Visai šalia Vosgėlių, tarp Viskėnų ir Degulių, abi­pus didelės įdubos yra Dubių kaimas (Leliūnų sen.). Dabartinėse Dubėse nuolatinių gyventojų nėra. Ne­bent tokiu laikytume senelių sodyboje besitvarkantį Valentą Morkūną, kuris juokavo daugiau laiko pra­leidžiantis Dubėse nei Vilniuje. Vyro patikinimu, Du­bės niekada nebuvo didelis kaimas – be dviejų Mor­kūnų sodybų, dar buvo Markevičių. Tiesa, kaimo pariby tebeniūkso buvusi Slavinskų sodyba, tačiau apie dabartinius jos šeimininkus bene vienintelis du­biškis nieko negalėjo pasakyti.

Perrašyti namai ant įdaubos krašto

V. Morkūno įsitikinimu, Du­bės pavadinimą neabejotinai bus gavusios nuo kaimą pietva­karių–šiaurės rytų kryptimi ker­tančios didelės įdubos, kurioje anksčiau, prieš melioratoriams prikišant nagus, nuolat telkšojo balos. Senelis net buvo padaręs lieptą, kuriuo per šlapynes eida­vo pas kaimynus Markevičius. Ir nors melioratoriai iš žemu­mos vandenį nukreipė kita lin­kme, pašnekovas įsitikinęs kad žemės sausintojai kažko neda­darė, nes po daubos žeme van­duo vis tiek teka.

Kadangi augo nedideliuose miestuose, kaimuose, V. Mor­kūną visada traukė kaimas, o kai 1995 ar 1996 metais susi­grąžino senelių žemę, nuspren­dė, kad reikia turėti kažką savo. Iš Skapiškio (Kupiškio r.) atsi­vežtą klėtį perstatė į pirtį, kad būtų kur atvažiavus apsistoti. Su anuometine senelių sodybos šeimininke Veronika Remeikie­ne gražiai sutarė, prireikus pa­dėdavo, tad pamažu ir išsivys­tė kalba apie sodybos pirkimą. V. Remeikienė nupirko vien­kiemį iš V. Morkūno močiutės Sofijos Morkūnienės. Kai anū­kas sugalvojo senelių namus atpirkti, šeimininkė sutiko, ta­čiau po kiek laiko persigalvo­jo: „Jei tu manimi rūpinsie­si, aš tau namus perrašysiu.“ Anot vyro, pinigų už sodybą labai norėjo moters anūkai, ta­čiau rūpintis močiute jie nebu­vo linkę – praleidusi Utenoje žiemą, ji pabėgo į savo namų prieglobstį. Penkerius–šešerius metus vilnietis prižiūrėjo V. Re­meikienę, atvažiuodavo kas dvi savaites, atveždavo maisto, pri­nešdavo malkų, pirtį pakurda­vo ir t. t. Anot V. Morkūno, du­biškė buvo gana sveika, stipri ir judri moteris, o kartą, kai susir­go, į ligoninę su medikais neva­žiavo – užteko pastiprinamųjų. Vis dėlto paskutines žiemas se­nolė praleido senelių globos na­muose Pakalniuose, nes jai jau būdavo per sunku vienai žiemą. „Aš ją nuveždavau, o ankstyvą pavasarį parveždavau. Ji jau iš anksto man skambindavo: „Va­lentai, ko neatvažiuoji? Laikas Dubės, namo, važiuot!“ – juo­kėsi vyras, prisiminęs senolės nekantrumą.

Anot V. Morkūno, jo senelių namuose V. Remeikienė gyveno nuo 1976 ar 1977 metų. Ilgą lai­ką kartu su sūnumi, kuris žuvo eismo įvykio metu Utenoje. Naujoji šeimininkė buvo kilusi iš Užpalių apylinkių. Jaunystė­je ji dirbo pas ponus Palangoje, paskui Utenoje pas gydytojus prižiūrėjo vaikus ar (ir) tvar­kė namus. Pašnekovas darė prielaidą, kad išėjusi į pensiją, buvo jau pasitaupiusi pinigų ir nusprendė apsigyventi kaime. V. Remeikienė mirė sulaukusi apie 80 metų.

Apimtas žemdirbystės ūpo, vilnietis pirmaisiais metais buvo pasisėjęs kviečių, ta­čiau toje vietoje žemė pasirodė akmeninga, šaltiniuota, tad že­mės ūkio reikalus metė. Dabar vyras pripažįsta, kad tuomet, suprantama, trūko patirties, bet, anot V. Morkūno, turinčio in­žinieriaus išsilavinimą, norint, viską galima išmokti, tik reikia imtis. Pats tvarkė namo pamatą, pakeitė apatinį sienoją, o dabar ketina perdengti stogą, sutvar­kyti kaminą. Paskui ateis klė­ties eilė – reikia ją pakelti (vie­nas galas akivaizdžiai susmegęs bent 30 cm). Naujakurys įvedė vandentiekį, kanalizaciją, taip pat ir elektrą, kurios šios sody­bos gyventojams, nėjusiems į kolūkį, vietinė valdžia nesutiko įvesti. Nebijantis iššūkių inži­nierius ruošiasi iš ąžuolo ir ko­plytstulpį pats gaminti.

Atkalbėtojo vaikystėje pražaistas lobis

„Mano senelis mirė 1950 me­tais, kai aš gimiau. „Pas trečią sūnų gimė trečias anūkas, tai dabar ir mirti galiu“, – pasakė. Bet jis mirė ne todėl, kad taip pasakė. Labai daug rūkė. Ciga­retės neišleisdavo iš lūpų. Gavo plaučių vėžį“, – pasakojo vyras apie senelį.

Senelis uždarbiavo Sankt Pe­terburge, greičiausiai pas savo brolį, stambų kupčių. Dar prieš 1917 metų neramumus sene­lis grįžo į Lietuvą, gavo dalį že­mės iš savo tėvo, kitą dalį nusi­pirko, taip susidarė apie 25 ha ūkis. Ėmė ūkininkauti, vedė So­fiją Sirvydaitę nuo Pakalnių.

Buvo nagingas, namus pasi­statė beveik pats, ūkio padargus irgi gaminosi pats. Beje, savo žentui Adomui Mameniškiui yra pagaminęs armoniką, o jo padarytu smuiku ir gitara gro­jo sūnus, pašnekovo tėvas. Anot V. Morkūno, tėvas muzikaliai lavino visą šeimą, visi mokėjo groti tam tikrais instrumentais. Taip pat senelis buvo susimeis­travęs nedidelį, gal keturių me­trų aukščio, vėjo malūną. Sta­tinys stovėjo ant pliko šlaito, o susidarantys vėjų srautai suko sparnus.

Pasak V. Morkūno, Sofija ir Feliksas Morkūnai susilaukė 16-os vaikų, iš kurių išgyve­no tik šeši. Išskyrus vieną du­krą, mirusią 15-os metų, visi kiti vaikai paliko šį pasaulį visai maži. Dubės savo kapinių netu­ri, tad jie palaidoti gretimuose Viskėnuose (Leliūnų sen.). Paš­nekovo tėvas gimė 1913 metais, jis buvo šeimoje vienas jauniau­sių. Amžiaus skirtumai tarp jo brolių ir seserų buvo gana ne­maži – vyras turi pusseserių, kurios apie dvidešimt metų vy­resnės už jį.

Tiksliai pasakyti, kaip suny­ko prosenelio Adomo sodyba, V. Morkūnas negalėjo, bet jis spėjo, kad visi vaikai išėjo (sū­nus kupčius per perversmą Rusi­joje buvo nužudytas, viena jo se­serų gyveno Odesoje (Ukraina), o žemę, matyt, prosenelis užrašė šalia jo įsikūrusiam sūnui.

Stambiame dvivalakiniame (anot pašnekovo, šiame kraš­te valaką sudarė 12 ar 12,5 ha) ūkyje gausi Morkūnų šeima dir­bo nuo ryto iki vakaro. Kadan­gi neturėjo savo miško, iš šalia namų esančios sodželkos kasda­vo durpes, darydavo iš jų bri­ketus ir jais šildydavosi. Teta pasakojo sūnėnui, kad darbas nebuvo iš maloniųjų, o dirbti teko daug: vaikai laukdavo ne­sulaukdavo, kol pakvies valgyti – taip tas laikas prailgdavo! Tik per talkas susirinkdavo daugiau žmonių.

Anūkas pasakojo, kad sene­liui patiko žmonės, tai šie pas jį, kaip pasaulio mačiusį žmogų, ateidavo ir pasitarti, ir pakalbė­ti. Pas vaišingą šeimininką tryp­davo ir jaunimas per gegužines.

Senelis mokėjo rusų, lenkų kalbas, buvo matęs pasaulio, tu­rėjo stambų ūkį, tad su juo ben­dravo ir dvarininkas Pliateris, turėjęs dvarą Deguliuose (Le­liūnų sen.).

Apie senelį V. Morkūnui pa­sakojo ne tik teta Anelė Šukie­nė, bet ir jos vyras Vytautas Šukys (beje, jo tėvas Adolfas, žinomas apylinkėse kalvis, den­gė Leliūnų bažnyčios stogą), gyvenę Dubių pašonėje. „Se­nelis turėjo atkalbėjimo dova­ną. Jį netgi raganiumi vadino. Jei žmogui ar kokiam gyvuliui įkirsdavo gyvatė, tai visi – pas senelį! Jis atkalbėdavo. Mo­kėjo jis ir visokių tinktūrų pa­sigaminti. Gal todėl ir tėvas į farmaciją nuėjo“, – spėliojo at­kalbėtojo anūkas.

Vyras sakė girdėjęs pasakoji­mą, kad jo seneliui šio tėvas dar vaikystėje rodė kažkokį indą su auksinėmis monetomis ir sakė: „Va čia tau, vaikeli, bus.“ Lobį užkasė tvarte. Tačiau tėvas rado vaiką išsikasus pinigus ir jais žaidžiant. „A, tai taip pakavo­siu, kad niekas nežinotų!..“ Pro­senelis taip ir mirė, niekam ne­parodęs, kur lobis pakastas. Pašnekovas prisiminė lietuviš­ką filmą, kuriame, vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į se­nelių žemę grįžta amerikonas, investuoja daug pinigų lobio paieškoms, o, pasirodo, visas lobis – tik abruzdėlis, laiškas ir dar kažkoks menkniekis. „Gal taip ir čia. Ką tu gali žinoti…“ – juokėsi anūkas pasakodamas apie prosenelio lobį.

Persekiojamas vaistininkas

Pasak V. Morkūno, seneliai į mokslus išleido tik du vaikus: jo tėvas baigė Vytauto Didžio­jo universitetą Kaune, o šio jaunesnė sesuo dar prieš karą suspėjo baigti Vilniaus univer­sitetą. Prieš tai abu buvo baigę „Saulės“ gimnaziją Utenoje. Beje, pradinė mokykla vie­nu metu buvo ir Morkūnų na­muose, didelis kambarys per­tvertas siena: vienoje pusėje gyveno mokytojas, kitoje mo­kėsi vaikai.

Kaimo mokykla uždaryta tuo­met, kai tarpukariu Pakalniuose buvo pastatyta nauja mokykla.

Vyras sakė, kad jie, trys bro­liai, gimė skirtingose vietose: vyriausiasis – Utenoje, viduri­nysis – Deguliuose, o pašneko­vas – Anykščiuose. V. Morkūno tėvas Juozas, kurį dažniausiai kažkodėl vadindavo Juozapu, buvo farmacininkas. „Mano tė­vas Smetonos laikais Utenoje buvo pirmasis vaistininkas lie­tuvis“, – teigė vilnietis. Jis dir­bo pas žydą prie senosios baž­nyčios. Utenoje ir vedė. Utena buvo jo antroji darbovietė, o pirmoji – Ukmergė (ten, kol dar nebuvo gavęs diplomo, dirbo vaistininko padėjėju).

Vyras ėmė vardyti savo gy­venamąsias vietas: Anykščiai, Ramygala (Panevėžio r.), Mar­cinkonys, Merkinė (Varėnos r.), Druskininkai. Jas reikėjo keis­ti todėl, kad J. Morkūną perse­kiojo MGB, kurios tardytojai, norėdami išgauti iš vaistininko (su partizanais jis bendradarbia­vo per tokią ryšininkę Liuonę, gyvenusią netoli Anykščių) įro­dymus apie bendradarbiavimą su partizanais per tardymą at­mušė vyrui kepenis. J. Morkū­nas nuo inkstų nepakankamumo mirė tesulaukęs 47 metų. Jo jau­niausiajam sūnui tada buvo 11. Žinoma, tai, kad jo tėvai buvo skautai, o tėvas dar ir šaulys (ėjo iš Leliūnų kilusio kapito­no Bulotos adjutanto pareigas), jam turbūt irgi nepalengvino gyvenimo.

J. Morkūnas vos nežuvo ir nuo kaimynų skrebų rankos Dubėse. Prisigėrę jie atėjo šaudyti vaisti­ninko – jei vaistininkas, tai kaip nebus partizanų rėmėjas?! Ta­čiau sesuo brolį suspėjo įspėti – šis pabėgo. Vis dėlto, anot V. Morkūno, jo tėvas su vietiniais partizanais ryšio neturėjo, o štai jo svainis V. Šukys buvo „oficia­lus ryšininkas“. Beje, jis Utenos buitiniame dirbo fotografu, tad jam turbūt ne savo valia tekda­vo fotografuoti ir žuvusius miš­ko brolius. „Aš žinau, kad jis tu­rėjo ir negatyvų pasidaręs, bet teta rado ir supleškino. Dabar tai būtų labai vertinga medžiaga“, – apie sovietmečio laikų baimes pasakojo pašnekovas. Anot jo, nors tetėnas mirė dar visai nese­niai, apie savo santykius su par­tizanais kalbėjo labai šykščiai. Ir nors sovietų saugumo jis nebuvo sučiuptas, matyt, visą gyvenimą vis tiek jautėsi nesaugiai.

V. Morkūnas pasakojo, kad, seneliai, paskųsti kaimynų, per pirmąją sovietų okupaci­ją turėjo atsidurti Sibire, ta­čiau prasidėjęs karas trėmė­jų planus sužlugdė. Antrosios okupacijos metu seneliai viską prarado, tačiau kadangi buvo likę vienu du, prie jų valdžia jau nesikabino.

„Iš šių namų niekas į kolchozą nėjo“, – tikino vyras. Tačiau jis ne­galėjo pasakyti, kaip seneliai ver­tėsi. Beje, pašnekovas atsiminė, kokio dydžio tuo metu buvo pen­sijos. Jis, besimokydamas penkto­je ar šeštoje klasėje ir viešojo mai­tinimo įstaigose (Druskininkuose) dirbdamas pagalbinius darbus, to­kius kaip indų nurinkimas ar jų plovimas, gaudavo apie 30 rublių, o jo močiutės iš mamos pusės pen­sija siekė tik 12.

Susitraukusią sodybą tebesupa šimtametės obelys

Pasak vyro, senelio namas buvo dviejų galų, tačiau „prie sovietų“ pagal naują tvarką tuo­metinių gyventojų skaičius buvo per didelis, todėl šeimininkas, nenorėdamas nepageidaujamų įnamių, su broliu namą sumaži­no. Privalėjo dviem trečdaliais susimažinti ir tvartą, o didelis klojimas buvo išvežtas kolūkio reikmėms. Nepaliesti liko tik klėtis ir nedidelis tvartelis ož­koms, avims, taip pat už sodžel­kos tebestovinti dūminė pirtis.

V. Morkūnas teigė, kad namui apie 140 metų, panašiai tiek tu­rėtų būti ir dar 7–9 išlikusioms obelims. O sodas kažkada buvo didelis – net 72 obelys. Vy­ras sakė radęs ąžuolinių kuolų su metaline viela – tokia tvora buvo apjuostas sodas. Pašneko­vas spėjo, kad šiems stulpams gali būti apie pusantro šimto metų.

Autoriaus nuotr.