Kalvystė – tai vienas seniausių amatų istorijoje. Senovėje kalviai buvo gerbiami ir vertinami, mat tik jie galėdavo nukaldinti įvairių praktiškų ir buičiai reikalingų namų apyvokos daiktų. Pastaruoju metu dauguma senųjų amatų nyksta, tačiau galima sakyti, kad kalvystė išgyvena renesansą, o šis amatas tampa tarsi meno šaka.
Prisijaukino amatą
Apie širdyje užgimusią meilę kalvystei ir metalo ornamentuose ištirpstantį laiką portalo udiena.lt žurnalistai pasikalbėjo su kalviu Renatu Žiliuku iš Zarasų. Vyras kalvystę prisijaukino daugiau kaip prieš 15 metų. Lankydamas muziejus visada žavėjosi kūriniais iš metalo, o vaikščiodamas po kapines niekad nepraeidavo pro metalinį kryžių neapžiūrėjęs jo ornamentų. Pašnekovas atviravo, kad meilė kalvystei užgimė visiškai netikėto atsitiktinumo dėka. Tuomet dar būsimo kalvio sutuoktinei prireikė drabužiams metalinės pakabos, kurios ieškojo parduotuvėse. Tačiau vyras nužiūrėjęs pirkinį ir pamatęs jo kainą nusprendė, kad pats sugebės padaryti ir pigesnę, ir geresnę pakabą.
Pirmieji bandymai nebuvo lengvi, tačiau nesėkmės įžiebė aistrą suvaldyti neklusnų metalą ir kurti iš jo akį traukiančius dirbinius. Vyro galvoje vis gimdavo naujos mintys, kurios virsdavo kūriniais iš metalo.
Laisvalaikį pašvenčia kalvystei
Kai kurie šio amato meistrai visą savo laiką pašvenčia kalvystei. Tačiau zarasiškiui tai tik laisvalaikio praleidimo forma ar hobis. Vyras atviravo, kad gyvenime pasitaiko visokių momentų ir kartais pašaukimo ar atskrendančios įkvėpimo mūzos tenka laukti ir kelis mėnesius. „Aš manau, kad būdamas kalviu negali imtis masinės gamybos, mat kalviški gaminiai yra skirti interjerui puošti, dovanoms. Bet tai nėra kasdienio vartojimo reikmenys. Labai paprasta pasakyti, kad padarysi ir parduosi. Nebūtinai kam nors to tavo gaminio prireiks“, – apie kalvystės amato subtilybes kalbėjo pašnekovas. Todėl kalvis nelabai mėgsta dalyvauti mugėse ar parodose, tačiau tai daro paskatintas draugų ar kolegų. Ir į muges, kaip pats sako, važiuoja tam, kad savo dirbiniais nuspalvintų aplinką.
R. Žiliuko metalo dirbinių spektras labai platus. Jo kolekcijoje yra namų ūkiui reikalingų metalinių daiktų – pakabų drabužiams, žarsteklių, žvakidžių ir įvairių grožybių, skirtų namų interjerui papuošti.
Nukalė ir velnią, ir angelą
Dažnas turbūt įsivaizduoja kalvį, pajuodusį ir dirbantį prie anglių žaizdro. Tačiau technologijos keičiasi ir šis amatas tampa vis šiuolaikiškesnis. Pasak R. Žiliuko, norint vystyti šį amatą reikia nemažos patalpos, į kurią tilptų speciali įranga – žaizdras, suvirinimo aparatas, įrankiai ir kiti reikmenys. Zarasiškis meistrauja su mobilia įranga, kurią esant reikalui galima pergabenti iš vienos vietos į kitą.
„Esu labiau dekoratyvinės kalvystės atstovas. Negaminu tvorų ar kiemo vartų, nes tam reikėtų didelių patalpų“, – kalbėjo pašnekovas. Kad sukurtų masyvesnį metalo dirbinį, kalvis kartais minkydamas metalą sugaišta ir savaitę. Tačiau populiariausi ir klientų perkamiausi R. Žiliuko gaminiai tai – metalo rožės ir žvakidės. Vyras iš metalo yra sukūręs ir velnią, ir angelą. Metalinis nelabasis iki šiol saugo Šlyninkos malūną (Zarasų r.) ir kartais pagąsdina čia užsukančius lankytojus. „Yra žmonių, kurie tik angelus kuria, o aš galvoju, o kodėl nesukurti velnio, juk mūsų tautosakoje yra ir velnias“, – tikino pašnekovas.
Save vadina laisvu menininku
R. Žiliukas patirtimi, idėjomis pasidalija ir su kolegomis, mat kalvių net ir Zarasų krašte yra ne vienas. Tik kaip sakė pašnekovas, jie nelinkę viešintis ir reklamuotis. Prieš imdamasis darbo vyras nusibraižo eskizus, tačiau ne visada išeina tai, kas sumanyta popieriaus lape.
Kai kuriuos gaminius kalvis dengia laku, kad gražiau matytųsi metalo faktūra, kitus palieka natūralius. Vienas iš paskutinių meistro rankomis sukurtų gaminių – tai metalo rėmelyje iškaldintas Vytis.
„Tautodailininkai po parodas metai iš metų vežioja tuos pačius savo kūrinius. Aš stengiuosi sukurti kažką naujo, todėl nelabai suprantu tų reikalavimų, keliamų tautodailininkams. Pavyzdžiui kaldinant saulutes reikalaujama išlaikyti simetriškumą. Mano manymu, jeigu kalvis laikysis apskaičiuoto tikslumo, simetriškumo, jis kurs ne meno kūrinius, o kažkokius masinės gamybos produktus“, – svarstė pašnekovas. Vyrą taip pat stebina požiūris, kad neva tautodailės meistras amatą turi būti perėmęs iš ankstesnių savo giminaičių kartų. Anot R. Žiliuko, yra daug garsių menininkų, kurie pašaukimo kurti ar menininko gyslelės nepaveldėjo genais. Todėl zarasiškis nesistengia įsipaišyti į tautodailininkų gretas ir jaučiasi esantis laisvu menininku.
Vyras neskaičiuoja ir to, kiek jau yra sukūręs kalviškų gaminių. Tačiau teigė, kad prie savo darbų prisiriša. Todėl visada pasidomi, kokia paskirtimi bus naudojamas pirkėjo įsigytas jo kurtas gaminys. Pastaruoju metu kylant kainoms, brangsta ir kalviški dirbiniai. Pigiausią R. Žiliuko dirbinį – žvakidę ar peleninę – galima įsigyti už 8 eurus, o didesnį paveikslą – už 150 eurų.
Nesistengia įtilpti į rėmus
Lapkričio mėnesį R. Žiliukas savo darbus eksponavo Visagino kultūros centre vykusioje Lietuvos liaudies meno regioninėje konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“. Tačiau ir kalbėdamas apie šią parodą vyras neslėpė nusivylimo. Anot pašnekovo, parodų salėje kalviškiems kūriniams nebuvo parodyta derama pagarba. Tapytiems paveikslams atsirado vietos ant sienų, tuo tarpu metalo dirbiniai buvo suguldyti ant suolų. R. Žiliukas turi tvirtą nuomonę, savitą požiūrį ir nesistengia įtilpti į kažkieno sugalvotus rėmus ar laikytis nustatytų standartų. Vyras kuria tai, kas jam plaukia iš širdies gelmių. O pastaruoju metu jo gaminius apžiūrėti ir įsigyti galima pirmą kartą Zarasų miesto Prekybos ir paslaugų pasaže vykstančioje kalėdinėje mugėje.
Vytauto Ridiko nuotr.
