Rusija skiria milžiniškas lėšas ir resursus dezinformacijai bei propagandai skleisti. Pastarosiomis savaitės didžiulį išpuolį patyrė Narvos miestas, esantis šiaurės rytų Estijoje. Didele informacine ataka skatinama sukurti „Narvos liaudies respubliką“ ir atsiskirti nuo Estijos. Kitose žinutėse kalbama apie tai, kad rusai neva yra skriaudžiami ir apleisti Narvos mieste, o dar kitose, kad Narva istoriškai priklauso Rusijai. Tai primena tą, kas buvo daroma Ukrainoje prieš įsiveržimą. Apie dezinformaciją ir Rusijos bei Baltarusijos veikimo būdus šį kartą pasikalbėjome su politologu, dezinformacijos ir propagandos tyrinėtoju, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Nerijumi Maliukevičiumi.

Gerbiamas Nerijau, kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra dezinformacija?

Labai svarbu atskirti terminus. Dezinformacija – tai tikslingas melo ir apgaulės panaudojimas siekiant tam tikros žalos.

Pavyzdžiui, gali būti ekonominė žala, kai bandoma išvilioti pinigus – prisistatoma anūku ir iš močiutės siekiama išvilioti pinigų.

Taip pat gali būti daroma žala sveikatai. Pavyzdžiui, siekiama parduoti gyvatės nuodus kaip vaistus, dėl ko gali nukentėti sveikata.

Dar kitu atveju galime prarasti net savo valstybės teritoriją. Kaip pavyzdys galėtų būti tai, kai plačios dezinformacijos kampanijos metu Rusija suorganizavo Krymo užgrobimą ir jį atplėšė nuo Ukrainos 2014 metais. Kitaip sakant, buvo sukurtas apgaulingas vaizdas, kad kažkokie „žalieji žmogeliukai“ (nors iš tiesų tai buvo Rusijos kariai) patys užgrobia valdžią ir atsiskiria nuo Ukrainos.

Melas ir žala, dekonstruojant dezinformaciją, yra labai svarbūs.

O kuo skiriasi dezinformacija nuo propagandos?

Pirmiausia, propaganda nebūtinai siekiama žalos. Pavyzdys – sveiko maisto propaganda, kai visuomenė skatinama sveikiau maitintis. Juk nėra jokios žalos, jeigu tėvai stengiasi įtikinti vaiką valgyti daržoves. Propaganda dažnai remiasi emocine strategija. Tai vadinamoji baltoji propaganda, kai emocionaliai pateikiama tikra informacija.

Taip pat yra juodoji propaganda, kai panaudojamos manipuliacijos ar loginės klaidos.

Dar yra vadinamoji pilkoji propaganda, kuri yra kažkur per vidurį tarp vienos ir kitos strategijos.

Įdomu tai, kad propaganda istoriškai neturėjo neigiamo atspalvio. Lotyniškas terminas propagare reiškia „skleisti žinią“. O neigiamą konotaciją šis terminas įgavo tuomet, kai totalitariniai režimai, pirmiausia nacių ir sovietų, jį panaudojo savo visuomenių indokrinacijai, karo tikslams. Taigi šiuo metu žmogų pavadinti sėkmingu propagandistu jau būtų įžeidimas. Nors tai gali būti visiškai teigiama profesija.

Taigi, „propaganda“ yra daug platesnis terminas nei „dezinformacija“.

Ar dezinformacija naudojama tik vienos šalies prieš kitą, ar ji gali būti naudojama ir šalies viduje tarp skirtingų socialinių grupių?

Mes dažniausiai kalbame apie Rusijos ar Baltarusijos dezinformaciją. Taigi gali atrodyti, kad tai sklinda tik iš išorės, tačiau toks požiūris nėra teisingas. Dezinformacijos apstu ir šalies viduje, ir čia nebūtinai kalbama apie politinį lauką. Pavyzdžiui, gali būti ekonominė ar kito tipo manipuliacija, kurią ir vadiname dezinformacija. Tai ypač ryšku kalbant apie finansus ir apgaulę.

Kokias paprastai dezinformacijos kampanijas organizuoja Rusija ir Baltarusija?

Pastaruoju metu viena įdomesnių kampanijų, apie kurią aš dažnai kalbu, yra operacija „Ghostwriter“. Šis angliškas terminas apibūdina tuos pseudožurnalistus ar rašytojus, kurie pateikia straipsnius prisidengę kitu vardu. Iš tiesų tai yra profiliai, sukurti iš Minsko ar Maskvos. Jie rengia dezinformacines žinutes prieš mūsų saugumo infrastruktūros projektus ar sprendimus prieš mūsų sąjungininkus NATO ir panašiai. Ir visa tai dažniausiai nutaikyta prieš Vakarų auditorijas siekiant mus supriešinti su mūsų partneriais. Svarbu pabrėžti, kad tokios operacijos nėra naujiena, ir sovietai jas taikė, tačiau dabar naudojamos šiuolaikinės technologijos, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas.

Dezinformacija ir propaganda yra nutaikytos į mūsų emocijas. Reikėtų nusiraminti. Giliai įkvėpti ir iškvėpti, patikrinti, ar informacija yra patikima, ir tik tuomet ja dalytis socialiniuose tinkluose.

O kokios kampanijos buvo prieš prasidedant karui Ukrainoje 2014 metais, kaip jos keitėsi iki plataus masto karo 2022 metais?

Prieš 2014 metus viena pagrindinių dezinformacijos kampanijų buvo bandymas sukurti Rusijos pasaulio vaizdinį Ukrainoje. Ši informacinė ataka buvo nutaikyta į rytų Ukrainos rusakalbes auditorijas, bandant parodyti rusų ir ukrainiečių tautų vienybę. Esą rytų Ukrainos teritorija ir Krymas priklauso Rusijai ir visuomet taip buvo.

O prieš 2022 metus dezinformacija jau skyrėsi ir buvo ieškoma pretekstų pradėti karą. Pagrindinė Rusijos žinutė buvo ta, kad Ukrainoje reikia įvykdyti denacifikaciją. Kitaip sakant, ukrainiečius Rusijos dezinformatoriai stengėsi parodyti kaip fašistus. Dar buvo leidžiamos dezinformacinės žinutės, kad Ukraina turi biologines laboratorijas, kurias reikia sunaikinti. Kai reikia pateisinti karinę agresiją, pretekstą galima sugalvoti ir sukurti visuomet.

Kaip patartumėte elgtis žmogui, jeigu jis mato galimą dezinformaciją socialiniuose tinkluose?

Paprasčiausiai reikia pristabdyti savo pirminius emocinius refleksus, nes dažniausiai dezinformacija ir propaganda yra nutaikytos į mūsų jausmus, tokius kaip baimė ar nežinomybė, kurie priverčia mus neadekvačiai elgtis. Dažniausiai žmogus, pirmą kartą matydamas kažkokią sukrečiančią ar intriguojančią informaciją, kuri sukelia neigiamas emocijas, elgiasi spontaniškai. Dezinformacijos kūrėjai siekia, kad ši informacija plistų kuo greičiau. O emocija ir yra pagrindinis veiksnys, priverčiantis žmogų šią informaciją platinti per savo kanalus. Būna, žmonės netgi prirašo savo komentarą: „Ar jūs girdėjote, kas čia vyksta“?, „Ar jūs tai matėte“ ir t. t. Taigi visuomet visiems sakau: ką nors emocionalaus perskaitę, išgirdę ar pamatę, pirmiausia 10 kartų giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Nusiraminkite. Svarbu, kad įsijungtų racionalus mastymas, ir kita smegenų pusė pristabdytų tą neracionalų emocinį, spontanišką veiksmą dalytis. Ir tuomet tą informaciją galima patikrinti keliuose šaltiniuose. Įsitikinus, kad tai dezinformacija, galima ją ignoruoti. Arba prie gautos informacijos ar žinutės socialiniuose tinkluose galima nurodyti, kad tai melagiena ar kažkoks netinkamas elgesys. Na, o jeigu aiškiai matoma, kad tai yra veikimas prieš Lietuvos valstybę, tokią informaciją galima perduoti mūsų atsakingoms institucijoms.

Dėkoju už pokalbį.