Kuktiškių sodybos kieme moteris į karutį krauna šalnų pakąstas gėles. Kartu su nugeibusiomis žiedų kekėmis Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė tarsi palydi vasarą. Moteris neseniai išlydėjo ir ne vieną jai brangų žmogų. Prieš kelerius metus amžinojo poilsio atgulė V. Čiužaitės-Petrauskienės mama filologė Elena Čiužienė, kiek vėliau ir tėtis – iš Kuktiškių kilęs socialinių mokslų daktaras Antanas Čiužas. Nors vienintelė dukra augo Vilniuje, ji dažnai viešėjo tėvo gimtinėje. Po artimųjų mirties saitai su Kuktiškėmis nenutrūko – čia V. Čiužaitė-Petrauskienė prižiūri jų įkurtą Antano Deveikio ir Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus muziejų-knygų prieglaudą.
Gyventojams užteko to, ką jie turėjo
„Mano tėvai mirė beveik tą pačią mėnesio dieną, bet ne tais pačiais metais. Vienos valandos tėčiui pritrūko iki lapkričio 20-os, kai netekau mamos. Tėtis svajojo iškeliauti tą pačią dieną su mama – beveik taip ir susiklostė. Jis užgeso vos per devynias paras, mano namuose. Išėjo žmogus, sakydamas: „Aš esu be galo laimingas…“ – nutilo V. Čiužaitė-Petrauskienė. – Tėtė gimė šiame geltoname name, o mama kilo iš Utenos. Dabar aš esu atsakinga už tai, kas čia vyksta.“ Kaip mano pašnekovė, saulės spalva dabar nudažytas jos protėvių namas, greičiausiai, pastatytas maždaug prieš šimtą metų. Jos seneliai – Antanas Čiužas bei Ona Čiuženė (Cibaitė) – įsigijo tik pusę pastato. Viename gale gyveno Čiužai, o kitame – Leišių šeima. „Mano seneliai buvo bežemiai. Senelis liko našlaitis. Jo tėvai buvo turtingi, o giminaičiai paėmė žemes. Jis, likęs toks vargšėtukas, iškeliavo į svietą, kaip žmonės tada išeidavo. Susitiko Oną Cibaitę, susimylėjo, nusipirko trobelę. Tai joks ne namas buvo, jis net be pamatų. Čia – asla, o stogas buvo dengtas šiaudais. Maži langeliai bei mažos durelės… Ir gimė tada vyriausias brolis Vaclovas, vėliau – Vincas. Paeiliui pabiro kiti vaikai: mano tėvas Antanas, Stasys, Algis, Ona. Dar gimė Elžbieta, kuri būdama pusės metų susirgo pneumonija ir numirė. Šitokia krūva mažylių, ir mano vaizduotė nepasiekia, kaip jie visi ten sutilpo – buvo labai nedaug vietos. Nebuvo ir antro aukšto, kurį turime dabar, – stebėjosi pašnekovė. – Namuose – tik virtuvė, vienas kambarys bei dar vienas mažas kambariukas. Vėliau prilipę priestatėliai yra mano tėvo įrengti. Jis įsigijo ir kitą namo galą, kad šis būtų visas mūsų. Esmė tame, kad tuomet žmonėms užteko to, ką jie turėjo.“
Jaunąjį dailininką Vincuką prisiminus…
Ne visi O. Cibaitės ir A. Čiužo vyresniojo vaikai užaugo – šeimą sukrėtė netektis. Kaip užsiminė V. Čiužaitė-Petrauskienė, dvylikametį Vincą Čiužą prarijo ežero gelmės. Šventadienį išėjęs iš bažnyčios ir džiaugdamasis už patarnavimą šv. Mišiose gautomis monetomis, su kitais miestelio vaikais jis sumanė Gėlio ežere pasiirstyti. Nelaimė nelaukė – apvirtus valčiai, kumštyje spausdamas tokį tuomet reikšmingą uždarbį, berniukas nesugebėjo išsigelbėti. Iš vandens jį ištraukė dar kietai delne savo lobį sugniaužusį. Sodybos šeimininkė įsitikinusi – jei ne taip saugomi pinigai, tragedija greičiausiai nebūtų įvykusi – vaikas būtų galėjęs išplaukti. Sužinojęs apie sūnaus netektį sukrėstas tėvas bėgiojo po Kuktiškes, o ir mažai Vijolei vėliau buvo griežtai uždrausta prie vandens artintis. „Kuktiškėse ežeras man tarsi neegzistavo. Aš jo ir nepasigendu“, – ištarė ji. Šeimos lėšomis 2012 m. išleistoje knygelėje „Muziejus Kuktiškėse“ A. Čiužas prisiminė, jog brolis buvo gabus dailei, puikiai mokėsi. Jo kūriniai ne kartą eksponuoti mokyklos parodose. Ir išties, 1935 m. dešimties metų vaiko sukurtas piešinys nežinančiam sufleruotų, kad dalininkas – daug brandesnis.
Mokinio ir mokytojos ryšys
Pasak V. Čiužaitės-Petrauskienės, suaugę didelės šeimos vaikai kūrėsi ir spietėsi čia pat, aplink tėvų namus. „Buvo bendruomenės fenomenas. Dauguma atžalų liko prie ūkio – jie tapo gerais darbininkais, – prisiminė pašnekovė. – Mano mama buvo tėvo mokytoja, nors jie abu tų pačių, 1929, metų gimimo. Taip klostėsi, nes mama pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų, o tėvas – aštuonerių. Jis vienus metus dar praleido, nes neturėjo batų. Mama, universitete studijuodama lietuvių kalbą, metė mokslus ir išėjo mokytojauti. Pokariu mokytojų trūko – jie buvo ištremti į Sibirą. Pradėjusiai dirbti Utenos berniukų gimnazijoje, jai paskyrė vienuoliktas klases. Taip tėvas tapo mamos mokiniu. Ji buvo be galo graži – tie berniukai pradėjo varvinti seilę dėl bendraamžės. Jos mergautinė pavardė – Tuskenytė. Kai tėvas baigė gimnaziją ir išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą, o mama, baigusi mokytojauti, išvažiavo tęsti studijų, jie vėl susidūrė. 1954 m. – susituokė. Po dvejų metų atsiradau aš.“
Stasytė, kuri nuo Kuktiškių pakraupo
Pasak V. Čiužaitės-Petrauskienės, kad ir kur jos tėvas studijavo ar dirbo, jis nepamiršo Kuktiškių bei nuolat mąstė, kad jas reikia išlaikyti. „Radau atviruką, rašytą 1959 m. – jį tėvas siuntė močiutei iš Maskvos: „Mama, grįšiu iš Maskvos ir pabaigsiu remontą.“ Dabar 2021-ieji ir remontai nesibaigė, – nusijuokė ji. – Kuktiškės buvo jam be galo brangios, o kadangi jas mylėjo mano tėtė, miestelį mylėti privalėjau ir aš.“
Mergaitė, kuri atvertė jau savo Kuktiškių knygos lapą, visas vasaras leido šioje gyvenvietėje. Iš pradžių – su tarnaite Stasyte. Kaip sakė pašnekovė, kilusi iš dar kaimiškesnio kaimelio, ši siekė bet kokia kaina atsidurti Vilniuje. „Stasytė buvo pakraupusi. Kuktiškės, deja, ne Vilnius. Ji buvo tarnaitė, kuri dirbo ne už atlygį, bet už gyvenamąją vietą kambaryje kartu su visais, maistą ir šiokius tokius drabužius“, – pridūrė V. Čiužaitė-Petrauskienė. Pasak jos, Kuktiškėse jai, miesto vaikui, taip pat iš pradžių nebuvo lengva. „Čia buvo ne taip kaip dabar tuščia – šalia dar stovėjo namas, du tvartai. Kiaulės, vištos, begalės musių ir tvarto kvapai. Šiltas pienas, kurį atneša ir kurį gerti privalai. Sakydavau: „Tėti, nenoriu į Kuktiškes. Mano visi draugai vyksta į pionierių stovyklas. Jo atsakymas būdavo ledinis ir kategoriškas: „Tavo draugai neturi Kuktiškių“, – teigė moteris, kuri pasidžiaugė, jog bandymai išvengti kaimiškų vasaros atostogų vėliau transformavosi į laimę, kad ji Kuktiškes turi.
Ilgaamžiškumo mityba
V. Čiužaitė-Petrauskienė paatviravo apie kuktiškiečių įpročius jos vaikystės laikais. Pasak sodybos šeimininkės, palyginus su tuo, kas buvo seniau, bendravimo miestelyje trūksta. „Mano močiutė buvo be galo pamaldi – ji turėjo daug laisvo laiko. Jokių žemės ūkio darbų nedirbo – nelaikė nei kačiuko, nei šuniuko, nei kitos gyvasties. Pagrindinės jos veiklos buvo malda ir bažnyčia, kurios reikmėms darželyje augino gėles. Močiutė bendravo su klebono gaspadine, į jos namus suplūsdavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Jų būdavo labai daug, gal apie dvidešimt. Sueidavo, susėsdavo į vadinamąjį gonką ir prasidėdavo plepalai. Vėliau kartu keliaudavo į bažnyčią. Kai sugrįždavo, dar sėdėdavo, kol neateidavo laikas eiti pas savo gyvulius, – apie namo praeitį pasakojo V. Čiužaitė-Petrauskienė, kuri prisiminė, kad sugriuvus gretimai pirkelei kaimynė persikėlė pas močiutę. – Ir tai buvo natūralu.“ Pašnekovė užsiminė, jog ten, kur lankytojai sėdėdavo, sienoje styrojo apie keturiasdešimt vinių, kad svečiai pasikabintų drabužius – kiekvienas turėjo savo vietą. „Močiutė buvo ilgaamžė. Ji visko turėjo minimaliai ir galėtų būti pavyzdžiu tiems, kurie nori išgyventi iki devyniasdešimt ketverių metų. Valgydavo ji taip: juoda duona, baltas sūris, sviestas, kuris mirko šaltame sūdytame vandenyje, nes nebuvo šaldytuvo, manų košė ir arbata. Nuo tokio sviesto miesto vaikas tikrai žiaukčiotų – negalėčiau jo pasiūlyti savo anūkui. Dar retkarčiais virdavo makaronus. Jos valgiaraštyje nebuvo jokių sriubų, kotletų ar kažko panašaus į tai, ką gaudavau pas mamos mamą Utenoje. Kuktiškėse man būdavo badas“, – prisiminė pašnekovė.
Prisiminimuose – nebuvo tinginių
Anot pašnekovės, miestelyje darbas virte virė. „Mano dėdės – kolūkio darbininkai, o tetos melžėjos. Negana to, kad sukosi karvių fermoje, dar lėkdavo į gretimą kiaulių kompleksą. Jos turėjo mažų vaikų, kurių paskendusi maldose močiutė auginti nepadėjo. Žmonės arė nuo ryto iki vakaro. Jiems darbas buvo vertybė – neatsimenu nė vieno tinginio. Aš, atvažiavusi iš miesto, eidavau minti šieno – būdavo nepatogu nepadėti, nes niekas su manimi nedraugaus, – akcentavo V. Čiužaitė-Petrauskienė. – Toliau – netoli maldos namų – valgykla. Dar dabar stovi tas pastatas. Miestelio gyvenimas šurmuliavo ties bažnyčia, vienoje gatvėje. Mes su mama eidavome atsinešti kotletų, kad namie nereikėtų gaminti. Mano tetos neturėjo laiko virti, nes visos valandos buvo užimtos. Neįsivaizduoju, kaip viską ir suspėdavo, kaip užtekdavo dienos. Bažnyčioje jų nebūdavo.“
Po metų sluoksniu – kraupi paslaptis
Paklausta apie iš vietinės tarmės gimusius vietovių pavadinimus, pašnekovė mostelėjo į greta plytinčią pievą, kuri, anot jos, tebevadinama Drigaila – nežinia, nei kodėl, nei iš kur kilo šis vietovardis. Neaišku ir ką jis reiškia. „Šalia namo dar stovi alyvomis apaugęs kalnelis, kurį vadina Švedkapiu. Kodėl vardas toks – taip pat paslaptis. Kalbama, jog kai vyko karas su Švedija, čia buvo laidojami žuvę švedų kariai. Kiek tame tikrovės, aš nežinau. Tai geriau žinojo mano tėvai“ , – sakė ji bei papasakojo, kad toje vietoje, kur dabar knygų prieglauda, buvo tvartelis. Ten jos dėdė Algis laikė savo gyvulius. Kai vėliau A. Čiužas nutarė pastatą paversti dievdirbio A. Deveikio bei knygnešio L. Misevičiaus-Kuliešiaus atminimo muziejumi ir kaimynas kuopė per daug metų susikaupusią gyvulių „produkciją“, buvo rasta žmonių kaulų. „Iškvietėme policiją. Jie pasiėmė tuos griaučius, – paaiškino V. Čiužaitė-Petrauskienė. – Tvartelis buvo nugriautas, o muziejus, išlaikant autentiškumą, pastatytas naujai.“ E. Čiužienės bei A. Čiužo 2012 m. išleistoje knygelėje „Muziejus Kuktiškėse“ rašoma, jog rasti kaulai buvo kelių asmenų. E. Čiužienės duomenimis, jie priklausė ne mažiau kaip penkiems suaugusiesiems – trims vyrams ir dviem moterims. Tarp jų buvo ir vaiko bei kūdikio arba vaisiaus kaulų. Neaišku, nei kokią istoriją galėjo liudyti radinys, nei kada tiksliai jis buvo paslėptas – laboratorija to negalėjo nustatyti. Anot tyrėjų, kaulai išbuvę žemėje daugiau nei penkiasdešimt, o galbūt iki šimto metų.
