Vargonų garsai Zitą Lukošiūnienę lydi nuo vaikystės, o prieš beveik tris dešimtmečius jie tapo ir Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio pradžia. Šiemet jubiliejų švenčiantis festivalis, skirtas Panevėžio vyskupijos 100-mečiui, ir vėl suburs muzikos mylėtojus Aukštaitijos bažnyčiose. Apie festivalio pradžią, jo kelią per 30 metų ir šiandienos iššūkius pasakoja ilgametė festivalio organizatorė Z. Lukošiūnienė.
Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio organizatorė ir meno vadovė Zita Lukošiūnienė festivalį puoselėja jau tris dešimtmečius
Kodėl pasirinkote organizuoti būtent vargonų muzikos festivalį? Kuo Jums ypatingas
šis muzikos instrumentas ir kuo jis išsiskiria iš kitų?
Na, tai labai ilga ir sena istorija. Vargonai atsirado mano gyvenime jau vaikystėje. Esu vargonininko dukra, iš vargonininkų dinastijos. Mano, amžiną atilsį, tėvelio brolis taip pat buvo ano meto vargonininkas. Užaugau su vargonų garsais. Su tėte važiuodavau sekmadieniais į bažnyčią, ten jam padėdavau. Pati groti vargonais pradėjau būdama 15-os metų Zarasų rajone, Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje. Šiuo metu esu Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios vargonininkė, bet anksčiau man teko groti ir daugelyje kitų bažnyčių. Mano šventadieniai yra susiję su bažnyčia ir vargonais – tai mano gyvenimo būdas.
Kaip kilo idėja imtis šio festivalio organizavimo?
Baigusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ten profesorius Leopoldas Digrys vesdavo kolokviumus. Pagrojus kolokviumą, manęs klausinėjo, ką veikiu laisvalaikiu, tad pasakiau, kad groju vargonais bažnyčioje. Jis manęs ir paklausė: „Gal norėtumėte pas mane mokytis groti vargonais?“ Aš iškart sutikau, todėl įstojusi pradėjau mokytis groti ne tik fortepijonu, bet ir vargonais. Kai 1995 metais mūsų meno mokykloje atsirado kompiuteriniai vargonai, pasigyriau ir profesoriui L. Digriui, kuris manęs paklausė, ar norėčiau kartu organizuoti vargonų muzikos festivalį. Aš nedvejojusi sutikau. Taip 1997 metų pavasarį įvyko pirmasis festivalis, kuris tuo metu vadinosi „Utenos vargonų dienos“.
Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 09 04) laikraštyje „Utenos diena“.
Daugiau skaitykite čia.