Mokslų daktaras Antanas Čiužas dukrai: „Tavo draugai neturi Kuktiškių…“

Kuktiškių sodybos kieme moteris į karutį krau­na šalnų pakąstas gėles. Kartu su nugeibusiomis žiedų kekėmis Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė tarsi palydi vasarą. Moteris neseniai išlydėjo ir ne vie­ną jai brangų žmogų. Prieš kelerius metus am­žinojo poilsio atgulė V. Čiužaitės-Petrauskienės mama filologė Elena Čiužienė, kiek vėliau ir tė­tis – iš Kuktiškių kilęs socialinių mokslų daktaras Antanas Čiužas. Nors vienintelė dukra augo Vil­niuje, ji dažnai viešėjo tėvo gimtinėje. Po artimų­jų mirties saitai su Kuktiškėmis nenutrūko – čia V. Čiužaitė-Petrauskienė prižiūri jų įkurtą Anta­no Deveikio ir Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus muziejų-knygų prieglaudą.

Gyventojams užteko to, ką jie turėjo

„Mano tėvai mirė beveik tą pačią mėnesio dieną, bet ne tais pačiais metais. Vienos valandos tėčiui pritrūko iki lapkričio 20-os, kai netekau mamos. Tėtis svajojo iškeliau­ti tą pačią dieną su mama – be­veik taip ir susiklostė. Jis už­geso vos per devynias paras, mano namuose. Išėjo žmo­gus, sakydamas: „Aš esu be galo laimingas…“ – nutilo V. Čiužaitė-Petrauskienė. – Tėtė gimė šiame geltoname name, o mama kilo iš Utenos. Dabar aš esu atsakinga už tai, kas čia vyksta.“ Kaip mano pašnekovė, saulės spalva da­bar nudažytas jos protėvių na­mas, greičiausiai, pastatytas maždaug prieš šimtą metų. Jos seneliai – Antanas Čiužas bei Ona Čiuženė (Cibaitė) – įsi­gijo tik pusę pastato. Viena­me gale gyveno Čiužai, o ki­tame – Leišių šeima. „Mano seneliai buvo bežemiai. Se­nelis liko našlaitis. Jo tėvai buvo turtingi, o giminaičiai paėmė žemes. Jis, likęs toks vargšėtukas, iškeliavo į svietą, kaip žmonės tada iš­eidavo. Susitiko Oną Cibai­tę, susimylėjo, nusipirko tro­belę. Tai joks ne namas buvo, jis net be pamatų. Čia – asla, o stogas buvo dengtas šiaudais. Maži langeliai bei mažos du­relės… Ir gimė tada vyriausias brolis Vaclovas, vėliau – Vin­cas. Paeiliui pabiro kiti vaikai: mano tėvas Antanas, Stasys, Algis, Ona. Dar gimė Elžbieta, kuri būdama pusės metų susir­go pneumonija ir numirė. Ši­tokia krūva mažylių, ir mano vaizduotė nepasiekia, kaip jie visi ten sutilpo – buvo labai nedaug vietos. Nebuvo ir an­tro aukšto, kurį turime dabar, – stebėjosi pašnekovė. – Na­muose – tik virtuvė, vienas kambarys bei dar vienas ma­žas kambariukas. Vėliau prili­pę priestatėliai yra mano tėvo įrengti. Jis įsigijo ir kitą namo galą, kad šis būtų visas mūsų. Esmė tame, kad tuomet žmo­nėms užteko to, ką jie turėjo.“

Jaunąjį dailininką Vincuką prisiminus…

Ne visi O. Cibaitės ir A. Čiu­žo vyresniojo vaikai užau­go – šeimą sukrėtė netektis. Kaip užsiminė V. Čiužaitė-Pe­trauskienė, dvylikametį Vin­cą Čiužą prarijo ežero gelmės. Šventadienį išėjęs iš bažnyčios ir džiaugdamasis už patarnavi­mą šv. Mišiose gautomis mo­netomis, su kitais miestelio vaikais jis sumanė Gėlio eže­re pasiirstyti. Nelaimė nelau­kė – apvirtus valčiai, kumštyje spausdamas tokį tuomet reikš­mingą uždarbį, berniukas ne­sugebėjo išsigelbėti. Iš van­dens jį ištraukė dar kietai delne savo lobį sugniaužusį. Sodybos šeimininkė įsitikinusi – jei ne taip saugomi pinigai, tragedi­ja greičiausiai nebūtų įvykusi – vaikas būtų galėjęs išplaukti. Sužinojęs apie sūnaus netek­tį sukrėstas tėvas bėgiojo po Kuktiškes, o ir mažai Vijolei vėliau buvo griežtai uždrausta prie vandens artintis. „Kuktiš­kėse ežeras man tarsi neegzis­tavo. Aš jo ir nepasigendu“, – ištarė ji. Šeimos lėšomis 2012 m. išleistoje knygelėje „Muzie­jus Kuktiškėse“ A. Čiužas pri­siminė, jog brolis buvo gabus dailei, puikiai mokėsi. Jo kū­riniai ne kartą eksponuoti mo­kyklos parodose. Ir išties, 1935 m. dešimties metų vaiko sukur­tas piešinys nežinančiam sufle­ruotų, kad dalininkas – daug brandesnis.

Mokinio ir mokytojos ryšys

Pasak V. Čiužai­tės-Petrauskienės, suaugę didelės šeimos vaikai kū­rėsi ir spietėsi čia pat, aplink tėvų namus. „Buvo bendruomenės fe­nomenas. Daugu­ma atžalų liko prie ūkio – jie tapo ge­rais darbininkais, – prisiminė paš­nekovė. – Mano mama buvo tėvo mokytoja, nors jie abu tų pačių, 1929, metų gimi­mo. Taip klostėsi, nes mama pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų, o tė­vas – aštuonerių. Jis vienus metus dar praleido, nes neturėjo batų. Mama, universi­tete studijuodama lietuvių kal­bą, metė mokslus ir išėjo moky­tojauti. Pokariu mokytojų trūko – jie buvo ištremti į Sibirą. Pra­dėjusiai dirbti Utenos berniu­kų gimnazijoje, jai paskyrė vie­nuoliktas klases. Taip tėvas tapo mamos mokiniu. Ji buvo be galo graži – tie berniukai pra­dėjo varvinti seilę dėl bendra­amžės. Jos mergautinė pavar­dė – Tuskenytė. Kai tėvas baigė gimnaziją ir išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą, o mama, baigusi mokytojauti, išvažia­vo tęsti studijų, jie vėl susidū­rė. 1954 m. – susituokė. Po dve­jų metų atsiradau aš.“

Stasytė, kuri nuo Kuktiškių pakraupo

Pasak V. Čiužaitės-Pe­trauskienės, kad ir kur jos tė­vas studijavo ar dirbo, jis ne­pamiršo Kuktiškių bei nuolat mąstė, kad jas reikia išlaikyti. „Radau atviruką, rašytą 1959 m. – jį tėvas siuntė močiutei iš Maskvos: „Mama, grįšiu iš Maskvos ir pabaigsiu remon­tą.“ Dabar 2021-ieji ir remon­tai nesibaigė, – nusijuokė ji. – Kuktiškės buvo jam be galo brangios, o kadangi jas mylėjo mano tėtė, miestelį mylėti pri­valėjau ir aš.“

Mergaitė, kuri atvertė jau savo Kuktiškių knygos lapą, visas vasaras leido šioje gy­venvietėje. Iš pradžių – su tarnaite Stasyte. Kaip sakė pašnekovė, kilusi iš dar kai­miškesnio kaimelio, ši siekė bet kokia kaina atsidurti Vil­niuje. „Stasytė buvo pakrau­pusi. Kuktiškės, deja, ne Vil­nius. Ji buvo tarnaitė, kuri dirbo ne už atlygį, bet už gy­venamąją vietą kambaryje kar­tu su visais, maistą ir šiokius tokius drabužius“, – pridūrė V. Čiužaitė-Petrauskienė. Pa­sak jos, Kuktiškėse jai, mies­to vaikui, taip pat iš pradžių nebuvo lengva. „Čia buvo ne taip kaip dabar tuščia – šalia dar stovėjo namas, du tvartai. Kiaulės, vištos, begalės musių ir tvarto kvapai. Šiltas pienas, kurį atneša ir kurį gerti priva­lai. Sakydavau: „Tėti, nenoriu į Kuktiškes. Mano visi draugai vyksta į pionierių stovyklas. Jo atsakymas būdavo ledinis ir kategoriškas: „Tavo drau­gai neturi Kuktiškių“, – teigė moteris, kuri pasidžiaugė, jog bandymai išvengti kaimiškų vasaros atostogų vėliau trans­formavosi į laimę, kad ji Kuk­tiškes turi.

Ilgaamžiškumo mityba

V. Čiužaitė-Petrauskienė pa­atviravo apie kuktiškiečių įpro­čius jos vaikystės laikais. Pasak sodybos šeimininkės, palygi­nus su tuo, kas buvo seniau, bendravimo miestelyje trūksta. „Mano močiutė buvo be galo pamaldi – ji turėjo daug laisvo laiko. Jokių žemės ūkio darbų nedirbo – nelaikė nei kačiuko, nei šuniuko, nei kitos gyvasties. Pagrindinės jos veiklos buvo malda ir bažnyčia, kurios rei­kmėms darželyje augino gėles. Močiutė bendravo su klebono gaspadine, į jos namus su­plūsdavo žmonės iš aplinki­nių kaimų. Jų būdavo labai daug, gal apie dvidešimt. Su­eidavo, susėsdavo į vadinamą­jį gonką ir prasidėdavo plepa­lai. Vėliau kartu keliaudavo į bažnyčią. Kai sugrįždavo, dar sėdėdavo, kol neateidavo lai­kas eiti pas savo gyvulius, – apie namo praeitį pasakojo V. Čiužaitė-Petrauskienė, kuri prisiminė, kad sugriuvus gre­timai pirkelei kaimynė persi­kėlė pas močiutę. – Ir tai buvo natūralu.“ Pašnekovė užsimi­nė, jog ten, kur lankytojai sė­dėdavo, sienoje styrojo apie keturiasdešimt vinių, kad sve­čiai pasikabintų drabužius – kiekvienas turėjo savo vietą. „Močiutė buvo ilgaamžė. Ji visko turėjo minimaliai ir galė­tų būti pavyzdžiu tiems, kurie nori išgyventi iki devyniasde­šimt ketverių metų. Valgyda­vo ji taip: juoda duona, baltas sūris, sviestas, kuris mirko šal­tame sūdytame vandenyje, nes nebuvo šaldytuvo, manų košė ir arbata. Nuo tokio sviesto miesto vaikas tikrai žiaukčiotų – negalėčiau jo pasiūlyti savo anūkui. Dar retkarčiais virda­vo makaronus. Jos valgiarašty­je nebuvo jokių sriubų, kotletų ar kažko panašaus į tai, ką gau­davau pas mamos mamą Ute­noje. Kuktiškėse man būdavo badas“, – prisiminė pašnekovė.

Prisiminimuose – nebuvo tinginių

Anot pašnekovės, miestelyje darbas virte virė. „Mano dėdės – kolūkio darbininkai, o tetos melžėjos. Negana to, kad suko­si karvių fermoje, dar lėkdavo į gretimą kiaulių kompleksą. Jos turėjo mažų vaikų, kurių paskendusi maldose močiutė auginti nepadėjo. Žmonės arė nuo ryto iki vakaro. Jiems dar­bas buvo vertybė – neatsime­nu nė vieno tinginio. Aš, at­važiavusi iš miesto, eidavau minti šieno – būdavo nepato­gu nepadėti, nes niekas su ma­nimi nedraugaus, – akcentavo V. Čiužaitė-Petrauskienė. – Toliau – netoli maldos namų – valgykla. Dar dabar stovi tas pastatas. Miestelio gyve­nimas šurmuliavo ties bažny­čia, vienoje gatvėje. Mes su mama eidavome atsinešti ko­tletų, kad namie nereikėtų ga­minti. Mano tetos neturėjo lai­ko virti, nes visos valandos buvo užimtos. Neįsivaizduoju, kaip viską ir suspėdavo, kaip užtekdavo dienos. Bažnyčioje jų nebūdavo.“

Po metų sluoksniu – kraupi paslaptis

Paklausta apie iš vietinės tarmės gimusius vietovių pa­vadinimus, pašnekovė mos­telėjo į greta plytinčią pievą, kuri, anot jos, tebevadinama Drigaila – nežinia, nei kodėl, nei iš kur kilo šis vietovardis. Neaišku ir ką jis reiškia. „Ša­lia namo dar stovi alyvomis apaugęs kalnelis, kurį vadina Švedkapiu. Kodėl vardas toks – taip pat paslaptis. Kalbama, jog kai vyko karas su Švedija, čia buvo laidojami žuvę šve­dų kariai. Kiek tame tikrovės, aš nežinau. Tai geriau žinojo mano tėvai“ , – sakė ji bei pa­pasakojo, kad toje vietoje, kur dabar knygų prieglauda, buvo tvartelis. Ten jos dėdė Algis laikė savo gyvulius. Kai vėliau A. Čiužas nutarė pastatą pa­versti dievdirbio A. Devei­kio bei knygnešio L. Mise­vičiaus-Kuliešiaus atminimo muziejumi ir kaimynas kuo­pė per daug metų susikau­pusią gyvulių „produkciją“, buvo rasta žmonių kaulų. „Iš­kvietėme policiją. Jie pasiė­mė tuos griaučius, – paaiškino V. Čiužaitė-Petrauskienė. – Tvartelis buvo nugriautas, o muziejus, išlaikant auten­tiškumą, pastatytas naujai.“ E. Čiužienės bei A. Čiužo 2012 m. išleistoje knygelėje „Muziejus Kuktiškėse“ rašo­ma, jog rasti kaulai buvo kelių asmenų. E. Čiužienės duome­nimis, jie priklausė ne mažiau kaip penkiems suaugusiesiems – trims vyrams ir dviem mo­terims. Tarp jų buvo ir vaiko bei kūdikio arba vaisiaus kau­lų. Neaišku, nei kokią istori­ją galėjo liudyti radinys, nei kada tiksliai jis buvo paslėptas – laboratorija to negalėjo nu­statyti. Anot tyrėjų, kaulai iš­buvę žemėje daugiau nei pen­kiasdešimt, o galbūt iki šimto metų.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas