Po tuščią Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios šventorių ir šalia esančios kle­bonijos kiemą vėjas gainioja rudeninius lapus. Dar visai neseniai čia šeimininkavo, rūpestingai tvarkė­si netikėtai į amžinybę iškeliavęs parapijiečių myli­mas ir gerbiamas kunigas Povilas Klezys. Ganyto­jo mirtis ypač jautriai palietė visus jį pažinojusius. Apie P. Klezio gyvenimą, tarnystę Dievui bei žmo­nėms spitrėniškiai kalba su ašaromis akyse ir vadina save našlaičiais, likusiais be jo globos bei rūpesčio.

Gaili kaip savo šeimos nario

Į Spitrėnus atkeltas dar nė 30-ies neturintis kunigas P. Klezys nuo pirmųjų dienų daug dėme­sio ir jėgų skyrė bažnyčios ir klebonijos puoselėjimui: grožį mėgęs dvasininkas sodino me­delius, dabino kiemą gėlėmis, būdamas meniškos sielos savo rankomis sukūrė ne vieną me­džio drožinį, pastatė ir žvirblių bažnyčią. Ne vieną dešimtme­tį P. Klezį pažinoję spitrėniš­kiai apibūdino jį kaip paprastą, nuoširdų, nepaprastai muzikalų poetiškos, jautrios sielos žmo­gų. Spitrėnų Švč. Mergelės Ma­rijos, Taikos Karalienės, Su­deikių Švč. Mergelės Marijos, Biliakiemio Švč. Mergelės Ma­rijos Vardo parapijų ganyto­jo netektis šiam kraštui – labai skausminga. Daugelis mena, kaip dvasininkas gebėjo ne tik suburti tikinčiuosius jo vadi­namoje bažnytėlėje, bet ir už­megzti šiltus, nuoširdžius san­tykius su žmonėmis, turėjo gerą humoro jausmą.

Dėl susijaudinimo sunkiai žo­džius rinkęs spitrėniškis Juoza­pas Židanavičius savo buvusį kaimyną apibūdino tik pačiais šilčiausiais žodžiais. Vyras pri­sipažino, kad jam vis dar la­bai sunku kalbėti apie P. Kle­zio mirtį. „Labai geras žmogus buvo, – virpančiu balsu kalbėjo Spitrėnų kaimo gyventojas, ku­ris su dvasininku buvo pažįsta­mas nuo pat pirmųjų dienų, kai jis apsigyveno šiame bažnytkai­myje. – Mūsų kunigas išsiskyrė neišpasakytu nuoširdumu ir ge­rumu.“ Pašnekovas labai tikisi, kad vyskupas paskirs kitą kle­boną. Vyras supranta, kad baž­nyčia tuštėja, nes daugelis tikin­čiųjų jau iškeliavo, kiti nebeturi sveikatos, jėgų, bet su šia pro­blema, anot J. Židanavičiaus, susiduria ir kiti bažnytkaimiai.

„Nors vietinių mažai belikę, bet atvažiuoja iš kitur“, – sakė į bažnyčią pasimelsti ateinantis spitrėniškis. Jis įsitikinęs, kad kitam klebonui, jei jis bus čia atkeltas, sudarytos visos sąly­gos gyventi, tarnauti Dievui ir žmonėms.

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.