Rimantas Biržietis gimė Aknystėlėse (Leliū­nų sen.), tačiau nuo dešimties metų gyvena Dro­ničėnuose (Utenos sen.), savo senelių namuo­se. Senelio anksti netekęs vyras nemažai įdomių dalykų sužinojo iš močiutės. Kaimo senbuvė vai­kystėje regėjo degant Uteną, jaunystėje uždar­biavo Rygoje (Latvija), girdėjo šūvius Rašėje žudant žydus…

Gelbėjo motinos gyvybę

Pasak R. Biržiečio, bai­gęs kaimo pradinę moky­klą Aknystėlėse, tęsti moks­lų persikėlė pas mamos tėvus į Droničėnus. Baigęs Vaikutė­nų (Utenos sen.) aštuonmetę, jis įstojo į Utenos politechni­kumą, kur kartu su lengvosios pramonės mašinų ir įrengimų mechaniko specialybe įgijo ir vidurinį išsilavinimą. Pagal paskyrimą vos mėnesį padir­bęs Radviliškyje, buvo paim­tas į armiją, tarnavo už polia­rinio rato, prie Murmansko (Rusijos Federacija). Vyro tei­gimu, turėjo pasirinkimą: tar­nauti trejus metus povandeni­niame laive arba dvejus metus ant žemės. Nors R. Biržietis pasirinko metais trumpesnę tarnybą, nes norėjo kuo grei­čiau grįžti pas savus, močiu­tės gyvos jau neberado (sene­lis mirė gerokai anksčiau, kai anūkas ėjo į šeštą klasę).

Anot pašnekovo, į Droni­čėnus, grįžus iš Murmansko, teko atsivežti ir sirginėti ėmu­sius tėvus. Vyras atsiminė, kad kartą jam net teko gelbėti mo­tinos gyvybę: šiai labai blo­gai pasijutus, vežė ją arkliu keturis kilometrus į Šileikius (Leliūnų sen.), nes smarkiai pažliugusiu rudens keliu grei­tosios medicinos pagalbos au­tomobilis negalėjo pasiekti Aknystėlių.

Droničėniškių akyse sudegė Utena

R. Biržietis iš savo močiu­tės yra girdėjęs, kad, kai jai buvo ne daugiau kaip ketve­ri–penkeri metai, degė Utena. Nuo Droničėnų miestas matė­si labai gerai, nes nebuvo me­džių, užstojančių vaizdą. Tada sudegė visas miestas, sveiki liko tik pakraščiai. Supleškėjo ir medinė bažnyčia. Vaiką la­bai sukrėtė siautėjančio gaisro vaizdas, ugnies ūžimas ir žmo­nių riksmai.

Beje, močiutė atsiminė, kad ulyčioje, kaip įprasta, vienoje kelio pusėje stovėjo gyvena­mieji namai, kitoje – ūkiniai pastatai. Dėl nežinomų prie­žasčių vienintelio Prano Ku­nigėlio sodyba atrodė lyg ap­sukta atbulai. Pavasarį ulyčia taip pažliugdavo, kad būdavo neišbrendama.

Močiutė Elžbieta Kunigė­lytė ir senelis Jurgis Bute­liauskas gyveno ulyčioje, kai­mynystėje, kartu žaisdavo. Užaugę važiavo kartu uždar­biauti į Rygą. Močiutė įsi­darbino ceche audėja, o se­nelis tame pačiame ceche ėjo ugniagesio pareigas. Pastate įrengimus varė vanduo – nuo darbo galėdavai atsitrauk­ti tik tada, kai būdavo iškart sustabdomi visi įrengimai. „Į Lietuvą grįžo turtingi“, – re­ziumavo anūkas. 1936 metais kaime naikino rėžius, ardė ulyčią, iš jos namus (tik ne­aišku, ar Buteliauskų, ar Ku­nigėlių) jaunieji Buteliauskai atsikėlė ten, kur jie ir dabar stovi. Deja, visi jaunuolių uždirbti pinigai labai greitai nuvertėjo, todėl senasis na­mas, kuriame planuota apgy­vendinti ūkio samdinius, liko jiems patiems – nauja gryčia taip ir neiškilo.

Špokinyčių sodai

R. Biržietis pasakojo, kad senelis prie Smetonai siu­vo batus. Buvo darbštus žmo­gus, tad sugebėjo prie savo nedidelio ūkio dar šiek tiek žemės ir nusipirkti. Sene­liai buvo sumanūs ir, turėda­mi nedaug žemės, pasisodi­no daug vyšnių, kurių uogas labai noriai supirkdavo Ute­nos žydai. Vyšnias nuo špokų gynę Buteliauskai kaime turė­jo Špokinyčių pravardę. Da­bar tie vyšnynai išnykę, tačiau R. Biržietis atsiminė, kad grį­žęs iš armijos dar tvarkė uoga­medžių sodą.

Anot pašnekovo, vienu metu pas Buteliauskus gyveno ne­priklausomos Lietuvos karei­viai (10–15). Vieniems išva­žiavus, atvažiuodavo kiti. Nors namai nebuvo dideli, vieno­je pusėje tilpdavo šeimininkai, kitoje – kareiviai. Jie atneš­davo naujienų, todėl pas Bu­teliauskus mėgdavo užsuk­ti žmonės, pakalbėti, sužinoti naujienų. Ateidavo vakarais iš Vaikutėnų pakortuoti ir vienas mokytojas.

Kaip vaikai tėvą „numarino“

R. Biržietis žino, kad neto­li Buteliauskų, dabartinių Zara­sų ir Dičiūnų gatvių sankryžoje, stovėjo sudėtinis – kelių šei­mų – kryžius, kuris sovietmečiu buvo nuverstas traktoriumi. Ke­letą kryžiaus fragmentų sene­lis parsinešė namo, galvodamas ateityje kryžių atstatyti, bet, pa­būgęs sudėtingo laikotarpio, taip pat nesuderinęs planų su kaimynais, taip ir neprisiruošė.

Pas Buteliauskus anksčiau vykdavo gegužinės pamaldos. Apie jas pašnekovui pasakojo vyresnysis brolis, kuris su ki­tais kaimo vaikais slapčia virš besimeldžiančiųjų galvų leis­davo garsiai birbiančius kar­kvabalius. Beje, R. Biržietis iš vaikystės atsiminė, kad kaime nebuvo samdomų giedotojų – prie mirusiojo sueidavo eili­niai kaimo žmonės ir giedoda­vo iš kantičkų. Nebuvo jokių gedulingų pietų, žmonės tie­siog susėsdavo prie tuščių sta­lų, pagiedodavo, pasimelsda­vo, tyliai pasikalbėdavo.

Pašnekovas papasakojo su laidotuvėmis susijusį kurio­zą. Tėvui ligoninėje gydyto­jas Kazimieras Vadapalas nu­statė skrandžio vėžį, tačiau ligoniui to nepasakė, o blogas naujienas, t. y. kad jam liko gyventi labai nebedaug, pra­nešė artimiesiems. Patarė li­gonio nejaudinti ir leisti jam ramiai savaime numirti. Sū­nus stengėsi, kad tėvas kiek galima ilgiau namie pabūtų, o šis, nežinodamas tikrosios priežasties, atėjusiems kaimy­nams skųsdavosi pilvo skaus­mais ir guosdavosi, kad nie­kas jo pas gydytoją nenuveža. Tėvas išgyveno bent dvigubai daugiau, nei tikėjosi gydyto­jas (visus metus), tačiau pas­klido gandas, kad vaikai tėvą tyčia numarino. Štai kodėl R. Biržietis, ieškoda­mas gedulingiems pietums kucharkos (tuo metu jau buvo įprasta samdyti šeimininkes), nieko negalėjo prisikalbinti.

Bulvių lauke vokietys guli

Seneliai pasakojo, kad fron­tui praėjus, kartą į jų gryčią atėjo „vokietys su automatu, gal karininkas“ ir pareikala­vo duoti valgyti. Valgyti atne­šusios senelio jaunos dukte­rys paskui tėvo buvo išsiųstos toliau nuo svečio akių. Sve­čias pavalgė, išgėrė degtinės ir… užsimanė mergų, ėmė rei­kalauti, kad šeimininkas pa­kviestų dukras. Senelis, vis dažniau pildamas neprašytam svečiui velnio lašų, ėmė sve­timšalį raminti, kad dukros iš­ėjo melžti karvių – tuoj grįš. Tačiau pusamžis vokietys taip mergų ir nesulaukė – po kurio laiko atsilošė kėdėje ir… mirė. Buteliauskai, žinoma, labai sunerimo. Bet pranešti vokie­čiams, kad jūsiškis mirė neaiš­kia mirtimi – didelė rizika, vi­sai šeimai tai į gera neišeitų. Buvo birželio mėnuo, nese­niai pasodintos bulvės, todėl nuspręsta numirėlį slapčia pa­laidoti bulvių lauke. Laimei, kareivio taip niekas Droničė­nuose ir neieškojo. Jis ir šian­dien guli savo kape. Atėjūno ginklą iš pradžių šeimininkai, nežinodami kur dėti, užkišo už ėdžių, paskui pakasė lauke. R. Biržietis spėjo, kad gal se­nelis netyčia apie automatą kam nors prasitarė, nes gin­klas dingo, lyg išgaravo. Vė­lesniais laikais neaptiko jo ir pasakotojo žentas, ieškojęs su metalo detektoriumi.

Pasak pašnekovo, kai vo­kiečiai pravažiuodami keliu apšaudė padegamaisiais svie­diniais kaimą, pataikė ir į Bu­teliauskų klėtį, bet neužde­gė, tik labai daug dūmų buvo (kiek apgadintą pastatą senelis susitvarkė). Pamatęs juos, iš­sigandęs kaimynas atbėgo pa­tikrinti rūsio, nes manė, kad ten galėjo užgriūti pasislėpu­sius žmones. Laimei, tą kartą sodiečiai slėpėsi prie Raude­sos, Paskardėje.

Pasakodama apie karo lai­kus, močiutė anūkui minėjo, kad Droničėnuose girdėdavosi, kaip vakarais Rašėje šaudyda­vo žydus – labai nejaukus jaus­mas apimdavo, žinant, kad žu­domi nekalti žmonės…