Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje Vygaudas Ušackas suskaičiavo, kad per metus bent 60 dienų praleidžia Utenos rajone esančiuose Bajoriškiuose, kur, susigrąžinęs senelių žemę, politikas ir diplomatas įkūrė jaukią šeimos sodybą. Čia harmonizuoti minčių, pasisemti energijos ir atsipalaiduoti jis skuba kaskart grįžęs į Lietuvą. Po lietuviškos politikos uraganų, pavojingos ir neramios misijos Afganistane, daugiasluoksnio ir atsakingo darbo Maskvoje ambasadorius senelio žemėje šalia Indrajų ežero suranda ramų užutėkį siūbuojančiose tarptautinės politikos vandenyno bangose.

Žemę nacionalizavo sovietai

„Tiek žiemą, tiek vasarą mums čia yra rojus, – tvirtino su žmona Loreta ir kalyte Bela šiltą vasaros dieną Bajoriškėse leidęs ambasadorius. – Pirmiausia todėl, kad čia yra labai gražu, antra, jaučiu ypatingą ryšį su šia žeme, kurioje kadaise buvo Ušackų šeimos ūkis.“ Jo senelis Adomas Ušackas iki sovietų okupacijos valdė Bajoriškių dvarą ir per 135 hektarus žemės, kurioje augino javus. Okupantų kariuomenei įžengus į Lietuvą, A. Ušacko šeimai 1941 m. birželio 13 d. išvakarėse buvo išrūpinta kelionė į Sibirą gyvuliniuose vagonuose pačiu pirmuoju vežimu. Kad dvarininkai neabejotinai pasiektų numatytąjį kelionės tikslą, sovietai atėjo į šeimos namus ir visus juos suėmė, o birželio 14 dieną išvežė į Rusijos glūdumą. Senelį, kaip politinį kalinį, išvežė į Krasnodaro srityje veikusį Rešotų lagerį, močiutę Teklę su vaikais – dvylikamečiu V. Ušacko tėvu Raimundu ir metais jaunesne jo seserimi Irena – į Altajaus kraštą. Kai 1945 m. iš lagerio pradėjo išleidinėti likusius gyvus kalinius, ambasadoriaus močiutė surado A. Ušacką ir šeima grįžo į Lietuvą. Tačiau į gimtuosius Bajoriškių kraštus tremtiniai grįžti bijojo dėl aktyviai veikusių KGB ir NKVD, todėl, pagal okupantų nurodymą, užsiregistravę Minsko milicijoje, apsistojo pas giminaičius Ukmergėje. Visi kiti artimieji buvo spėję pasitraukti į Vakarus.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio „Utenos dienoje“.
L. Narčienės nuotr.