Nacionaliniame parke nusidriekusi seniūnija triukšmingiausiai gyvena vasarą

Ignalinos ir Utenos rajonų paribyje įsikūrusi Linkmenų seniūnija užima 131 kvadratinio kilometro plotą. Beveik visa savo teritorija esanti Aukštaitijos nacionaline parke, seniūnija gali didžiuotis telkšančiais gausiais ežerais, etnografiniu Salų II kaimu, Ginučių piliakalniu ir malūnu, Ladakalniu, Stripeikių senoviniu bitininkystės muziejumi. Nuostabi gamta vasarą pritraukia daugybę poilsiautojų, kurie apgula ežerų akis, užtvenkia upeles baidarių virtinėmis…

Linkmenų megapolis

Pasak Linkmenų seniūnijos seniūno Jono Aleknos, kai jis pradėjo eiti savo pareigas 2000 m., seniūnijoje gyveno 1,5 tūkstančio gyventojų. Per du dešimtmečius jų sumažėjo beveik perpus – iki 830. Šiuo metu Linkmenyse gyvena 135 gyventojai. Iškart už upeliuko, už Žiezdro ir Ūsių ežerų sąsmaukos, driekiasi Naujasodžio kaimas, kuriame savo gyvenamąją vietą deklaruoja 96 žmonės. Šalia Linkmenų, prie Ūsių ežero šliejasi nedidelis Dvariškių kaimas su 11 gyventojų, o iškart už Naujasodžio yra Limino kaimas, apgyventas 16 asmenų. Anot pašnekovo, visi šie kaimai taip tarpusavyje susipynę, kad net sunku ir ribas atskirti. Į klausimą, ar ne paprasčiau visus šiuos kaimus būtų sujungti į vieną administracinį vienetą, vyras nusijuokė, kad gali būti nepopuliarus atsakydamas teigiamai, nes yra gyventojų, kurie nenori susijungti su seniūnijos centru. Pašnekovas teigė, kad jis susijungimo minčiai neprieštarautų, tačiau priimti tokį sprendimą turėtų visi gyventojai.

Linkmenų seniūnijai priklauso penkios seniūnaitijos: Ginučių, Grikiapelės, Linkmenų, Naujasodžio ir Antalksnės. Pasak J. Aleknos, šiuo metu seniūnijoje yra 75 kaimai, 65-iuose gyvena bent vienas deklaravęs gyvenamąją vietą žmogus. Pašnekovas sakė, kad jei nė vienas kaimo gyventojas nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos, gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje išvis nerodoma, kad toks kaimas egzistuoja. „Pavyzdžiui, pas mus toks yra Mikališkio kaimas prie Prūdo ežero, – aiškino seniūnas. – Yra keletas sodybų. Yra ir gyvenančių, tačiau ten gyvenamosios vietos jie nėra deklaravę. Graži vieta prie ežero, žmonės turi ten nuosavybę ir tiesiog gyvena. Deklaravimas nėra labai tikslus dalykas. Pavyzdžiui, kiti yra deklaravę gyvenamąją vietą kaime, o dirba mieste.“

Pasak J. Aleknos, dėl gražios gamtos sodybos Linkmenų seniūnijoje yra paklausios – jei tik neužsiprašoma didžiulė kaina, tušti namai ilgai neužsilieka, nes, norinčių įsigyti ir gyventi vasarą, tikrai yra. Vis dėlto seniūnas pripažino, kad yra ir apleistų pastatų. Savininkai gyvena kažkur kitur arba užsienyje. Jie laiko ne seną sodybą, bet žemę, kurią nori parduoti palankiausiomis sąlygomis.

Ar įteisinsime būstus ant vandens?

Anot seniūno, tik 15 nuošimčių seniūnijos ploto nepriklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui, jos teritorijoje plyti daug miškų, tyvuliuoja daugiau nei 40 ežerų. Kaip privalumą pašnekovas įvardijo gyventojų pasididžiavimą, kad gyvena nacionaliniame parke, kuriame yra daug gražių ir lankytinų vietų: Ladakalnis, Stripeikių senovinės bitininkystės muziejus, Ginučių piliakalnis ir vandens malūnas… Patrauklu, anot seniūno, yra ir tai, kad visame Ignalinos rajone Linkmenų seniūnija pirmauja kaimo turizmo sodybų skaičiumi.

Vis dėlto J. Alekna neslėpė, kad ten, kur yra privalumų, sunku išvengti ir trūkumų. Nacionaliniame parke yra daugybė apribojimų. Sudėtinga ne tik stogą pasikeisti, bet ir, turint žemės prie ežero, lieptą pasistatyti. Jei ne parko teritorijoje pirtį galima ręsti 25 metrų atstumu nuo vandens telkinio, tai parke – dvigubai toliau. „Manau, kad kaimų gyventojams, gyvenantiems prie ežerų, turėtų būti suteikta daugiau laisvės. Koks skirtumas tas atstumas? Svarbiausia, kad būtų tinkamai įrengti valymo įrengimai ir laikomasi švaros. Jei būtų sumažinti apribojimai, tikėtina, kad daugiau žmonių pas mus gyventų – nemažai jų supykę dėl griežto reguliavimo tiesiog išvažiuoja. Pažiūrėkime, kad ir Švedijoje – namai statomi ant ežerų. Ir problemos nėra. Svarbu, kad būtų švaru. Reikalavimai turėtų būti kitokie“, – buvo įsitikinęs seniūnas.

Kultūra ir valdžia – po vienu stogu

Linkmenų seniūnijos pastato pirmame aukšte yra įsikūrusi Plaktukų ekspozicija. 2015 m. ją įkūrė verslininkas Antanas Kibickas, kuris plaktukus rinko jau seniai, o paskui kolekciją padovanojo seniūnijai. Seniūnas sakė, kad yra planų su iš Linkmenų krašto kilusiu architektu Rimantu Lisausku prie pagrindinio kelio pastatyti didelę su plaktuku susijusią skulptūrą – tai būtų nuoroda į ekspoziciją. „Pirmiausiai, reikia bent maždaug išreikšti mintį, ko nori, paskui klausti meistrų, kiek jų darbas kainuos. Galų gale, net jeigu ir nepavyktų projekto įgyvendinti iškart, galima jį pasidėti į stalčių – gal ateityje jis vis dėlto išvys dienos šviesą“, – rutuliojo idėją seniūnas.

Anot pašnekovo, anksčiau Linkmenys turėjo vidurinę mokyklą, kuri, deja, mažėjant vaikų, ilgainiui virto pagrindine, paskui – pradine, o galiausiai 2010 m. buvo uždaryta. Dabar vaikus geltonieji autobusiukai veža arba į Ignaliną, arba į Saldutiškį (Utenos r.). Pasipildyti naujais mokiniais ypač buvo aktualu mažai Saldutiškio mokymo įstaigai, kurios atstovai, išgirdę, kad bus uždaroma Linkmenų mokykla, atvažiavę asmeniškai kalbino mokinių tėvus, žadėdami, kad jų vaikai bus vežiojami nuo durų iki durų.

Pasak J. Aleknos, kai mokykla iš vidurinės virto į pagrindinę, siekiant tikslingiau panaudoti laisvas patalpas, buvo nuspręsta po jos stogu apgyvendinti seniūnijos administraciją, kultūros namus, bendruomenės patalpas, biblioteką. Parašius projektą, buvo gauti „europiniai“ pinigai pastato išorės ir dalies vidaus renovacijai, taip pat aplinkos sutvarkymui. Vis dėlto renovacija mokyklos neišgelbėjo – vos tik ji buvo baigta, užsidarė ir mokykla. Kol kas didelė dalis pirmo aukšto nerenovuota, tačiau seniūnas nenuleidžia rankų ir tikisi, kad bus rasta lėšų atnaujinimui. „Kodėl tuščiose patalpose neapgyvendinus svečių? Yra sanitariniai mazgai, todėl yra galimybė įrengti ir virtuvę“, – ateities perspektyvas svarstė J. Alekna.

Seniūnas pasididžiavo prieš penkerius metus renovuota sporto sale, kuri prieš karantiną sutraukdavo pasportuoti ne tik vietinį jaunimą, bet svetingai priimdavo ir Ignalinos jaunuolius. Beje, dviejų rajonų paribyje įsikūrusiuose Linkmenyse savo jėgas išbandyti susitinka ir Utenos bei Ignalinos policijos pareigūnai. „Mums negaila, svarbu, kad yra užimtumas, kad salė yra reikalinga“, – sakė pašnekovas.

Žvyrkelių priežiūra ir šiukšlės

Pasak J. Aleknos, seniūnijai priklauso 120 kilometrų žvyrkelių, asfaltuota danga padengta šiek tiek daugiau nei 10 kilometrų. Kelias nuo Kimbariškės iki Ginučių – vienintelis vietinės reikšmės asfaltuotas kelias, vedantis pro turistines vietas.

Pernai patiestas naujas asfaltas Grikiapelėje ir dalyje Pupiškės kaimo. „Kadangi gauti lėšas buvo galima tik asfaltavimui be projektavimo (Grikiapelėje buvo senas asfaltas – aut. past.), užteko tik paraiškos, ir naujas asfaltas labai greitai atsirado“, – dėstė seniūnijos vadovas. Jis taip pat sakė, kad tarp Antalksnės ir Salų kaimų numatoma išasfaltuoti kalvotą apie 750 m kelio ruožą, kurį žiemą itin sudėtinga prižiūrėti. Numatyta sutvarkyti ir likusią šio kelio žvyruotąją dalį. J. Alekna pripažino, kad kelius reikia prižiūrėti nuolat, jie tikrai nėra geros būklės. Papildomų rūpesčių kelia jų tvarkymas privačiose žemėse.

„Kelių priežiūrai lėšos yra skiriamos ne tik iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto, bet ir Kelių fondo, – sakė J. Alekna. – Suma priklauso nuo kelių ilgio, nuo gyventojų skaičiaus. O gyventojų pas mus mažai, tačiau vasarą jų pagausėja bent dešimt kartų – keliai „išplakami“… Kita problema – šiukšlės. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau teršiama ir gamta. Taip žmonės įpratę. Kur tik randa gražesnę vietą paežerėje, ten po pasibuvimo palieka šiukšles. Vėliau užsukę kiti – elgiasi taip pat. Net jei teršia tik kas dešimtas, vis tiek daug šiukšlių susidaro. Žmonės vis dar nevengia atliekų išpilti ir prie apleistų fermų. Organizuojame talkas joms rinkti, kad nemokamai išvežtų, dalyvaujame akcijose.“

Kai jaunimas pamiršta valandas…

Paklaustas apie kriminogeninę situaciją seniūnijoje, pašnekovas teigė, kad daugiausia vagysčių įvyksta rudenį, kai pailgėja naktys, bet dar nebūna iškritęs sniegas. Vasarą suintensyvėja policijos pareigūnų patruliavimas. Anot J. Aleknos, dėl pasikeitusių papročių, kaimuose nebevyksta šokiai, kuriuose karštakošiai mėgdavo išsiaiškinti santykius. Jei dabar kur nors nedidelėse jaunuolių grupelėse ir įvyksta koks konfliktas, jis, tikėtina, labai greitai, be jokių didelių atgarsių, ir baigiasi. Gaunama nusiskundimų dėl triukšmo. „Suvažiuoja jaunimas, klausosi muzikos, užmiršta, kiek valandų, nes ilgai būna šviesu – pasirodo, kad muziką galima leisti iki 19–20 valandos, nors tada dar linksmintis nesinori“, – šmaikštavo seniūnas. Nepatenkintų, anot jo, būdavo ir dėl įvairių festivalių, vykusių Antaprūdės kaime.

Anot pašnekovo, seniūnijoje veikia dvi bendruomenės: Linkmenų ir Antalksnės. Pirmoji apima ne tik Linkmenis, bet ir aplinkinius kaimus, todėl šią bendruomenę, turinčią 70 narių, būtų tikslingiau įvardinti kaip Linkmenų krašto bendruomenę.

J. Alekna pasakojo, kad Linkmenų, Kirdeikių (Utenos r.), Antalksnės bendruomenės etnografiniame Salų II kaime siekė įgyvendinti projektą, pagal kurį šioje vietovėje veiktų ne tik edukaciniai užsiėmimai, bet ir vyktų turistinės-pažintinės kelionės. Maistą galėtų tiekti vietiniai gyventojai. Deja, kol kas šis projektas nebuvo patvirtintas ir laukia kitos progos.

Aktyviam ir padėti norisi

Pasak J. Aleknos, Linkmenyse yra dvi lentpjūvės, Limino kaime – gerai žinomas, bent du dešimtmečius veikiantis, dekoratyvinių augalų medelynas, tačiau dauguma darbingo amžiaus gyventojų darbo ieško aplinkiniuose miestuose: Utenoje, Ignalinoje, Visagine. Seniūnijoje statybos labiausiai pastebimos kaimo turizmo sektoriuje. Poilsiaviečių savininkai dažnai dirba ir nuotoliniu būdu.

Anot J. Aleknos, seniūnijoje yra įsikūrę ir jaunų šeimų. Limino kaime esančio medelyno savininkų dukra su šeima įsikūrė šalia tėvų, padeda medelyne. Krivasalio kaime Mykolas Krivcovas, organizuojantis sporto stovyklas, su šeima ten gyvena beveik nuolat. „Labai aktyvus žmogus, o tokiam net ir norisi padėti“, – sakė pašnekovas. Jauna šeima verčiasi keturračių nuomos verslu, yra žmonių besiverčiančių baidarių nuoma. Anot pašnekovo, dauguma turizmu besiverčiančiųjų yra vietiniai.

Žemę, pasak seniūnijos vadovo, daugiausiai taip pat dirba vietiniai ūkininkai: Antalksnėje yra mėsinių galvijų ūkis, Peliagrindoje – melžiamų, o Linkmenyse įsikūręs žemdirbys 50 ha užaugina puikius grūdinių kultūrų derlius. Anot J. Aleknos, priežastis, kodėl nevietiniai ūkininkai nesiveržia į Linkmenų seniūniją yra ta, kad žemė čia nėra derlinga.

„Žmones reikia mylėti“

J. Alekną, gyvenantį Naujasodžio kaime, galima priskirti krašto senbuviams, nes jo tėvai ir seneliai yra kilę iš Linkmenų. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs agronomo specialybę, pašnekovas dirbo Linkmenų „Vilties“ kolūkyje, vėliau – Ignalinoje. Dvidešimt metų seniūno poste, anot pašnekovo, prabėgo labai greitai gal ir todėl, kad anksčiau Linkmenyse buvo daug jaunimo, taip pat ir daugiau su jaunąja karta susijusių renginių. Pašnekovas pasisakė už tai, kad geriau jau būtų gražus vaikų triukšmas, klykavimas, kuris kai kam ir nepatinka, negu taip, kaip yra dabar.

Kalbėdamas apie kraštiečius, J. Alekna sakė: „Linkmenyse žmonės nuo seno mėgsta tvarkytis. Esu žmonėmis patenkintas. Jie mane nuo mažens pažįsta ir aš juos pažįstu, todėl kažkokio didelio melo tarp mūsų negali būti. Žinau jų situaciją, žinau, ko jiems reikia. Jeigu reikėtų seniūnauti visai nežinomoje seniūnijoje, būčiau lyg avinas naujame garde. Kiek reikėtų vien laiko ir energijos skirti susipažinti su kaimais, keliais, žmonėmis… Žmones reikia mylėti, bendrauti, jeigu reikia – padėti. Žmonės – geri“.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas