Birželio 14 d. sukanka lygiai 80 metų nuo tos dienos, kai ilgais, žmonėms nepritaikytų gyvulinių vagonų ešelonais į įvairius tolimus ir paprastai menkai gyvenamus Rusijos kampelius pradėjo riedėti šviesiausi, gabiausi, darbščiausi Lietuvos žmonės. Sulaužyti likimai, nutraukti gyvenimai, o ką jau jau kalbėti apie badą, nepriteklių, alinantį darbą – visa tai teko patirti daugiau kaip 130 tūkst. lietuvių. Šiuo metu Kaniūkų k. (Dūkšto sen.) gyvenančiai partizanų ryšininkei devyniasdešimt trečius metus skaičiuojančiai Onai Laurinėnienei (Butrimaitei), slapyvardžiu Daina, teko iškęsti ne tik trijų brolių žūtį, mamos tremtį, bet ir pačiai kalėti lageryje bei gyventi tremtyje. Šviesios ir, rodos, iki šiol nenusimenančios senolės, juokaujančios, kad jau gyvena viršvalandžius, gyvenimo istorija sukrėstų kiekvieną, ją išgirdusį, o tūlas šiuolaikinis jaunuolis gal net pagalvotų – argi iš tiesų taip galėjo būti?.. Deja, istorija krauju, skausmu ir kančiomis įrašytais faktais nugulė į tremtinių atmintį. Maža jų jau beliko, kad pasakotų ją „gyvą“, todėl šis straipsnis skirtas tam, kad nepamirštume praeities ir vertintume tai, ką turime dabar.

Tik norėjo pasipriešinti okupantams

Prisiminimais nuklydome daugiau nei septyniasdešimčia metų atgal, kai O. Laurinėnienė tebuvo jauna mergina. Anot pašnekovės, gyveno jos šeima Jakėnų kaime (Kazitiškio sen.), tada priklaususiame Zarasų apskričiai, Salako valsčiui, Švedriškės parapijai. Tėvelis anksti mirė, taigi jauna našle likusi mama viena augino penkis vaikus – keturis sūnus ir dukrą. Ona buvo ketvirtas vaikas šeimoje, vyriausias – brolis Povilas, antras – Bronius, trečias – Balys, jaunėlis – Stasys. „Vienuolika metų teko gyventi „smetoninėje“ Lietuvoje, – pasakojo senolė. – Buvo labai linksma, gražu, miela. Jaunimo daug, žmonės – geri ir pamaldūs.“

Anot moters, užaugo broliai, šeima pasistatė naujus namus, atrodo, gyvenk ir džiaukis… Bet prasidėjo karas, po kurio laiko užėjo bolševikai. Vyriausias brolis Povilas buvo prieš komunistus, nėjo net šaukiamas balsuoti, bet tąkart taip viskas ir pasibaigė. 1944 m. prasidėjus antrai sovietų okupacijai, pradėta jaunuolius imti į kariuomenę. „Niekas nenorėjo ten eiti, – kalbėjo O. Laurinėnienė. – Jaunimas susirinko mūsų namuose ir kalbėjo, kad bolševikai ilgai nebus, todėl nusprendė geriau slapstytis nuo kariuomenės. Kas namuose, kas dar kur. Liepos mėnesį užėjo bolševikai, o rugsėjį jau turėjome pirmas aukas. Iš pradžių ateidavo kvietimas į vajenkomatą, po to stribai pradėjo patys kratyti namus ir ieškoti jaunuolių. Vienuose namuose rado du jaunus vyrus, daržinėje beobliuojančius lentas. Užlaužę rankas abu išsivarė. Vieną kiek pavedėję nušovė, kitą išsiuntė į Vorkutą, bet jis iškart ir mirė – jį užmušė.“ Tada, pasak pašnekovės, pradėjo būriuotis ir ginkluotis partizanai, prasidėjo pasipriešinimas. Reikėjo ir ryšininkų, ir rėmėjų, kurie pagelbėtų į mišką pasitraukusiems artimiesiems. „Remdavome maistu, – porino moteris. – Dieną padedi kur pamiškėje, naktį ateina ir pasiima. Kai pasipriešinimui numalšinti buvo pakviesta kariuomenė, partizanai pasitraukė giliau į miškus, išsikasė bunkerius.“

Pirma auka – vyriausias brolis

Senolės teigimu, partizanų gyvenimas buvo be galo sunkus ir baisus. Partizanu tapęs O. Laurinėnienės brolis P. Butrimas-Vaidila buvo nušautas 1947 m. gegužės 7 d. Pasak jos, ryšininkas pasakojo, jog ėjo partizanams pranešti apie apsuptą bunkerį, bet jie jau buvo perspėti ir ketino pakeisti dislokacijos vietą bei pereiti miško kirtimą. Ryšininkas eidamas susidūrė su kareiviais ir, žinoma, apsimetė niekuo dėtu, tiesiog kažkokiais reikalais į mišką susiruošusiu kaimiečiu. Kareiviai paguldė ir liepė jam nejudėti. Ryšininkas matė, kaip Povilas, buvęs dešimties vyrų vadu, išėjo iš miško į kirtavietės pakraštį apsidairyti su žiūronais bei girdėjo, kaip sovietai susitarė pašauti vadą į kojas, kad paimtų gyvą. Taip ir padarė. Bet Vaidila pasirodė ne iš bailiųjų – pradėjo atsišaudyti, todėl buvo sužeistas dar ir į ranką. Prisėlinę arčiau ir matydami, kad sužeistasis dar gyvas, pasalūnai puolė vyrą, o tas iš paskutinių jėgų dantimis nuplėšęs granatos žiedą, sviedė ją į užpuolikų būrį. Anot pašnekovės, susikrovę savo sužeistuosius, stribai atsitraukė, o žuvusius Povilą ir kitą partizaną Klajūną saviškiai ten pat užkasė negiliai, kad kūnų bent jau nesudraskytų žvėrys.

Šeimai buvo pranešta apie žuvusį brolį ir paklausta, ar patys namiškiai deramai palaidos, ar tuo pasirūpinti reikės partizanams. „Mama pasiryžo pati atsivežti ir palaidoti, – dėstė O. Laurinėnienė. – Bet kaip tai padaryti, jei tyko tokie pavojai?.. Juk visur pilna kariuomenės. Mama su jauniausiu broliu vežimu, tempiamu svetimo, skolinto arklio, nes mūsų buvo visi konfiskuoti, nuvažiavo į brolio žūties vietą. Vyresniųjų neėmė, kad niekas nieko neįtartų. Ryšininkas jai parodė du kauburius – Vaidilos ir Klajūno kapus – ir prisipažino, kad nežino, kur kuris užkastas. Mama atsakė, kad jos širdis jaučia, jog šitas, ir parodė vieną kapą. Truputį pakasus paaiškėjo, jog ji buvo teisi. Mama pasakojo: „Kai pamačiau, sušukau: „Sūneli mano!“ Apkabinau ir nepajutau, kaip Povilą į vežimą įkėliau.“ Nors vežimas ir neaukštas, o kapas – negilus, bet kūnas juk vis tiek nelengvas. Mama visą laiką minėjo šitą faktą. Brolį slapta palaidojome Švedriškės kapinėse.“

Atplėšti nuo mamos

Anot pašnekovės, 1948 m. ketinta jų šeimą išvežti, todėl visi slapstėsi ir nenakvojo namuose. Kaip tyčia vieną naktį mama, pavargusi nuo nuolatinio bėgimo ir miegojimo nežinia kur, sumanė likti savo troboje. Tąnakt trečią valandą ją suėmė ir ištrėmė. Dar paklausė, kur vaikai. Mama pamelavo, jog kur dirba, ten ir miega, nors iš tiesų paaugliai slapstydavosi laukuose. Liepė parodyti, kur jie yra – motina specialiai kareivius nuvedė ne į tą pusę. „Draugės mama man pranešė, kad mūsų mamą ištrėmė, – prisiminė O. Laurinėnienė. – Norėjau važiuoti į tremtį kartu su ja, bet antrasis brolis Bronius atkalbėjo. Jis jau buvo kalėjęs Vorkutoje, žinojo, kaip ten baisu, koks laukia badas. Patarė geriau likti čia ir padėti mamai, siųsti jai siuntinius.“

Taigi, mergina liko su broliais. Sušalę, peršlapę paaugliai glaudėsi rugių lauko paežyje. „Dešimt dienų prabuvome, net drabužiai ant manęs supuvo, – kalbėjo senolė. – Tada atėjęs ryšininkas paklausė, ar Bronius legalizuosis, ar jungsis prie partizanų būrio. Brolis patikino, kad eis partizanauti.“ Dar kurį laiką pasislapstę miške po egle, broliui Broniui pasitraukus į būrį (jis tapo partizanu, pravarde Trimitas), mergina, likusi tik su jaunėliu broliuku Stasiu, nutarė kreiptis į NKVD Salake ir legalizuotis. Stasys tuo metu išvyko pas gimines prie Kauno. Kai saugumiečiai paklausė, kur ji buvo, kai trėmė mamą, O. Laurinėnienė pamelavo, kad tuo metu mokėsi Utenos rajone, o apie brolius galvojo, kad juos išvežė kartu su mama. Po apsilankymo buvo paleista, tik liepta nuolat pranešti apie savo buvimo vietą.

Neilgai trukus – antra auka

Anot pašnekovės, namo grįžti nebuvo kaip, nes namai – tušti, išplėšti. Pas žmones prašytis irgi sudėtinga, nes galima prišaukti jiems bėdą, todėl po kurio laiko ji apsistojo Ignalinoje. O brolis Bronius partizanavo neilgai – tų pačių metų gruodį ir žuvo.

Anot moters, ją visą laiką sekė, nors ir neregistruodavo savo gyvenamos vietos – tiesiog nuolatinės neturėjo. Kartą apsilankius šv. Mišiose Švedriškės bažnyčioje, kažkas jai šnipštelėjo, jog bažnyčia apsupta ir laukia greičiausiai jos. Mergina dar spėjo perduoti neperskaitytą mamos laišką draugei, rašytą iš Krasnojarsko. Prie vartų partizanų ryšininkės jau laukė du stribai. „Pažino mane iš karto, nes buvau areštuota, mušta, daužyta ne kartą, – atsiduso O. Laurinėnienė. – Jau buvo, tai buvo. Pasakė – važiuosi su mumis. Buvo lapkričio mėnuo. Nuvežė į Salaką, palaikė sklepe per naktį, ryte išvežė į kalėjimą Zarasuose. Uždarė į vienutę rūsyje. Įvedė kitą merginą. Žinoma, tai buvo provokatorė, pasivadinusi Maryte Bubelyte, bet aš iškart to nesupratau. Ji pradėjo nesavu balsu raudoti, kad buvo partizanų ryšininkė, jog jos kavalierius buvo toks Dudėnas. Ir verkia, kaip Lietuvai nebepadės ir t. t. Aš ja nepatikėjau, nes jei būtų tikra ryšininkė, pašaliniam žmogui juk bet ko neplepėtų. Manęs irgi klausė, ar aš ne ryšininkė. Neišsidaviau ir pasakiau, kad nesu. Mestelėjau – kam jiems po kojom maišytis, tegul kariauja. Ji man palinkėjo supūti kalėjime.“ Anot pašnekovės, kameros „draugė“ ją pradėjo erzinti savo nuolatiniu plepėjimu, nes jai norėjosi susikaupti, apgalvoti, ką ir kaip sakyti tardytojui, kad neišduotų bei neišsiduotų – juk einama kaip į egzaminą. Dieną klausinėdavo kameros kaimynė, naktį – tardytojas.

Parūpo neskaitytas laiškas

Pasak moters, ją kažkas tarsi užrišo, todėl ji niekam neprasitarė nė žodžiu, o savo „kambariokės“ pradėjo tiesiog neapkęsti. „Ji užsiminė, kad mane veš į Uteną, – pasakojimą tęsė O. Laurinėnienė. – Atsakiau, kad jei veš, tai veš – niekas neišgelbės. Galų gale paklausė, ko man taip gaila laisvėje. Prasitariau, kad nieko neturiu, nieko nepasigendu, tik gaila, jog nespėjau perskaityti mamos laiško. Ta kaip mat susidomėjo, manė – bus įkaltis prieš mane. Ir pakvietė, kai mane paleis, ateiti nakvoti jos namuose, pastate prieš NKVD. Pamaniau, kad jau niekaip neisiu, geriau lauke miegosiu.“

Vakare, anot pašnekovės, ją lyg tyčia ir paleido. Lijo lietus, ruduo, šalta. Jai buvo liepta eiti per Salaką, ryte būtinai užeiti į tenykštį milicijos skyrių ir užsiregistruoti. Kaip sakė moteris, ji persižegnojo ir pasileido į kojas, kad tik toliau nuo kalėjimo. Beeidama naktį pamatė šviečiant žiburėlį, geri žmonės leido jai pernakvoti, sušilti, pamaitino. Salake, senolės teigimu, milicininkai pradėjo klausinėti, kur jos rankinukas ir mamos laiškas. „Tada ir supratau, kad ta M. Bubelytė buvo šnipė, – prisipažino moteris. – Bet nieko nebijojau, nes žinojau, kad jokių įkalčių mamos laiške nebus.“ Nuvažiavo visi, surado draugę, kuriai perdavė laišką. Anot pašnekovės, jame tikrai nieko kompromituojančio nebuvo, todėl stribai keikdamiesi grįžo atgal. Po kurio laiko Ignalinoje gyvenusią merginą areštavo saugumietis, apsivilkęs civiliais drabužiais, pareiškęs, kad gana su ja žaisti, dabar jau prakalbins. Tada ir prasidėjo kančių kelias.

Sudėta ir trečia auka Tėvynei

Buvo žiema, sausio pradžia. Zarasų kalėjime šalta taip, kad net rankos, suspaustos į kumščius, sustingdavo neatplėšiamai. Reikėjo pasirašyti, kad uždėta prokuroro sankcija, bet popieriai taip ir liko be parašo, nes mergina niekaip negalėjo atlenkti į ragą sušalusių pirštų. Anot O. Laurinėnienės, jos tardytoju buvo paskirtas Antanas Savickas, kuris ne tik tardė, bet ir neduodavo miegoti, visaip kankino. „Ten buvo laiptai aukštyn, – kalbėjo moteris. – Kai išvesdavo iš kameros, reikėdavo sudėti rankas už nugaros. Prižiūrėtojas palypėdavo pirmas laiptais, kad pakeltų rūsio dangtį. Aš tuo metu greitai persižegnodavau. Prašiau Dievo kantrybės iškentėti viską, kad tik neišsiduočiau.“

Vieną kovo mėnesio sekmadienį, prisiminė pašnekovė, ją pasikvietė tardytojas ir pradėjo klausinėti apie keturis kovo 10 d. žuvusius partizanus, apie brolį Stasį. Mergina atrėžė, jo negali žinoti, kur brolis, nes jau tris mėnesius sėdi kalėjime. Tardytojas nervinosi, vaikščiojo dideliais žingsniais ir tėškė, kad jos brolis nušautas. Iš pradžių ji pamanė, kad tai – provokacija. Anot pašnekovės, jai parodė keturias nuotraukas. Vienoje jų ji pamatė krauju pasruvusį Stasį, partizanų ryšininką, pravarde Kerštas. Kaip sakė O. Laurinėnienė, ji pradėjo tiesiog tirtėti ir suklykė. „Po to visą dieną verkiau, nors mane barė, grasino, kad nušaus, – siaubingas akimirkas prisiminė senolė. – Aš galvojau apie tai, kaip mama ištvers trijų brolių mirtį. Mano visas veidas ištino nuo ašarų. Vakare prokuroras su tardytoju užbaiginėjo bylą ir mane bevedant girti pareigūnai pradėjo tyčiotis, kad labai gražiai atrodau – gal burokėliais iš sriubos nusidažiau. Kokia gi burokėlių sriuba, jei gaudavau valgyti tik supuvusią žuvį ir sušalusius kopūstus…“

Traukiniu į tolimą šalį

Pagaliau mergina buvo išvežta į Uteną, po to – į Panevėžio kalėjimą, galiausiai – į Lukiškes. Tų 1950 m. rudenį kartu su išskrendančiais paukščiais jaunoji kalinė išdardėjo į ypatingai sunkaus režimo politinių kalinių Taišeto lagerį Sibire, Irkutsko srityje, 27-oje kolonoje. Senolė juokėsi, kad ir namo, kuriame dabar gyvena numeris taip pat 27: „Jaunystė mano prabėgo po šituo numeriu, dabar senatvę po juo praleisiu“. Nuteista buvo dešimčiai metų lagerio, penkiems – tremties. Lageryje išbuvo kažkur šešerius metus, dirbo žėručio gamykloje. Iš viso tremtyje – apie devynerius metus.

Žėručio gamykloje, kaip pasakojo O. Laurinėnienė, buvo sunku dirbti – žėrutį aštriu dviašmeniu peiliu reikėjo skaldyti plonytėmis plokštelėmis, be to, nuolat kvėpuoti nuodingomis mineralo dulkėmis. Darbas buvo nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro, per šį laiką reikėjo priskaldyti 400 gramų žėručio, kitaip negaudavo davinio. Anot moters, aštuonios už vieno stalo sėdėdavusios lietuvaitės paprastai priskaldydavo daugiau, todėl prie davinio papildomai duodavo mažutėlytę bandelę. Lageryje, pasak pašnekovės, buvo ir kitų tautybių moterų – ukrainiečių, rusių, lenkių, latvių, esčių. Bet kalinės būdavo draugiškos ir vieningos. Viena neįgali ir labai sena – aštuoniasdešimt penkerių – rusė, buvo nuteista už terorizmą. Ją kalinės vadindavo teta Polia. Kartą paklausta, už ką gavo tokį griežtą straipsnį, rusė senutė papasakojo, jog jos kaimas badavo, mirė žmonės, tad ji valdininkams kartą išrėžė: „Чтобы здох Сталин“ (iš rus. Kad Stalinas nudvėstų). Už tai gavo 25 metus lagerio ir penkis metus tremties.

Pagaliau į laisvę

Kažkur 1952 m., sužinojusi kur kali dukra, aplankyti buvo atvažiavusi ir O. Laurinėnienės mama – tremtiniams buvo leidžiama laisviau judėti po sritį, kurioje gyvendavo. Anot pašnekovės, paprastai kaliniams pasimatymai buvo uždrausti, net ir laiškus tik du kartus per metus galėdavo siųsti, bet už labai gerą darbą ir elgesį jai leido vieną valandą susitikti su mama. Kalbėti jos turėjo tik rusiškai, ir nei apsikabinti, nei rankos paspausti neleido – sėdėjo viena viename ilgo stalo gale, kita kitame. „Mama visą laiką verkė, juk matė mane visą sublogusią, apdriskusiais kalinės drabužiais, – prisiminė senolė. – Aš mamą raminau, sakiau, kad man viskas gerai, kad tuoj manęs sulauks. Galima sakyti, kad ištarėm viena kitai tik labas ir sudie.“ Po šio susitikimo kalinė ilgai galvojo – daugiau džiaugsmo ar skausmo jis suteikė, matant taip sielvartaujančią motiną.

Paskutiniais metais lageryje, anot O. Laurinėnienės, kalines išleisdavo į darbą kiaulių fermoje už lagerio ribų be sargybos, tik vakare grįžtant reikėdavo paduoti ryte išeinant gautą pažymėjimą. Moteris sakė, kad ten dirbo su arkliu – vežiojo vandenį, malkas. Pamažu pradėjo peržiūrinėti kalinių bylas ir jas išleisdavo atlikti tremties bausmę. „Ateidavo komendantė su lentele, ant kurios būdavo surašytas paleidžiamų kalinių sąrašas, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Atėjo ir mano diena. Kalbino, kad liktume dirbti, nes lietuvaitės juk sąžiningos, darbščios, bet kur jau ten…“ Kaip sakė senolė, prieš išvažiuodama išsiuntė mamai telegramą, kad jos maždaug už paros lauktų. Išeidama iš lagerio gavo 300 rublių už darbą per šešerius metus ir sėdo į traukinį. Vagone pajuto, kad ją stebi. Privažiavus Krasnojarską tas žmogus, saugumietis, priėjo, liepė išlipti ir nusivedė į Krasnojarsko kalėjimą, kuriame sėdi galvažudžiai, nuteisti mirties bausme. Anot O. Laurinėnienės, pasodino ją į kamerą su kalinėmis moterimis, teistomis už prostituciją bei žmogžudystes, matyt, tikėjosi, kad nudaigos. Bet išėjo taip, kad kalinės lietuvės nelietė, todėl po 10 dienų ją išleido. Kai pagaliau atvažiavo į Koliučio kaimą, kur gyveno mama, niekas stotyje nepasitiko, nes mama buvo jau praradusi viltį sulaukti dukros. Stotyje dirbę tremtiniai paklausinėję suprato, kad atvažiavo Butrimaitė ir nuvedė pas mamą. Pasak pašnekovės, džiaugsmas buvo neišpasakytas.

Lietuva, brangi Tėvynė

Gyvendama Koliučyje O. Laurinėnienė susisiekė su į Vokietiją pabėgusiu broliu Baliu, ieškojusiu savo artimųjų Lietuvoje. Jo laišką persiuntė kaimynai. „Galvojau, kaip pranešti Baliui apie brolių žūtį? – sakė moteris. – Parašiau, kad gyvename su mama gražioje gamtoje, kurorte, o broliai išvažiavo gyventi pas tėvą. Tėvas juk miręs, todėl brolis viską suprato ir sakė, kad užsidaręs verkė dvi dienas, ypač gailėjo jaunėlio Stasio.“ Mama ir dukra gaudavo iš brolio siuntinius, todėl gyventi buvo daug lengviau.

Tremtyje susipažino ir su būsimu vyru Petru, kilusiu iš Naujojo Daugėliškio. Kai grįžo visi į Lietuvą, O. Laurinėnienė jau laukėsi vyresnėlės Valdos, gimtojoje šalyje sulaukė ir antrosios – Marytės. Pasak pašnekovės, buvo sunku prisiregistruoti tėvynėje, nes vyro brolis Mamertas Laurinėnas-Mingaila buvo žinomas partizanas ir jo šeimai buvo leista apsistoti bet kur Tarybų Sąjungoje, tik ne Lietuvoje. Visgi, šią problemą geriems pažįstamiems padedant šiaip ne taip pavyko išspręsti. Iš pradžių šeima vargingai gyveno nuomojamame mažyčiame bute, vėliau rado namuką Girutiškyje, dar vėliau – pasistatė namą Kaniūkuose. O. Laurinėnienė dabar džiaugiasi keturiais anūkais, turi jau ir septynis proanūkius, šią vasarą laukia dar dviejų. Senolė mėgsta dalyvauti saviveikloje – dainuoja, vaidina, didžiuojasi savo šeima ir laisva Lietuva. „Visą laiką tikėjome Laisve, juk negali būti pralieta šitiek kraujo, ištverta kančių veltui, – tvirtai kalbėjo pašnekovė. – Kai mus vežė į tremtį, atsimenu, labai pustė, sniegas kapojo akis, todėl nusigręžėm atgal, kad neskaudėtų. Tai sargybiniai mums pasakė: „Galit nesidairyti atgal, niekada negrįšit į gimtinę. Čia bus jūsų namai ir kapai.“ Supratom, kad geležinės letenos nebus lengva nusikratyti, bet tikėjom.“

Aurelijos Kairytės-Smolianskienės, O. Laurinėnienės archyvo nuotr.