Rimantas Biržietis gimė Aknystėlėse (Leliūnų sen.), tačiau nuo dešimties metų gyvena Droničėnuose (Utenos sen.), savo senelių namuose. Senelio anksti netekęs vyras nemažai įdomių dalykų sužinojo iš močiutės. Kaimo senbuvė vaikystėje regėjo degant Uteną, jaunystėje uždarbiavo Rygoje (Latvija), girdėjo šūvius Rašėje žudant žydus…

Gelbėjo motinos gyvybę
Pasak R. Biržiečio, baigęs kaimo pradinę mokyklą Aknystėlėse, tęsti mokslų persikėlė pas mamos tėvus į Droničėnus. Baigęs Vaikutėnų (Utenos sen.) aštuonmetę, jis įstojo į Utenos politechnikumą, kur kartu su lengvosios pramonės mašinų ir įrengimų mechaniko specialybe įgijo ir vidurinį išsilavinimą. Pagal paskyrimą vos mėnesį padirbęs Radviliškyje, buvo paimtas į armiją, tarnavo už poliarinio rato, prie Murmansko (Rusijos Federacija). Vyro teigimu, turėjo pasirinkimą: tarnauti trejus metus povandeniniame laive arba dvejus metus ant žemės. Nors R. Biržietis pasirinko metais trumpesnę tarnybą, nes norėjo kuo greičiau grįžti pas savus, močiutės gyvos jau neberado (senelis mirė gerokai anksčiau, kai anūkas ėjo į šeštą klasę).
Anot pašnekovo, į Droničėnus, grįžus iš Murmansko, teko atsivežti ir sirginėti ėmusius tėvus. Vyras atsiminė, kad kartą jam net teko gelbėti motinos gyvybę: šiai labai blogai pasijutus, vežė ją arkliu keturis kilometrus į Šileikius (Leliūnų sen.), nes smarkiai pažliugusiu rudens keliu greitosios medicinos pagalbos automobilis negalėjo pasiekti Aknystėlių.

Droničėniškių akyse sudegė Utena
R. Biržietis iš savo močiutės yra girdėjęs, kad, kai jai buvo ne daugiau kaip ketveri–penkeri metai, degė Utena. Nuo Droničėnų miestas matėsi labai gerai, nes nebuvo medžių, užstojančių vaizdą. Tada sudegė visas miestas, sveiki liko tik pakraščiai. Supleškėjo ir medinė bažnyčia. Vaiką labai sukrėtė siautėjančio gaisro vaizdas, ugnies ūžimas ir žmonių riksmai.
Beje, močiutė atsiminė, kad ulyčioje, kaip įprasta, vienoje kelio pusėje stovėjo gyvenamieji namai, kitoje – ūkiniai pastatai. Dėl nežinomų priežasčių vienintelio Prano Kunigėlio sodyba atrodė lyg apsukta atbulai. Pavasarį ulyčia taip pažliugdavo, kad būdavo neišbrendama.
Močiutė Elžbieta Kunigėlytė ir senelis Jurgis Buteliauskas gyveno ulyčioje, kaimynystėje, kartu žaisdavo. Užaugę važiavo kartu uždarbiauti į Rygą. Močiutė įsidarbino ceche audėja, o senelis tame pačiame ceche ėjo ugniagesio pareigas. Pastate įrengimus varė vanduo – nuo darbo galėdavai atsitraukti tik tada, kai būdavo iškart sustabdomi visi įrengimai. „Į Lietuvą grįžo turtingi“, – reziumavo anūkas. 1936 metais kaime naikino rėžius, ardė ulyčią, iš jos namus (tik neaišku, ar Buteliauskų, ar Kunigėlių) jaunieji Buteliauskai atsikėlė ten, kur jie ir dabar stovi. Deja, visi jaunuolių uždirbti pinigai labai greitai nuvertėjo, todėl senasis namas, kuriame planuota apgyvendinti ūkio samdinius, liko jiems patiems – nauja gryčia taip ir neiškilo.


Špokinyčių sodai
R. Biržietis pasakojo, kad senelis prie Smetonai siuvo batus. Buvo darbštus žmogus, tad sugebėjo prie savo nedidelio ūkio dar šiek tiek žemės ir nusipirkti. Seneliai buvo sumanūs ir, turėdami nedaug žemės, pasisodino daug vyšnių, kurių uogas labai noriai supirkdavo Utenos žydai. Vyšnias nuo špokų gynę Buteliauskai kaime turėjo Špokinyčių pravardę. Dabar tie vyšnynai išnykę, tačiau R. Biržietis atsiminė, kad grįžęs iš armijos dar tvarkė uogamedžių sodą.
Anot pašnekovo, vienu metu pas Buteliauskus gyveno nepriklausomos Lietuvos kareiviai (10–15). Vieniems išvažiavus, atvažiuodavo kiti. Nors namai nebuvo dideli, vienoje pusėje tilpdavo šeimininkai, kitoje – kareiviai. Jie atnešdavo naujienų, todėl pas Buteliauskus mėgdavo užsukti žmonės, pakalbėti, sužinoti naujienų. Ateidavo vakarais iš Vaikutėnų pakortuoti ir vienas mokytojas.

Kaip vaikai tėvą „numarino“
R. Biržietis žino, kad netoli Buteliauskų, dabartinių Zarasų ir Dičiūnų gatvių sankryžoje, stovėjo sudėtinis – kelių šeimų – kryžius, kuris sovietmečiu buvo nuverstas traktoriumi. Keletą kryžiaus fragmentų senelis parsinešė namo, galvodamas ateityje kryžių atstatyti, bet, pabūgęs sudėtingo laikotarpio, taip pat nesuderinęs planų su kaimynais, taip ir neprisiruošė.
Pas Buteliauskus anksčiau vykdavo gegužinės pamaldos. Apie jas pašnekovui pasakojo vyresnysis brolis, kuris su kitais kaimo vaikais slapčia virš besimeldžiančiųjų galvų leisdavo garsiai birbiančius karkvabalius. Beje, R. Biržietis iš vaikystės atsiminė, kad kaime nebuvo samdomų giedotojų – prie mirusiojo sueidavo eiliniai kaimo žmonės ir giedodavo iš kantičkų. Nebuvo jokių gedulingų pietų, žmonės tiesiog susėsdavo prie tuščių stalų, pagiedodavo, pasimelsdavo, tyliai pasikalbėdavo.
Pašnekovas papasakojo su laidotuvėmis susijusį kuriozą. Tėvui ligoninėje gydytojas Kazimieras Vadapalas nustatė skrandžio vėžį, tačiau ligoniui to nepasakė, o blogas naujienas, t. y. kad jam liko gyventi labai nebedaug, pranešė artimiesiems. Patarė ligonio nejaudinti ir leisti jam ramiai savaime numirti. Sūnus stengėsi, kad tėvas kiek galima ilgiau namie pabūtų, o šis, nežinodamas tikrosios priežasties, atėjusiems kaimynams skųsdavosi pilvo skausmais ir guosdavosi, kad niekas jo pas gydytoją nenuveža. Tėvas išgyveno bent dvigubai daugiau, nei tikėjosi gydytojas (visus metus), tačiau pasklido gandas, kad vaikai tėvą tyčia numarino. Štai kodėl R. Biržietis, ieškodamas gedulingiems pietums kucharkos (tuo metu jau buvo įprasta samdyti šeimininkes), nieko negalėjo prisikalbinti.

Bulvių lauke vokietys guli
Seneliai pasakojo, kad frontui praėjus, kartą į jų gryčią atėjo „vokietys su automatu, gal karininkas“ ir pareikalavo duoti valgyti. Valgyti atnešusios senelio jaunos dukterys paskui tėvo buvo išsiųstos toliau nuo svečio akių. Svečias pavalgė, išgėrė degtinės ir… užsimanė mergų, ėmė reikalauti, kad šeimininkas pakviestų dukras. Senelis, vis dažniau pildamas neprašytam svečiui velnio lašų, ėmė svetimšalį raminti, kad dukros išėjo melžti karvių – tuoj grįš. Tačiau pusamžis vokietys taip mergų ir nesulaukė – po kurio laiko atsilošė kėdėje ir… mirė. Buteliauskai, žinoma, labai sunerimo. Bet pranešti vokiečiams, kad jūsiškis mirė neaiškia mirtimi – didelė rizika, visai šeimai tai į gera neišeitų. Buvo birželio mėnuo, neseniai pasodintos bulvės, todėl nuspręsta numirėlį slapčia palaidoti bulvių lauke. Laimei, kareivio taip niekas Droničėnuose ir neieškojo. Jis ir šiandien guli savo kape. Atėjūno ginklą iš pradžių šeimininkai, nežinodami kur dėti, užkišo už ėdžių, paskui pakasė lauke. R. Biržietis spėjo, kad gal senelis netyčia apie automatą kam nors prasitarė, nes ginklas dingo, lyg išgaravo. Vėlesniais laikais neaptiko jo ir pasakotojo žentas, ieškojęs su metalo detektoriumi.

Pasak pašnekovo, kai vokiečiai pravažiuodami keliu apšaudė padegamaisiais sviediniais kaimą, pataikė ir į Buteliauskų klėtį, bet neuždegė, tik labai daug dūmų buvo (kiek apgadintą pastatą senelis susitvarkė). Pamatęs juos, išsigandęs kaimynas atbėgo patikrinti rūsio, nes manė, kad ten galėjo užgriūti pasislėpusius žmones. Laimei, tą kartą sodiečiai slėpėsi prie Raudesos, Paskardėje.
Pasakodama apie karo laikus, močiutė anūkui minėjo, kad Droničėnuose girdėdavosi, kaip vakarais Rašėje šaudydavo žydus – labai nejaukus jausmas apimdavo, žinant, kad žudomi nekalti žmonės…
