Dezinformacija retai kada aiškiai prisistato esanti melas. Dažniausiai ji nė neprimena prastai išversto propagandinio plakato ar lozungo. Tai gali būti profesionaliai sumontuotas vaizdo įrašas, tikras faktas be svarbaus konteksto, tariamai nutekintas dokumentas ar nuoširdžiai skambanti žinutė šeimos pokalbių grupėje.
Manipuliacijos tikslas
Todėl svarbu klausti ne vien „ar tai tiesa?“, bet ir „ką šia žinute mane norima paskatinti manyti, jausti ar daryti?“ Manipuliacijos tikslas ne visada yra įtikinti vienu konkrečiu teiginiu. Kartais pakanka sukelti nuovargį, pyktį, išgąstį arba įspūdį, kad tiesos apskritai nėra, visi meluoja, tad nieko tikrinti neverta. Niekuo nebetikintis žmogus nėra atsparesnis, priešingai – jį lengviau paveikti.
Stipri emocija
Pirmasis įspėjamasis ženklas – stipri emocija. Dezinformacijos skleidėjai puikiai supranta, kad supykęs ar išsigandęs žmogus žinia pasidalija greičiau, negu spėja ją patikrinti. Todėl manipuliatyviame įraše dažnai kalbama apie išdavystę, slaptą planą, artėjančią nelaimę ar „tai, ką nuo jūsų slepia“. Kartu raginama veikti tuojau pat: persiųsti, kol neištrynė, išplatinti, kol neužblokavo, įspėti visus pažįstamus. Skuba nėra įrodymas – tai būdas nepalikti laiko suabejoti.
Tai nereiškia, kad kiekviena jausminga žinutė yra melaginga. Karas, nelaimė ar neteisybė pagrįstai kelia pyktį ir baimę. Tačiau kuo stipresnė pirmoji reakcija, tuo svarbiau laikytis paprastos taisyklės: nesidalyti žinia, kol emocijos neatslūgo. Kartais protingiausia ne rašyti komentarą, o dešimčiai minučių padėti telefoną į šalį.
Tiksliai atitinka mūsų įsitikinimus
Antrasis ženklas – žinia pernelyg tiksliai atitinka tai, kuo jau tikime. Žmogus natūraliai palankiau vertina informaciją, kuri patvirtina jo įsitikinimus. Jei nepasitikime valdžia, lengviau patikėsime pasakojimu apie jos sąmokslą. Jei kurį nors politiką laikome pavojingu, būsime mažiau reiklūs jam metamų kaltinimų įrodymams. Dezinformacija dažnai ne kuria naujas nuostatas, o pasinaudoja esamomis nuoskaudomis ir jas sustiprina.
Todėl labiausiai verta tikrinti ne tą informaciją, kuri erzina, o tą, kuri labai patinka. Ypač jei ji leidžia pasijusti teisiam, gudresniam už kitus ar vienam iš nedaugelio, žinančių, „kaip yra iš tikrųjų“. Malonus savo teisumo jausmas gali klaidinti ne mažiau negu baimė.
Informacijos kilmė
Trečiasis ženklas – neaiški informacijos kilmė. „Mokslininkai nustatė“, „ekspertai perspėja“ ar „vienas pažįstamas kariškis sakė“ nėra šaltiniai. Patikimą teiginį turi būti įmanoma atsekti iki autoriaus, redakcijos, tyrimo, dokumento, institucijos pranešimo ar viso vaizdo įrašo. Jei pateikta ekrano kopija, reikia ieškoti ne jos, o pirminio įrašo. Jei cituojamas žmogus, verta rasti visą pokalbį. Jei pateikiamas skaičius, reikia išsiaiškinti, kas ir kada jį paskelbė, kaip jis apskaičiuotas ir su kuo lyginamas.
Šaltinį geriausia tikrinti ne vien jo paties svetainėje. Užuot ilgai vertinę puslapį pagal išvaizdą, atverkime kitą naršyklės kortelę ir paieškokime, kas apie tą šaltinį rašoma kitur. Kas valdo svetainę? Ar nurodyti autoriai ir ryšio duomenys? Ar pastebėtos klaidos viešai ištaisomos? Ar tą pačią informaciją patvirtina kelios viena nuo kitos nepriklausomos ir patikimos redakcijos? Profesionaliai atrodantį puslapį galima sukurti per dieną, o vien gražus ir įtaigus logotipas patikimumo negarantuoja.
Keli tą patį kartojantys įrašai taip pat nebūtinai reiškia kelis šaltinius. Dešimtys paskyrų gali platinti teiginį, pirmą kartą pasirodžiusį viename anoniminiame „Telegram“ kanale. Tai ne keli patvirtinimai, o vienas platinimo tinklas. Svarbu ne tai, kiek žmonių teiginį pakartojo, o tai, kiek yra vienas nuo kito nepriklausomų jo įrodymų.
Nuotraukas ir vaizdo įrašus galima tikrinti ir neturint ypatingų įgūdžių. Atvirkštinė vaizdo paieška padeda sužinoti, ar nuotrauka anksčiau nebuvo paskelbta visai kitomis aplinkybėmis. Iš vaizdo įrašo galima išsaugoti kelis kadrus ir jų ieškoti atskirai. Dažnas apgaulės būdas – tikras vaizdas su klaidingu paaiškinimu: senas sprogimas pateikiamas kaip šiandienos įvykis, pratybos – kaip rengiamas puolimas, o kitos šalies protestas – kaip neramumai Lietuvoje.
Dirbtinis intelektas vaizdų tikrinimą apsunkino, todėl vien akimis pasikliauti nebegalima. Keisti pirštai, nenatūralūs šešėliai ar su kalba nesutampantys lūpų judesiai kartais išduoda klastotę, bet svarbiau išsiaiškinti vaizdo kilmę. Kas jį paskelbė pirmas? Ar yra ankstesnė, geresnės kokybės versija? Ar įvykį patvirtina atsakingos institucijos ir patikimos redakcijos? Vien įtarimas, kad vaizdas sukurtas dirbtiniu intelektu, dar nieko neįrodo.
Dažnai manipuliuojama ir datomis. Senas straipsnis gali būti paskelbtas iš naujo taip, tarsi jame būtų kalbama apie dabartį. Antraštėje minimas sprendimas gali būti dar tik svarstomas, o prognozė pateikiama kaip išsipildžiusi. Todėl verta patikrinti paskelbimo datą, išsiaiškinti, ar dokumentas jau priimtas, ir pažiūrėti, ar informacija vėliau nebuvo patikslinta.
Atsargiai reikėtų vertinti ir skaičius. Teiginys, kad kas nors „padidėjo 200 procentų“, skamba grėsmingai, bet tiek padidėja ir atvejų skaičius nuo vieno iki trijų. Vidurkis gali paslėpti didelius skirtumus, o socialiniame tinkle surengta apklausa neatspindi visos visuomenės nuomonės. Skaičius, pateiktas be pradinės reikšmės, laikotarpio, apklaustųjų skaičiaus ir tinkamo palyginimo, tėra įspūdį kurianti puošmena. Todėl visada verta paklausti: palyginti su kuo?
Apsimestinis kvietimas diskusija
Manipuliatyvi žinutė dažnai apsimeta kvietimu diskutuoti, nors iš tiesų palieka tik du pasirinkimus. „Jei abejoji šiuo sprendimu, vadinasi, remi priešą.“ „Jei man nepritari, tau nerūpi Lietuva.“ Tokia kalba sudėtingus klausimus suprimityvina ir verčia rinktis stovyklą, užuot vertinus faktus. Galima remti valstybės gynybą ir kritikuoti konkretų sprendimą. Galima nepasitikėti vienu politiku ir kartu netikėti sąmokslo teorija apie visą valstybę. Atsparumas prasideda tada, kai neleidžiame kitiems versti pasaulio matyti tik juodą arba baltą.
Pirmiausia – sustoti
Ką daryti praktiškai? Pirmiausia – sustoti. Tada aiškiai įvardyti, kas teigiama. Atskirti faktą nuo nuomonės, o įrodymą – nuo jo aiškinimo. Surasti pirminį šaltinį. Patikrinti datą ir aplinkybes. Paieškoti, ar informaciją patvirtina bent keli patikimi, vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai. Peržiūrėti faktų tikrintojų straipsnius. Jei patikrinti nepavyksta, sąžininga išvada yra ne „tai tikrai tiesa“ ar „tai tikrai melas“, o „kol kas nežinau“.
Šie žodžiai gali atrodyti kaip silpnumo ženklas, tačiau iš tiesų jie rodo brandą. Dezinformacija naudojasi mūsų noru kuo greičiau gauti aiškų atsakymą. Gebėjimas pripažinti, kad kol kas nežinome, neleidžia manipuliatoriui įpiršti patogaus, bet klaidingo paaiškinimo.
Kaip kalbėti su melaginga informacija patikėjusiu žmogumi?
Ne mažiau svarbu ir tai, kaip kalbamės su melaginga žinute jau patikėjusiu žmogumi. Pašaipa retai padeda pakeisti nuomonę. Viešai pažemintas žmogus dažniausiai ne persigalvoja, o dar atkakliau ginasi. Veiksmingiau paklausti, iš kur ši informacija, kas ją patvirtina ir kokie įrodymai paskatintų pašnekovą suabejoti. Pirmiausia verta sutarti dėl to, kas svarbu abiem: sprendimai neturėtų būti grindžiami melu. Tik tada galima parodyti šaltinius ir paaiškinti, kur slypi apgaulė.
Tai ką daryti paprastam žmogui?
Galiausiai turime pripažinti nepatogų dalyką: nuo manipuliacijos neapsaugo nei diplomas, nei pareigos, nei pasitikėjimas savo nuovoka. Lengviau pažeidžiami tampame pavargę, vieniši, įpykę ar skubantys. Atsparumas nėra įgimta savybė, kurią vieni turi, o kiti – ne. Jį ugdo kasdieniai įpročiai: neskubėti dalytis, ieškoti pirminio šaltinio, lyginti skirtingų šaltinių informaciją, pripažinti nežinojimą ir kalbėtis nežeminant kito.
Informacinėje erdvėje kiekvienas esame ne tik skaitytojas, bet ir informacijos platintojas. Vienu neapgalvotu mygtuko spustelėjimu galime nusiųsti melą į šeimos pokalbių grupę, darbovietę ar vietos bendruomenę. Ten jis pasieks žmones, kurie pasitiki ne anoniminiu kanalu, o mumis. Todėl svarbiausia vieta, kurioje galima sustabdyti dezinformaciją, dažnai yra ne socialinio tinklo būstinė ir ne valstybės įstaiga. Ji yra tarp mūsų pirmosios emocijos ir mygtuko „dalintis“.
Ką reikia daryti praktiškai jeigu manome, kad susiduriame su propaganda?
-
Pirmiausia – sustoti.
-
Aiškiai įvardyti, kas teigiama.
-
Atskirti faktą nuo nuomonės, o įrodymą – nuo jo aiškinimo.
-
Surasti pirminį šaltinį. Patikrinti datą ir aplinkybes.
-
Paieškoti, ar informaciją patvirtina bent keli patikimi, vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai.
-
Peržiūrėti faktų tikrintojų straipsnius.
-
Jei patikrinti nepavyksta, sąžininga išvada yra ne „tai tikrai tiesa“ ar „tai tikrai melas“, o „kol kas nežinau“.
-
O jeigu nežinau, neskubėti ir nespausti „dalintis“.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
