Visai šalia Vosgėlių, tarp Viskėnų ir Degulių, abipus didelės įdubos yra Dubių kaimas (Leliūnų sen.). Dabartinėse Dubėse nuolatinių gyventojų nėra. Nebent tokiu laikytume senelių sodyboje besitvarkantį Valentą Morkūną, kuris juokavo daugiau laiko praleidžiantis Dubėse nei Vilniuje. Vyro patikinimu, Dubės niekada nebuvo didelis kaimas – be dviejų Morkūnų sodybų, dar buvo Markevičių. Tiesa, kaimo pariby tebeniūkso buvusi Slavinskų sodyba, tačiau apie dabartinius jos šeimininkus bene vienintelis dubiškis nieko negalėjo pasakyti.
Perrašyti namai ant įdaubos krašto
V. Morkūno įsitikinimu, Dubės pavadinimą neabejotinai bus gavusios nuo kaimą pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi kertančios didelės įdubos, kurioje anksčiau, prieš melioratoriams prikišant nagus, nuolat telkšojo balos. Senelis net buvo padaręs lieptą, kuriuo per šlapynes eidavo pas kaimynus Markevičius. Ir nors melioratoriai iš žemumos vandenį nukreipė kita linkme, pašnekovas įsitikinęs kad žemės sausintojai kažko nedadarė, nes po daubos žeme vanduo vis tiek teka.
Kadangi augo nedideliuose miestuose, kaimuose, V. Morkūną visada traukė kaimas, o kai 1995 ar 1996 metais susigrąžino senelių žemę, nusprendė, kad reikia turėti kažką savo. Iš Skapiškio (Kupiškio r.) atsivežtą klėtį perstatė į pirtį, kad būtų kur atvažiavus apsistoti. Su anuometine senelių sodybos šeimininke Veronika Remeikiene gražiai sutarė, prireikus padėdavo, tad pamažu ir išsivystė kalba apie sodybos pirkimą. V. Remeikienė nupirko vienkiemį iš V. Morkūno močiutės Sofijos Morkūnienės. Kai anūkas sugalvojo senelių namus atpirkti, šeimininkė sutiko, tačiau po kiek laiko persigalvojo: „Jei tu manimi rūpinsiesi, aš tau namus perrašysiu.“ Anot vyro, pinigų už sodybą labai norėjo moters anūkai, tačiau rūpintis močiute jie nebuvo linkę – praleidusi Utenoje žiemą, ji pabėgo į savo namų prieglobstį. Penkerius–šešerius metus vilnietis prižiūrėjo V. Remeikienę, atvažiuodavo kas dvi savaites, atveždavo maisto, prinešdavo malkų, pirtį pakurdavo ir t. t. Anot V. Morkūno, dubiškė buvo gana sveika, stipri ir judri moteris, o kartą, kai susirgo, į ligoninę su medikais nevažiavo – užteko pastiprinamųjų. Vis dėlto paskutines žiemas senolė praleido senelių globos namuose Pakalniuose, nes jai jau būdavo per sunku vienai žiemą. „Aš ją nuveždavau, o ankstyvą pavasarį parveždavau. Ji jau iš anksto man skambindavo: „Valentai, ko neatvažiuoji? Laikas Dubės, namo, važiuot!“ – juokėsi vyras, prisiminęs senolės nekantrumą.
Anot V. Morkūno, jo senelių namuose V. Remeikienė gyveno nuo 1976 ar 1977 metų. Ilgą laiką kartu su sūnumi, kuris žuvo eismo įvykio metu Utenoje. Naujoji šeimininkė buvo kilusi iš Užpalių apylinkių. Jaunystėje ji dirbo pas ponus Palangoje, paskui Utenoje pas gydytojus prižiūrėjo vaikus ar (ir) tvarkė namus. Pašnekovas darė prielaidą, kad išėjusi į pensiją, buvo jau pasitaupiusi pinigų ir nusprendė apsigyventi kaime. V. Remeikienė mirė sulaukusi apie 80 metų.
Apimtas žemdirbystės ūpo, vilnietis pirmaisiais metais buvo pasisėjęs kviečių, tačiau toje vietoje žemė pasirodė akmeninga, šaltiniuota, tad žemės ūkio reikalus metė. Dabar vyras pripažįsta, kad tuomet, suprantama, trūko patirties, bet, anot V. Morkūno, turinčio inžinieriaus išsilavinimą, norint, viską galima išmokti, tik reikia imtis. Pats tvarkė namo pamatą, pakeitė apatinį sienoją, o dabar ketina perdengti stogą, sutvarkyti kaminą. Paskui ateis klėties eilė – reikia ją pakelti (vienas galas akivaizdžiai susmegęs bent 30 cm). Naujakurys įvedė vandentiekį, kanalizaciją, taip pat ir elektrą, kurios šios sodybos gyventojams, nėjusiems į kolūkį, vietinė valdžia nesutiko įvesti. Nebijantis iššūkių inžinierius ruošiasi iš ąžuolo ir koplytstulpį pats gaminti.
Atkalbėtojo vaikystėje pražaistas lobis
„Mano senelis mirė 1950 metais, kai aš gimiau. „Pas trečią sūnų gimė trečias anūkas, tai dabar ir mirti galiu“, – pasakė. Bet jis mirė ne todėl, kad taip pasakė. Labai daug rūkė. Cigaretės neišleisdavo iš lūpų. Gavo plaučių vėžį“, – pasakojo vyras apie senelį.
Senelis uždarbiavo Sankt Peterburge, greičiausiai pas savo brolį, stambų kupčių. Dar prieš 1917 metų neramumus senelis grįžo į Lietuvą, gavo dalį žemės iš savo tėvo, kitą dalį nusipirko, taip susidarė apie 25 ha ūkis. Ėmė ūkininkauti, vedė Sofiją Sirvydaitę nuo Pakalnių.
Buvo nagingas, namus pasistatė beveik pats, ūkio padargus irgi gaminosi pats. Beje, savo žentui Adomui Mameniškiui yra pagaminęs armoniką, o jo padarytu smuiku ir gitara grojo sūnus, pašnekovo tėvas. Anot V. Morkūno, tėvas muzikaliai lavino visą šeimą, visi mokėjo groti tam tikrais instrumentais. Taip pat senelis buvo susimeistravęs nedidelį, gal keturių metrų aukščio, vėjo malūną. Statinys stovėjo ant pliko šlaito, o susidarantys vėjų srautai suko sparnus.
Pasak V. Morkūno, Sofija ir Feliksas Morkūnai susilaukė 16-os vaikų, iš kurių išgyveno tik šeši. Išskyrus vieną dukrą, mirusią 15-os metų, visi kiti vaikai paliko šį pasaulį visai maži. Dubės savo kapinių neturi, tad jie palaidoti gretimuose Viskėnuose (Leliūnų sen.). Pašnekovo tėvas gimė 1913 metais, jis buvo šeimoje vienas jauniausių. Amžiaus skirtumai tarp jo brolių ir seserų buvo gana nemaži – vyras turi pusseserių, kurios apie dvidešimt metų vyresnės už jį.
Tiksliai pasakyti, kaip sunyko prosenelio Adomo sodyba, V. Morkūnas negalėjo, bet jis spėjo, kad visi vaikai išėjo (sūnus kupčius per perversmą Rusijoje buvo nužudytas, viena jo seserų gyveno Odesoje (Ukraina), o žemę, matyt, prosenelis užrašė šalia jo įsikūrusiam sūnui.
Stambiame dvivalakiniame (anot pašnekovo, šiame krašte valaką sudarė 12 ar 12,5 ha) ūkyje gausi Morkūnų šeima dirbo nuo ryto iki vakaro. Kadangi neturėjo savo miško, iš šalia namų esančios sodželkos kasdavo durpes, darydavo iš jų briketus ir jais šildydavosi. Teta pasakojo sūnėnui, kad darbas nebuvo iš maloniųjų, o dirbti teko daug: vaikai laukdavo nesulaukdavo, kol pakvies valgyti – taip tas laikas prailgdavo! Tik per talkas susirinkdavo daugiau žmonių.
Anūkas pasakojo, kad seneliui patiko žmonės, tai šie pas jį, kaip pasaulio mačiusį žmogų, ateidavo ir pasitarti, ir pakalbėti. Pas vaišingą šeimininką trypdavo ir jaunimas per gegužines.
Senelis mokėjo rusų, lenkų kalbas, buvo matęs pasaulio, turėjo stambų ūkį, tad su juo bendravo ir dvarininkas Pliateris, turėjęs dvarą Deguliuose (Leliūnų sen.).
Apie senelį V. Morkūnui pasakojo ne tik teta Anelė Šukienė, bet ir jos vyras Vytautas Šukys (beje, jo tėvas Adolfas, žinomas apylinkėse kalvis, dengė Leliūnų bažnyčios stogą), gyvenę Dubių pašonėje. „Senelis turėjo atkalbėjimo dovaną. Jį netgi raganiumi vadino. Jei žmogui ar kokiam gyvuliui įkirsdavo gyvatė, tai visi – pas senelį! Jis atkalbėdavo. Mokėjo jis ir visokių tinktūrų pasigaminti. Gal todėl ir tėvas į farmaciją nuėjo“, – spėliojo atkalbėtojo anūkas.
Vyras sakė girdėjęs pasakojimą, kad jo seneliui šio tėvas dar vaikystėje rodė kažkokį indą su auksinėmis monetomis ir sakė: „Va čia tau, vaikeli, bus.“ Lobį užkasė tvarte. Tačiau tėvas rado vaiką išsikasus pinigus ir jais žaidžiant. „A, tai taip pakavosiu, kad niekas nežinotų!..“ Prosenelis taip ir mirė, niekam neparodęs, kur lobis pakastas. Pašnekovas prisiminė lietuvišką filmą, kuriame, vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į senelių žemę grįžta amerikonas, investuoja daug pinigų lobio paieškoms, o, pasirodo, visas lobis – tik abruzdėlis, laiškas ir dar kažkoks menkniekis. „Gal taip ir čia. Ką tu gali žinoti…“ – juokėsi anūkas pasakodamas apie prosenelio lobį.
Persekiojamas vaistininkas
Pasak V. Morkūno, seneliai į mokslus išleido tik du vaikus: jo tėvas baigė Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, o šio jaunesnė sesuo dar prieš karą suspėjo baigti Vilniaus universitetą. Prieš tai abu buvo baigę „Saulės“ gimnaziją Utenoje. Beje, pradinė mokykla vienu metu buvo ir Morkūnų namuose, didelis kambarys pertvertas siena: vienoje pusėje gyveno mokytojas, kitoje mokėsi vaikai.
Kaimo mokykla uždaryta tuomet, kai tarpukariu Pakalniuose buvo pastatyta nauja mokykla.
Vyras sakė, kad jie, trys broliai, gimė skirtingose vietose: vyriausiasis – Utenoje, vidurinysis – Deguliuose, o pašnekovas – Anykščiuose. V. Morkūno tėvas Juozas, kurį dažniausiai kažkodėl vadindavo Juozapu, buvo farmacininkas. „Mano tėvas Smetonos laikais Utenoje buvo pirmasis vaistininkas lietuvis“, – teigė vilnietis. Jis dirbo pas žydą prie senosios bažnyčios. Utenoje ir vedė. Utena buvo jo antroji darbovietė, o pirmoji – Ukmergė (ten, kol dar nebuvo gavęs diplomo, dirbo vaistininko padėjėju).
Vyras ėmė vardyti savo gyvenamąsias vietas: Anykščiai, Ramygala (Panevėžio r.), Marcinkonys, Merkinė (Varėnos r.), Druskininkai. Jas reikėjo keisti todėl, kad J. Morkūną persekiojo MGB, kurios tardytojai, norėdami išgauti iš vaistininko (su partizanais jis bendradarbiavo per tokią ryšininkę Liuonę, gyvenusią netoli Anykščių) įrodymus apie bendradarbiavimą su partizanais per tardymą atmušė vyrui kepenis. J. Morkūnas nuo inkstų nepakankamumo mirė tesulaukęs 47 metų. Jo jauniausiajam sūnui tada buvo 11. Žinoma, tai, kad jo tėvai buvo skautai, o tėvas dar ir šaulys (ėjo iš Leliūnų kilusio kapitono Bulotos adjutanto pareigas), jam turbūt irgi nepalengvino gyvenimo.
J. Morkūnas vos nežuvo ir nuo kaimynų skrebų rankos Dubėse. Prisigėrę jie atėjo šaudyti vaistininko – jei vaistininkas, tai kaip nebus partizanų rėmėjas?! Tačiau sesuo brolį suspėjo įspėti – šis pabėgo. Vis dėlto, anot V. Morkūno, jo tėvas su vietiniais partizanais ryšio neturėjo, o štai jo svainis V. Šukys buvo „oficialus ryšininkas“. Beje, jis Utenos buitiniame dirbo fotografu, tad jam turbūt ne savo valia tekdavo fotografuoti ir žuvusius miško brolius. „Aš žinau, kad jis turėjo ir negatyvų pasidaręs, bet teta rado ir supleškino. Dabar tai būtų labai vertinga medžiaga“, – apie sovietmečio laikų baimes pasakojo pašnekovas. Anot jo, nors tetėnas mirė dar visai neseniai, apie savo santykius su partizanais kalbėjo labai šykščiai. Ir nors sovietų saugumo jis nebuvo sučiuptas, matyt, visą gyvenimą vis tiek jautėsi nesaugiai.
V. Morkūnas pasakojo, kad, seneliai, paskųsti kaimynų, per pirmąją sovietų okupaciją turėjo atsidurti Sibire, tačiau prasidėjęs karas trėmėjų planus sužlugdė. Antrosios okupacijos metu seneliai viską prarado, tačiau kadangi buvo likę vienu du, prie jų valdžia jau nesikabino.
„Iš šių namų niekas į kolchozą nėjo“, – tikino vyras. Tačiau jis negalėjo pasakyti, kaip seneliai vertėsi. Beje, pašnekovas atsiminė, kokio dydžio tuo metu buvo pensijos. Jis, besimokydamas penktoje ar šeštoje klasėje ir viešojo maitinimo įstaigose (Druskininkuose) dirbdamas pagalbinius darbus, tokius kaip indų nurinkimas ar jų plovimas, gaudavo apie 30 rublių, o jo močiutės iš mamos pusės pensija siekė tik 12.
Susitraukusią sodybą tebesupa šimtametės obelys
Pasak vyro, senelio namas buvo dviejų galų, tačiau „prie sovietų“ pagal naują tvarką tuometinių gyventojų skaičius buvo per didelis, todėl šeimininkas, nenorėdamas nepageidaujamų įnamių, su broliu namą sumažino. Privalėjo dviem trečdaliais susimažinti ir tvartą, o didelis klojimas buvo išvežtas kolūkio reikmėms. Nepaliesti liko tik klėtis ir nedidelis tvartelis ožkoms, avims, taip pat už sodželkos tebestovinti dūminė pirtis.
V. Morkūnas teigė, kad namui apie 140 metų, panašiai tiek turėtų būti ir dar 7–9 išlikusioms obelims. O sodas kažkada buvo didelis – net 72 obelys. Vyras sakė radęs ąžuolinių kuolų su metaline viela – tokia tvora buvo apjuostas sodas. Pašnekovas spėjo, kad šiems stulpams gali būti apie pusantro šimto metų.
Autoriaus nuotr.