Įspūdingos kolekcijos savininkui gražiausia – juodojo strazdo giesmė

Valstybinių miškų urėdijos gamtotvarkos specialistas Ignalinoje gyvenantis užpalietis Mindaugas Ilčiukas nuo pat vaikystės yra aistringas paukščių gerbėjas. Šiuo metu jis turi didžiausią plunksnų kolekciją Lietuvoje, o laisvais vakarais piešia bei aprašo paukščius, fotografuoja. „Pastaruoju metu buvau užsibrėžęs tikslą nutapyti visus Lietuvos geninius paukščius. Virtuali šių piešinių paroda „Facebook“ paskyroje sulaukė tikrai didelio susidomėjimo“, – džiaugėsi M. Ilčiukas.

Kolekcijoje – bemaž pusketvirto tūkstančio plunksnų

Užpaliuose augęs vyras pasakojo pradėjęs kolekcionuoti plunksnas ir piešti dar vaikystėje. „Tuomet labiausiai viliojo jų raštai bei spalvos. Buvo įdomu ieškoti ir atrasti, kam priklauso pamesta plunksna, o margas plunksnų pasaulis tiesiog įtraukė“, – prisiminė jis.

Pašnekovo kolekciją šiuo metu sudaro beveik 3 400 įvairaus dydžio plunksnų (sparnų – plasnojamųjų, uodegos – vairuojamųjų, kontūrinių dengiamųjų, pūkinių). Didžiausia turima plunksna – jūrinio erelio didžioji plasnojamoji (50 cm ilgio), mažiausios – vos kelių milimetrų ilgio – žvirblinių paukščių dengiamosios. Iš viso kolekcijoje šiuo metu – 105 skirtingų paukščių rūšių plunksnos. M. Ilčiuko žiniomis, Lietuvoje yra kitų plunksnas renkančių paukščių mylėtojų, tačiau tokios apimties kolekcija – vienintelė.

Anksčiau vyras plunksnas rinkdavo tik pats, specialiai jų rinkti eidavo į mišką, tačiau dažniausiai tokiu būdu gausiai rasti plunksnų nepavykdavo – gamta dažniau siurprizų pateikia spontaniškai. Prie kolekcijos didinimo prisideda ir bičiuliai bei kolegos darbe – radę įdomesnių plunksnų, jomis pasidalija. „Labai padeda, kai gaunu informacijos apie rastą negyvą ar sudraskytą paukštį, nes tokiu atveju kolekcija papildoma ne viena plunksna, o visu tos paukščio rūšies plunksnų rinkiniu“, – pasakojo M. Ilčiukas.

Plunksnose – daugybė informacijos apie paukščius

Anot vyro, plunksnos gali labai daug papasakoti apie paukštį: koks jo gyvenimo būdas, kokios spalvos ir raštai vyrauja apdare.

„Ant žemės perintys paukščiai visad būna slepiamųjų spalvų – labai margi, kad plunksnų apdaras padėtų užsimaskuoti ir perintis paukštis nekristų plėšrūnams į akis. Geriausi slapukai – lėliai, kurie perėdami ant žemės imituoja medžio šakos atplaišą ar žievės gabalą. Toks paukštis taip pasitiki savo spalva, kad ant jo gali beveik užlipti – pakyla pasibaidęs tik priėjus visai arti. Taip pakylantis iš po kojų paukštis gali labai netikėtai nustebinti. Savitai gyvensenai prisitaikę geniai ir meletos – jų uodegos plunksnos yra labai tvirtos, kad paukščiai lipdami medžio kamienu galėtų remtis uodega kaip atrama. Kormoranų uodegos plunksnos taip pat labai tvirtos – kad galėtų geriau manevruoti nardydami po vandeniu. Pelėdų plunksnos ypatingos ir skiriasi nuo kitų paukščių savo struktūra, kuri suteikia joms beveik begarsį skrydį. Visi paukščiai per metus pakeičia beveik visas plunksnas, kai kurie dalį plunksnų keičia ir dukart per metus, todėl skirtingais metų laikais kai kurios rūšys skiriasi spalva, pavyzdžiui, ančių patinėliai vasarą tampa panašūs į pateles – slepiamosios spalvos“, – įdomiais faktais apie paukščius dalijosi M. Ilčiukas.

Ši plunksnų kolekcija gamtotvarkos specialistui labai padeda edukaciniuose užsiėmimuose, supažindinant su paukščių įvairove ir jų prisitaikymu prie aplinkos.

Piešimas – kaip meditacija

Šią žiemą M. Ilčiukas sumanė atgaivinti ir kitą seną hobį – ėmė piešti paukščius, o netrukus jo virtuali piešinių paroda sulaukė pasisekimo.

Būdamas vaiku jis noriai piešdavo išgalvotus paukščius ir drakonus, o knygose radęs tuščios vietos – visada palikdavo ten savo iliustraciją. Vėliau, mokykloje, skaitydavo profesoriaus Tado Ivanausko knygą „Lietuvos paukščiai“, ten esančias nespalvotas iliustracijas perpiešdavo ir spalvindavo pagal knygoje nurodomą konkretaus paukščio aprašymą. Besimokydamas Užpalių gimnazijoje lankė ir tuometę Utenos dailės mokyklą, kurią baigė su pagyrimu: „Po studijų, pradėjus dirbti, kurį laiką piešimas buvo pamirštas užsiėmimas, tiesiog nerasdavau tam laiko. Anksčiau piešdavau daugiausia pieštukais ar tušu, tačiau karantino laikotarpis ir ilgi žiemos vakarai padėjo prisiminti dailę ir išbandyti save kitose dailės srityse, todėl pradėjau piešti akvarele.“

Dabar piešimas vyrui – kaip meditacija. Kai gali pasinerti į baltą popieriaus lapą, atrodo, išnyksta ir visi rūpesčiai aplink. Vis dėlto, kiekvienas piešinys reikalauja pasiruošimo – M. Ilčiukas analizuoja paukščių nuotraukas, skaito aprašymus ir paukščio identifikacinius požymius, kuriuos stengiasi pabrėžti savo darbuose. „Man piešimas – ne tik technika, bet ir emocijų raiška, todėl šiam procesui labai svarbus ir įkvėpimas. Tapant su įkvėpimu, atrodo, laikas tiesiog praskrieja kažkur pro šalį, o potėpiai patys užpildo lapą. Užbaigus piešinį, lengviausia – suraityti autografą. Tai tarsi vėliavos įsmeigimas užkopus į kalno viršūnę“, – šypsojosi M. Ilčiukas.

Paprastesnius piešinius vyras nupiešia per dvi–keturias valandas, o sudėtingesniems gali prireikti gerokai daugiau laiko: „Tai labai priklauso nuo paukščio apdaro margumo, smulkių detalių kiekio, fono detalumo ir panašiai.“

Didžiausias iššūkis M. Ilčiukui kol kas buvo piešti tulžį ir grąžiagalvę. „Tai margi, daug smulkių detalių turintys paukščiai, jiems piešti reikalingas ypatingas potėpio tikslumas. Žinoma, kiekvieno paukščio piešimas turi savo iššūkių, ypač stengiantis pabrėžti jo unikalumą“, – sakė jis.

M. Ilčiuką žavi daugybė skirtingų paukščių, tad vieno – mylimiausio – vyras išskirti negalėtų. „Ausuotieji kragai žavi savo savitu gyvenimo būdu, šokiais ant vandens, plūduriuojančiais lizdais ir įmantriu plunksnų apdaru: kuodukais bei apykaklėmis. Pelėdiniai paukščiai – unikaliu gebėjimu tyliai skristi, nepaprastai jautria klausa, sugebėjimu tobulai užsimaskuoti. Sakalai – taip pat labai ypatingi paukščiai, daugiausia medžiojantys ore, tarp šių paukščių yra ir absoliutus pasaulio greičio rekordininkas – sakalas keleivis. Čiurliai stebina sugebėjimu ištisus metus skraidyti nenutūpdami pailsėti, jie netgi miega skrisdami. Jie nusileidžia tik prireikus perėti ir maitinti jauniklius. Kiekvienas paukštis yra unikalus ir prisitaikęs prie savo specifinio gebėjimo išlikti gamtoje, o tokie kraštutinumai – labiausiai žavintys“, – teigė M. Ilčiukas.

Gamtos fotografas

Veiklus užpalietis turi dar vieną pomėgį – fotografuoja gamtą. Pasigrožėti jo užfiksuotais kadrais galima apsilankius feisbuko paskyroje Mindaugo Ilčiuko fotomedžioklė. Gamtotvarkos specialistas „Utenos dienai“ pasakojo, kad fotografija jo gyvenime atsirado pasirodžius pirmiesiems skaitmeniniams fotoaparatams: „Viskas pamažu rutuliojosi, keitėsi technika – perėjau prie veidrodinio fotoaparato. Objektyvai, priedai… Prasidėjo rimtesnė fotografija. Kuo toliau – tuo įvairiau. Pavyzdžiui, naudojant makroobjektyvą galima iš arti įamžinti drugius, augalus, vabzdžius, su teleskopiniu objektyvu – nufotografuoti toli esantį žvėrį, paukštį. Trečius metus fotografuoju ir su dronu. Daugiausia – gamtą, ežerus, salas, miškus, pelkes.“

Paklaustas, kokiu kadru labiausiai džiaugiasi, M. Ilčiukas prisiminė, kad visai neseniai jam pavyko iš arti nufotografuoti bei nufilmuoti juodąją meletą, geninių šeimos paukštį: „Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Ji pati atskrido prie manęs, neišsigando, dirbo savo darbą – kapojo sausuolį. Netikėta akimirka, kurios nepakartosi…“

Nuo pat mažens traukia vanduo

Pašnekovas pasakojo, kad mokykliniais metais tyrinėdavo drugelius, paukščius, su savo kolekcijomis važinėdavo po įvairius gamtininkų konkursus. Šiuo metu įgytas žinias jis kuo puikiausiai panaudoja darbe. „Dvejonių, kuo tapsiu užaugęs, nebuvo. Žinojau, kad eisiu gamtos keliu, teliko pasirinkti vieną iš dviejų: biologiją arba miškininkystę. Nugalėjo pastaroji. Džiaugiuosi savo pasirinkimu“, – „Utenos dienai“ sakė M. Ilčiukas.

Šiuo metu, kai šalyje įvestas karantinas, kraštiečiui daugiau tenka dirbti nuotoliniu būdu, bet jis jau planuoja išvažiavimus į gamtą. „Tuoj prasidės šiltasis sezonas, paukščiai grįš į lizdus, reikės važiuoti pasižiūrėti, kur peri kokie sparnuočiai. Pagal tai, koks paukštis toje vietoje peri, nustatoma apsaugos zona. Šiuo metu gamtoje – sujudimas: vyksta paukščių migracija, laukuose susirenka gervės, gulbės giesmininkės, ražienose sutūpia žąsų būriai“, – kalbėjo jis.

Į klausimą, kuo jam brangus Utenos kraštas, M. Ilčiukas atsakė taip: „Mane nuo pat mažens traukia vanduo. Gyvenau prie Šventosios upės slėnio, pavasarį vanduo užliedavo pievas. Eidavau ten stebėti paukščių. Anksčiau dirbau Zarasuose, kur daug vandens telkinių, šiuo metu sukuosi kitame ežerų krašte – Ignalinoje. Turbūt labiausiai mane traukia miško ir vandens kombinacija.“

M. Ilčiukas atskleidė, kad jam, kaip miškininkui, bene gražiausias garsas – juodojo strazdo giesmė: „Ji gana melodinga, o šis paukštis – ypatingas, dažniausiai jį galima pamatyti miške, nutūpusį prie kokio eglyno.“

Deimantės KAZOKAITĖS ir Valstybinių miškų urėdijos inf.

M. Ilčiuko asmen. archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas