaras.
Pašnekovo tėvas su kolūkio arkliu važiuodavo į Uteną atvežti ko prisakytas. Kelionei duodavo šieno arkliui. Palikus kuriam laikui arklį ir grįžus prie jo, šieno neberasdavai – pavogdavo. Atgal tekdavo grįžti su alkanu gyvuliu. Jei kolūkis neprisipjaudavo sau pakankamai šieno, tai ir kolūkiečiams neleisdavo pjaut. Tada žmonės eidavo vogti iš kolūkio. Šieną slėpdavo ant aukšto, net paloviuose. O B. Sirvydis nusižiūrėjęs, kaip daromas silosas, ir pats pabandė: išsikasė duobę, privertė žolės, užvertė žemėmis, padarė kaupą… Sako, gerai gavosi, liko patenkintas.
Striuka buvo ir su traktoriais. Pradžioje davė tik vieną ir tą patį tik kelioms dienoms, nes kitas kolūkis jau laukia… Pašnekovo tėvas arkliu važiuodavo į Dusetas (Zarasų r.) traktoriui atvežti kuro. Kartą pasisukus arkliui, vežimas apvirto, o bačka nuriedėjo pakalnėn. Laimei, geri žmonės padėjo ją įkelti atgal.
