Pabaiga. Pradžia 2025 m. Nr. 2
Ne sykį esame girdėję, o gal ir patys tarę žodžius „apvali suma“, „apvali data“ ir panašiai. Ką šiuose pasakymuose reiškia žodis „apvalus / -i“? Tai nesusiję su samprata „apskritas, apkūnus, riebus“, tai – nuoroda į skaičius, išreikštus vien dešimtimis, šimtais… Rašant frazę „apvalių datų vainikas“, galvoje turėti šie skaičiai – 10, 100, 110 ir 120. Kas toji Leliūnų bažnyčios asmenybė? Viename iš Utenos laikraščių 2003 metais straipsnyje „Per Leliūnus teka šiltoji Golfo srovė“ žodžiais „tikra miestelio legenda“ pagerbtas Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje (1941–2008) dirbęs vargonininkas Stanislovas Šakėnas (1925 04 10–2014 04 19). Ir įdomu, kaip tie „apvalių datų“ skaičiai susiję su Leliūnų asmenybe-legenda? Apie tai jau galėjote paskaityti praėjusiame „Indrajos“ numeryje. Kaip ir žadėjome, skelbiame istorijos tęsinį. Šįkart – prisiminimais apie vargonininką S. Šakėną dalijasi artimai jį pažinoję žmonės.
Algis Šakėnas, sūnus
Tėvą prisimenu ne tik kaip jautrios sielos žmogų, tačiau ir kaip tvirtą, nesvyruojančią asmenybę, einančią pasirinktu gyvenimo keliu. Tarybų valdžios metais požiūris į žmones, besilankančius bažnyčioje, buvo nepalankus, o ką jau kalbėti apie patarnautojus parapijoje. Aplinkinių žmonių, choristų ir ypač visą laiką bažnytiniame chore giedojusios žmonos palaikymas padėjo jam nepasiduoti ir eiti toliau. Vaikystėje namuose vykdavo choro repeticijos. Skambančios giesmės, ypač prieš didžiąsias šventes, man su sese būdavo neatskiriama gyvenimo dalis, kurių laukdavome ir negalvojome, kad gali būti kitaip. Santykiai tarp choristų buvo toli peržengę formalaus bendravimo ribas. Tai buvo kolektyvas, kurio nariai vienas kitu visada galėjo pasitikėti ir sulaukti pagalbos. Skambančiu vargonų maršu jis pasitiko daug jaunavedžių porų, įžengiančių į bažnyčią. Ir liūdesio giesmėmis daug žmonių palydėjo į paskutinę gyvenimo kelionę…
Zita Lukošiūnienė,
VšĮ „Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis“ direktorė ir meno vadovė, Utenos meno mokyklos mokytoja metodininkė ir koncertmeisterė ekspertė, Utenos rajono Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios vargonininkė
Mano ilgame – daugiau kaip keturis dešimtmečius trunkančiame – vargonavimo kelyje prisiminimų apie vargonus, bažnyčias, sutiktus dvasininkus bei vargonininkus susikaupė gana daug… Mano profesiją ir pašaukimą, matyt, nulėmė tėvelio prigimtis ir pareigos. Pirmiausia mūsų namai iš kitų skyrėsi tuo, kad čia dienų dienas, o kartais ir vakarų vakarus skambėjo muzika. Tėtis ne tik pats susikaupęs atidžiai spaudė klavišus, kad išsilietų širdį pavergianti melodija, bet ir mane prisikviesdavo vienu kitu piršteliu stipriau ar silpniau palytėti, o po to pasakyti, ką išgirdau, ką jaučiau… Todėl nieko nuostabaus, kad mano autobiografija primarginta neeiliniais mokyklų pavadinimais. Kadangi gimiau Zarasų rajono Antalieptės miestelyje, pirmiausia ir mokiausi ten – Antalieptės vidurinėje ir Dusetų vaikų muzikos mokyklose. Muzikos mokykloje sekėsi, nes daug dalykų buvau nusižiūrėjusi iš Tėvelio, nemažai gerų patarimų iš jo lūpų kasdien išgirsdavau. Ir kaskart šį bei tą gražiai pagirdamas ir taktiškai pataisydamas ar praktiškai parodydamas, vis stipriau mano akis kreipė į natų paslaptis ir iš jų išsiliejančių melodijų vingius… Vėliau įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar Vilniaus konservatorija). Padirbėjusi pagal paskyrimą Kupiškio muzikos mokykloje, 1989 metais įstojau į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją, kurioje baigiau fortepijono, vargonų specialybes ir gavau teisę ne tik pati šiais instrumentais muzikuoti visuomenei, bet ir dėstyti jais skleidžiamą meną kitiems asmenims.
Taigi, auginau jaunąją pianistų bei vargonininkų kartą. „Kur dirbo mano Tėvelis?“, – nė kiek neabejoju, kad mintyse nesyk teiraujatės manęs. Atsakysiu garsiai: „Tėvelis Jonas Jurgelėnas (1915–2001) – vargonavo Antazavės, Baltriškių, Turmanto, Avilių, Imbrado, Antalieptės, Skiemonių, Jūžintų, Salų bažnyčiose, pastaruoju metu – Biliakiemio bažnyčioje… Paveldėjusi muzikinius gebėjimus iš Tėvelio, bažnyčios vargonininko Jono Jurgelėno, galbūt, daugiau nei 30
metų šventadieniais groju Utenos rajono Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir koncertuoju įvairiose Lietuvos bažnyčiose“.
Kitas, be abejo, Jums kirbantis klausimas: „Kada, kokiomis aplinkybėmis suartėjau su Leliūnų parapijos tikinčiųjų, ir ne tik jų, žmogumi-legenda?“ Tai buvo 1991–1993 metai. Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčioje dirbo iš Salako kilęs kunigas Eugenijus Staleronka. Be Leliūnų parapijos, jis dar aptarnaudavo ir Anykščių rajono Skiemonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčią, kurioje aš tuo metu vargonavau. Automobilio neturėjau ir vairuot nemokėjau, tad Utenoje sėsdavau į autobusą ir važiuodavau iki Leliūnų. Kaip tik suspėdavau į Sumos šv. Mišias.
Kadangi nuo jaunų dienų buvau įpratusi sėdėti prie vargonų, tai ir Leliūnų bažnyčioje skubėdavau „ant viškų“. Vargonininkas kiekvieną naujoką, atsiradusį jo aplinkoje, labai maloniai užkalbindavo, dar maloniau pakviesdavo prisijungti prie bažnyčios choro. Tikrai stebino jo gebėjimas bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Tokiomis aplinkybėmis ir susipažinau su Maestro Stanislovu. Detalių
jau nebeprisimenu, bet atmintyje išliko giedras ir dvasingas vargonininko veidas. Kažkuo Stanislovas buvo panašus į mano Tėtį… Atsimenu, kaip Tėtis ruošdavosi į bažnyčią: prausdavosi, skusdavosi, rengdavosi šventiniais drabužiais, rišdavosi kaklaraištį… Iš vakaro pianinu pasikartodavo reikalingas giesmes ir jų natas tvarkingai susikraudavo į bažnytinį portfeliuką. Visada tvarkingas, patraukliai apsirengęs, nuoširdaus džiaugsmo pilnomis akimis sėsdavo prie vargonų. Ir savo laikysena, ir sielos būsena Maestro Stasys ir mano Tėtis buvo panašūs. Abu – dvasios inteligentai, labai aukštos vidinės kultūros, iš prigimties talentingi Dievo garbintojai. Vargonininkas Stanislovas leisdavo man pagroti Obelių ir Rokiškio bažnyčiose savo kelią į Lietuvos ir pasaulio bažnyčias, į tikinčiųjų širdis ir lūpas pradėjusią Antano Strazdo-Strazdelio giesmę „Pulkim ant kelių“ ir dažnai taip pagirdavo, kad nejučiom pasijusdavau tarsi devintame danguje atsidūrusi. Tada stodavau prie sopranų ir giedodavau kaip choristė.
Atsimenu vargonininko S. Šakėno bendravimą su choristais – kiekvienam jis jautė begalinę pagarbą, pagirdavo, o pasibaigus šv. Mišioms – asmeniškai padėkodavo. Atsisveikinusi su Maestro, kartu ir su klebonu kun. E. Staleronka, važiuodavau į Skiemonių bažnytėlę giedoti ir groti Viešpačiui. Vėliau laukdavau kito sekmadienio, kada susitiksiu širdies šilumą dalijantį Leliūnų bažnyčios Maestro S. Šakėną ir giesmėmis bei vargonų muzika kartu garbinsime Viešpatį.
Žydrūna Čižienė,
Leliūnų šv. Juozapo ir Pakalnių Švč. Trejybės parapijų vargonininkė
nuo 2008 metų
Norisi pasakyti kažką reikšminga apie ilgametį Leliūnų parapijos vargonininką Stanislovą Šakėną.
Nors bendravau labai trumpai, tačiau susitikimai su šia neeiline asmenybe stipriai įsikabino į atmintį. Tiesa, kiek ilgesniu pokalbiu bendravau tik keletą kartų. Jis man paliko šilto ir gero žmogaus įvaizdį. Labiausiai įstrigo atmintyje paskutinis mūsų dialogas. Tada Stanislovą aplankiau jau gulintį ligos patale. Jis dalijosi prisiminimais. Smalsavo apie mano vadovaujamą chorą. Kalbėjome apie senuosius choristus. Klausinėjo, kaip jiems sekasi.
Žodžiu, mintyse tebegyveno tuo, kam paaukojo visą savo darbingą amžių. Viena jo pasakyta frazė labai įsiminė – „Tik mylėk žmones!“. Tada pagalvojau, kad kitaip ir negali būti. Juk jei nemylėtum žmonių, turbūt ir nebūtum šioje vietoje, t. y. nevargonuotumei ir nevadovautumei chorui. Tas trijų žodžių priesakas nuskambėjo lyg savotiškas Stanislovo palikimas, šalia jo sukurtų ir padovanotų giesmių rinkinių. Tas trijų žodžių priesakas – tai pagrindinė jo gyvenimo gairė ir portretinis Stanislovo bendravimo su žmonėmis atspindys. Meilė žmogui yra vargonininko tarnystės esmė.
Lukas Tamašauskas
Vargonininką Stanislovą pažinojau nuo vaikystės. Gyvenome kaimynystėje. Eidavau pas jį į kiemą pasiskinti vaisių, kurių visad duodavo iki soties. Bažnyčioje leisdavo kartu su juo sėdėti prie vargonų. Kokia garbė man, vaikui! Be galo įdomu būdavo stebėti jį grojant. Akių nenuleisdavau nuo klavišais bėginėjančių pirštų, nuo besikeičiančios veido išraiškos. Prieš mirtį, kai jau gulėjo patale, važiavau pas jį pagroti JAM klarnetu. Tai buvo mano padėka už vaikystėje patirtus pamaloninimus ir širdyje buvusius gražius prisiminimus.
Genė Mumėnienė
Pakalnių parapija garsėjo vargonininkais. 1940–1977 metais klebonaujant kunigui Povilui Astrauskui (1905–1935–1977), Pakalniuose vargonavo Albinas Zaranka iš Velbiškių kaimo. 1954 metais A. Zaranką pakeitė jaunas vaikinas iš Ažugirių kaimo – Kazys Kardonas, ilgamečio vargonininko leliūniškio Stanislovo Šakėno mokinys. Vėliau vargonininko tarnystę atliko Vytautas Puodžiūnas. 1977 metais, mirus kun. P. Astrauskui, jį pakeitė kun. Antanas Zulonas. Prieš jį vargonavo uteniškis Mečys Bagdonavičius. Nuo 1985 metų iki 1992 metų Pakalnių bažnyčioje tarnavo kunigai iš Utenos: Jonas Pranevičius,Vytautas Kapočius, Petras Baniulis, Juozapas Bagdonas, Petras Tarulis, Petras Adamonis, Stasys Stanikūnas, Sigitas Sudentas. Tuo metu ir vargonininkai svečiavosi iš Utenos.
Ir tik į Pakalnių ir Leliūnų parapijas 1992 metais paskyrus kun. Kostą Balsį (gim. 1963 02 22), nuolatiniu vargonininku tapo S. Šakėnas – santūrus, ramus, nebejaunas vyras. Jis vadovavo giedorių veteranų chorui, kurį sudarė keliolika vyresnio amžiaus choristų – vyrų ir moterų. S. Šakėnas vargonavo ir prie kunigo Stasio Zubavičiaus (tarnystės metai 2005–2008).
Paskyrus Pakalnių parapijos administratoriumi kun. Alfredą Puško (tarnystės metai 2008–2017), naujasis dvasininkas padėkojo S. Šakėnui už ilgametę tarnystę ir išleido į užtarnautą poilsį. Nuo 2008 metų – jau 15 metų – parapijos ansambliui vadovauja ir vargonuoja Žydrūna Čižienė.
Bronė Kvaselienė
Vargonininkas Stanislovas Šakėnas Pakalnių bažnyčioje tarnavo gana daug metų: susipažinome, kai į parapiją dirbti atvyko kun. Kostas Balsys. Taip kartu ir atvažiuodavo iš Leliūnų į šv. Mišias. Pasikeitus kunigams, vargonininkas nepailso tarnauti ir prie kunigo Stasio Zubavičiaus. Vargonininko tarnystė ir Leliūnų, ir Pakalnių parapijose buvo jauki: S. Šakėnas buvo labai geras, pagarbus, šiltas žmogus. Mokėjo nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, o ypač su mumis, choristais. Jokia ne paslaptis, kad prieš šv. Mišias ir metines šventes bei atlaidus intensyviai repetuodavome. Kartu švęsdavome ir šv. Cecilijos iškilmę, ir choristų gimtadienius bei vardadienius. Buvome jauni: jaunatviškai ir sugyvenome!
Vargonaujant S. Šakėnui, Pakalnių parapijoje choristų nebuvo per daugiausia, dauguma buvo vyresnio amžiaus. Maga prisiminti, kad soprano partijas atliko Stefutė Sirgėdienė, turėjusi labai įstabų balsą; Onutė Mameniškienė, Vanda Karalienė, Eleonora Misiūnienė. Vėliau choro gretas papildė ir jaunesni veidai: Angelė Šakalienė, Birutė Stalnionienė. Dar vėliau – Regina Bražėnienė, Rimutė Bražėnienė. Altų partijų ėmėsi stipriu balsu pasižymėjusi Veronika Abaravičienė, Veronika Žilėnienė, Lionė Paukštienė, Janina Vosilkienė ir aš, Bronė Kvasalienė. Chore netrūko ir vyrų – solo partijas atliko išskirtinio balso savininkas Jurgis Druskis, Vytautas Varatinskas, Vladas Gutauskas ir Antanas Matelionis.
Šiuo metu iš mūsų buvusių choristų tarpo Amžinybėje jau vienuolika, kartu ir vargonininkas S. Šakėnas.
***
S. Šakėnas būdavo atviras: pasakojosi, dalijosi savo gyvenimo patirtimis. Visai mažiukas liko be mamos, augęs pas gimines. Pradžioje Leliūnų bažnyčioje buvo klapčiukas, vėliau – paaugęs – buvo priimtas zakristijono tarnystei… Ilgainiui kunigas pastebėjo, kad Stasiukas turi išskirtinį balsą, gabus muzikai. Netrukus išleido mokytis vargonininko amato. Ir sulaukęs brandaus amžiaus bei sukaupęs didelę patirtį, visuomet būdavo linksmas, puikios nuotaikos, entuziastingas. Nenuostabu, kad daugiau nei 60 metų vargonininkas S. Šakėnas padovanojo Bažnyčiai.
2011 m. spalio 25 dieną, švenčiant šv. Mykolo atlaidus Leliūnų šv. Juozapo bažnyčioje, tuometis klebonas kun. Alfredas Puško gerbiamam vargonininkui S. Šakėnui skyrė išskirtinį dėmesį. Šventė buvo įstabi: sveikinimai, žmonių gausa, gėlės… Buvo didelis džiaugsmas kartu su Ona, Veronika, Angele dalyvauti džiaugsmo kupinoje šventėje. Miela prisiminti, kad S. Šakėnui tądien buvo įteiktas Popiežiaus palaiminimas.
2014 metais, per vargonininko S. Šakėno laidotuves meldėm Dangaus ir mes, pakalniškiai, iki šios dienos dėkingi Dievui už mielą pažintį su vargonininku: už giesmes ir susitikimus.
Aušra Petronytė-Dzičkanecienė
Pamenu, kaip vaikystėje močiutė pagarbiai sveikindavosi su vargonininku. Niekada nevadino jo vardu. Taip ir išaugau nežinodama, kuo gi vardu ir pavarde šis garbus žmogus. Toks jis man paslaptingas ir didus atrodė! Net kažkokią pagarbią baimę jam jaučiau… Ir tik tada, kai pradėjau giedoti Leliūnų šv. Juozapo parapijos Jaunimo chore, sužinojau, kad jis – visų gerbiamas ir mylimas vargonininkas Stanislovas Šakėnas, senųjų chorisčių švelniai šaukiamas „Stasiuku“. O ta pagarbi baimė, kurią jam maža jaučiau, susipažinusi su vargonininku, virto didžiule pagarba šiam ypatingam žmogui.
Vargonininko S. Šakėno giesmės skambėjo 1976 m. lapkričio 7 d. per mano krikštynas, arčiau Dievo glaustis kvietė Pirmosios Šv. Komunijos metu 1986 m. liepos 20 d. ir lydėjo per mano vestuves 2000–aisiais rugpjūčio 5 d. Šiurpas eidavo kūnu, kai vargonininko balsas ir galingas vargonų gaudesys susiliejęs į vieną, virsdavo kažkokia ypatinga sielą virpinančia giesme.
Vargonininkas buvo nepavaldus laikui: visada toks pats – besišypsantis, ramus ir paprastas. Prisimenu jį mūsų choristų apsuptyje… Kadaise toks buvo gausus mūsų choras! O dabar kiek jau
Amžinybėn iškeliavusiųjų – širdį suspaudžia viltingas graudulys!!! Visus matau! Gyvai girdžiu, kaip vargonininkas dalina natas, kaip niūniuodamas primena sudėtingiausias giesmių vietas, kaip per pamokslą atlaidžiu žvilgsniu sudraudžia įsišnekėjusias choristes. Ir kiekvieną sykį, lyg tai būtų pirmas kartas, ypač pagarbiai liesdavo vargonų klavišus, kurie, atrodo, tik jam vienam ir tepaklusdavo…
Tokį jį visada ir prisiminsiu – skubriu žingsniu einantį per šventorių: tamsiai rudas paltas, rankoje odinis portfelis, prikimštas natų, o veide tokia jauki šypsena, kiekvieną sutiktąjį užliejanti ramybe… Mylėjom mes vargonininką… Jis – mus… Kiekvienam rasdavo gerą žodį, patardavo, pakalbindavo. Vaikystėje įsigydavome šv. Kalėdoms plotkelių, kurias padėdavo bažnyčios tarnams kepti ir mūsų vargonininkas. Kai pradėjau giedoti chore, prieškalėdinės repeticijos metu vargonininkas visiems jų padalindavo. Taip būdavo smalsu, kuo greičiau pamatyti, koks teko plotkelės paveikslėlis – su šventuoju Kryžiumi ar šventąja Šeimyna…Vargonininkas visada mums, jaunosioms choristėms, labai dėkodavo, kad ateiname giedoti.
Pamenu, nusprendė vargonininkas, kad mes galime giedoti ir solo. Man išrinko giesmę „Skriski, malda“. Vaje, kiek buvo streso! Atrodo, kad Operos ir baleto teatre būčiau giedojusi! Giesmės premjera praėjo sklandžiai, giedojau duetu su vargonininku. Labai atsakingai žiūrėjau į tai: juk dauguma klausytojų – savi parapijiečiai. Jeigu nepataikysiu į natą, kaip liaudyje sakoma, ilgai visi prisimins, todėl repetavome nuosekliai. Išsaugojau vargonininko ranka rašytas šios giesmės natas.
Paėmusi natų sąsiuvinį į rankas, vėl nejučiomis grįžtu į saulėtą sekmadienį, kai pirmą kartą viena giedojau… Ir jaudinausi… Ir kartu didžiavausi, kad šį iššūkį, padedama vargonininko, įveikiau. Kai pagiedojusi atsisukau, pamačiau vargonininko akyse suspindusias ašaras. Jis buvo susigraudinęs, o aš – virpanti iš jaudulio… „Ar pavyko?“ „Labai gerai“, – sušnabždėjo MANO KANTRUSIS MOKYTOJAS… Dabar taip gera būna, kai, grįžusi į Leliūnus, vėl bažnyčioje girdžiu skambančias
kadaise mūsų choro giedotas giesmes. 2005 m. balandžio 5 d., siųsdama sveikinimą 80-mečio proga mūsų brangiam vargonininkui S. Šakėnui, rašiau: „Prisimenu, kaip mane, dar visai nedidelę mokinukę, močiutė atvedė pas Jus, nes labai norėjau giedoti. Tuo metu a. a. klebono Petro Adomonio ir Jūsų rūpesčiu buvo suburtas Jaunimo choras. Man labai pasisekė, nes Jūs buvote mano DIDYSIS MOKYTOJAS sakralinių giesmių pasaulyje. Dažnai prisimenu Jūsų giedrą, linksmą,
visuomet besišypsantį veidą, į kurį žvelgdama ir pati pradėdavau šypsotis. Atrodo, kad Jūs ir supykti nemokate. Kai per repeticijas gal kiek ir per daug įsilinksmindavome, Jūs tik subtiliai šyptelėdavote ir ramiu tonu pakviesdavote toliau repetuoti. Ačiū už tą begalinę kantrybę, už toleranciją, už nuoširdumą ir paprastumą.
Kai būdama maža, bažnyčioje skambant vargonams, išgirsdavau Jūsų sodrų balsą, kūnu nubėgdavo lengvas šiurpuliukas. Atrodydavo, lyg pats Dievas būtų prabilęs. Ne kiekvienas žmogus geba nugyventi gyvenimą prasmingai ir dorai. Jūs galite būti pavyzdys, kaip reikia gyventi, dirbti ir bendrauti su žmonėmis. Jūs – garbingiausias mūsų miestelio žmogus.“
Taip rašiau 2005 metais. Po šiais žodžiais pasirašiau ir 2015 metais, kai, palydėję į Amžinybę mūsų vargonininką, minėjome jo mirties metines. Tąsyk laiške vargonininko artimiesiems rašiau: „Niekas mano prisiminimuose nepasikeitė, nors ir prabėgo 10 metų. Tik prisiminimai tapo dar ryškesni ir brangesni, nes tas geras ir šiltas ramybės jausmas, kuris apima pagalvojus apie Jus, lydi ir lydės. Neįmanoma pamiršti tokio žmogaus, kuris atvira širdimi ir begaliniu atsidavimu skleidė tikėjimo
žodį, mokė pajusti giesmių grožį, maldos stiprybę. Ir tas geraširdis, besišypsantis Jūsų romus veidas, palinkęs ties vargonais prie giesmyno man visuomet iškyla, kai žvilgteliu aukštyn – link vargonų. Ir tas maršas, kurį man grojote vestuvių proga, vis tebeaidi atminty. Labai dažnai paprašyti apibūdinti pažįstamą žmogų, išgirstame: „Geras žmogus!“. Taip ir man norisi pasakyti apie Jus. Tik dar pridurčiau: LABAI GERAS IR JAUTRUS ŽMOGUS!
Džiaugiuosi, kad spėjau šiuos žodžius Jums pasakyti, nes, deja, dažniausiai juos ištariame, kai asmens jau nebėra. Meldžiuosi už Jus, mano kantrusis Mokytojau“.
(Iš laiško, skirto Vargonininkui Stanislovui Šakėnui jo mirties metinėms paminėti 2015 m. balandžio 17 d.)
Dabar, kai vėl rašau apie mūsų vargonininką, jau 2023-ųjų gruodis, Advento laikas, artėja šv. Kalėdos. Ir prisiminimuose jos iškyla ne tik eglute kvepiančiais namais, saldžiais pyragais, bet ir su prieškalėdine Leliūnų parapijos choro repeticija:
Tyliąją naktį balsas sugaudė:
Piemenys kelkit, Dievas užgimė!
Greitai renkitės ir bėkit,
Į Betliejų paskubėkit
Sveikint Viešpaties!
Giedant šią giesmę, man visada būdavo labai graudu… Ji mane lydi visą gyvenimą, tarsi tas jaukus prisiminimas, kaip vargonininkas mums aiškindavo, kad šioje giesmėje svarbu subtiliai pajusti kiekvieną žodį, nes tyliau išgiedotas jis įgauna dar didesnį svorį. Kvėpuoti bijodavau, kad tik ko nesugadinčiau ar ne laiku pradėčiau garsiau giedoti. Tą jauduliuką iki šiolei prisimenu… Kaip ir laimingą vargonininko veidą, kai gerai sugiedodavome. Bet jei kas ir nepavykdavo, jis ramiai priimdavo. Ir taip kasmet, per šv. Kalėdas girdėdama šią stebuklingą giesmę, prisimenu JUS, mūsų Vargonininke! Prisimenu ir meldžiuosi, dėkodama Dievui, kad leido JUS pažinti…
Kristina Tamašauskienė
Vargonininką Stanislovą Šakėną prisimenu nuo savo vaikystės. Tuomet tėvai į bažnyčią mane atsivesdavo retai, dažniausiai per šv. Petro ir Pauliaus atlaidus. Girdėdavau vargonus, ten giedančius
žmones, matydavau vargonininką. Toji erdvė – „ant viškų“ – buvo tokia paslaptinga, nes niekas mūsų ten neleisdavo, galėdavom žiūrėti tik iš apačios. Mane žavėjo vargonų gausmas, sodrus vargonininko balsas, choristų giedamos giesmės.
Prasidėjus Atgimimo metams, vargonininkas atėjo į mokyklą kviesti jaunimo giedoti chore. Mūsų susirinko tikrai nemažai, tiesa, buvome vien merginų, tokių linksmų, trykštančių energija, choras. Štai tada, pirmą kartą užlipau aukštyn ir pamačiau, kaip atrodo vargonai ir koks vaizdas iš viršaus.
Dažniausiai repetuodavome pas vargonininką namuose. Jis sustatydavo kėdes, o mes, susėdusios ant jų, mokėmės naujų giesmių. Tačiau mums rūpėjo ne vien tik giesmės, prisigalvodavome visokių
eibių, pvz., viena pradėdavo juoktis ar pasakydavo tyliai kokią nesąmonę ir mes visos pratrūkdavome iš pradžių tyliu, paskui nebesuvaldomu juoku, sprogstančiu tikra juoko bomba. To juoko niekaip negalėdavome sulaikyti. Vargonininkas kantriai palaukdavo ir ramiu balsu sakydavo:
– Na, gal jau mokykimės toliau…
Ir mes mokėmės. Mūsų pradžia – gegužinės pamaldos: štai tada ir išmokau daugybę giesmių Marijai, jos iki šiol man pačios mieliausios. Praėjus maždaug metams, vasarą dirbau parduotuvėje. Mačiau, kad atėjęs vargonininkas kalbasi su parduotuvės vedėja. Ši mane pasivedėjo į šalį ir pasakė, kad nueičiau pas vargonininką į koplyčią, jis ten manęs lauks. Nedrąsiai nusliūkinau. Galvojau, kodėl pasikvietė būtent mane. Vargonininkas grojo, o man reikėjo giedoti.
– Na, aš dabar tavęs nebepaleisiu, – žiūrėdamas į mane, pasakė. Aš truputį išsigandau. Buvau labai nedrąsi, kompleksuota ir giedoti viena tikrai nenorėjau. Bet teko. Buvo baisu, stovėjau visa susigūžusi prie vargonų ir giedojau giesmę. Gaila, kad šiandien jos nebeprisimenu, nors atlikau ne vieną kartą. Deja, paklausti neturiu ko. Kartais mes giedodavome kartu su didžiuliu suaugusiųjų choru (manau, jame buvo apie 30 vyrų ir moterų). Pamenu, kad pagrindinė solistė buvo Valė Šovinienė, jos balsas buvo labai gražus, ji sėdėdavo šalia vargonininko. Bet man mieliau būdavo, kai mes giedodavome vienos. Vėliau mūsų choras iširo, merginos išvažiavo studijuoti, o tos,
kurios norėjo giedoti, prisijungė prie suaugusiųjų choro. Aš nebėjau giedoti, nors vargonininkas susitikęs vis pakalbindavo. Kunigaujant Kostui Balsiui, jo iniciatyva susibūrė naujas jaunimo
choras. Sekmadieniais vykdavo dvejos šv. Mišios, vienose giedojo jaunimo choras (jo vadovė buvo Lina Šeduikytė), kitose – suaugusių choras (jam vadovavo S. Šakėnas). Kai mano sūnus Lukas pramoko skaityti, vesdavausi ir jį. Smagu buvo sugrįžti, vėl šlovinti Viešpatį. Mano akimis, metams bėgant, vargonininkas Stanislovas nesikeitė, ramybė visuomet spindėjo jo akyse, niekada nesu mačiusi jo pikto ar susiraukusio. Pasitempęs eidavo per bažnyčią, o jo balsas skambėdavo taip pat gražiai. Pati jautriausia, labiausiai suvirpinusi mano sielą giesmė buvo jo giedama novena į Šv. Dvasią. Mikrofonų tuo metu nebuvo, bet vargonininko balsas pasiekdavo net atokiausius bažnyčios
kampelius. Žinau, kad giedodamas vargonininkas ir pats pakildavo iki bažnyčios skliautų viršaus…
Savo Luką į bažnyčią nešdavausi visai mažą, vėliau, kai jau pats vaikščiojo, vesdavausi kartu. Jis nebuvo ramus vaikas. Dažnai bažnyčioje rėkdavo, triukšmaudavo, „keldavo bangas“. Žinoma, tai ne
visiems patiko. Kartą, po šv. Mišių, viena moteris mane sustabdė šventoriuje ir pasakė:
– Tu šitą vaiką palik namuose su seneliu ar tėčiu, nes jis mums trukdo melstis.
Aš sumišusi dairiausi, o vargonininkas, išgirdęs tai, pasakė:
– Nebijok, veskis jį į bažnyčią, matysi, iš jo išaugs nepaprastas žmogus. Esu jam už tai labai dėkinga. Visuomet širdy nešiojausi šiuos vargonininko pasakytus žodžius. Prisimindavau juos net Luko paauglystėje, kai būdavo tikrai nelengvų akimirkų. Lukas, rašydamas atsiminimus apie vargonininką, prisiminė, kaip šis jį nusivesdavo prie vargonų per gegužines pamaldas ir, pasisodinęs šalia, grodavo. O pasibaigus šv. Mišioms leisdavo ir jam paspaudyti vargonų klavišus.
Neprisimenu, kada vargonininkas paseno. Laikas taip greitai bėga. Bet jis eidavo į bažnyčią tol, kol pajėgė, kol nešė kojos. Likęs vienas, be žmonos, labai liūdėjo. Prisimenu, skynėme vyšnias prie namų, kai vargonininko sūnus atvežė savo tėtį pas mus į svečius. Metėm skynimą ir, susėdę prie stalo, gėrėm arbatą, vaišinomės. Vargonininkas mūsų tėčiui pasakė:
– Labai ačiū tau, kad po mano žmonos mirties atėjai pas mane. Mirsiu, to nepamiršiu.
Ir dabar, kai ateina vyšnių metas, visada prisimenu tą vargonininko pasisvečiavimą pas mano tėvus.
Paskui mūsų vargonininkas labai nusilpo. Išgirdom, kad jis nesikelia iš lovos, kad slaugo jį sūnus ir marti. Nuvažiavome jo aplankyti: aš, Lukas ir mano tėtė. Vargonininkas labai džiaugėsi, sakė, kad greit bus jo gimtadienis. Lukas pažadėjo tą dieną vėl aplankyti ir pagroti klarnetu. Gimtadienio pavakare, Lukui vėlokai grįžus iš muzikos mokyklos, nuvažiavome pas vargonininką, jo marti tyliai tarstelėjo:
– Maniau, kad pamiršote ir nebeatvažiuosite.
Lukas grojo, o mes sėdėjom. Vargonininkas mažai kalbėjo, bet šypsojosi ir buvo labai laimingas. Tai buvo balandžio 10 dieną. Balandžio 19-ąją jis mirė. Tądien, susirinkę bažnyčios šventoriuje,
laukėme, kada prasidės Velyknaktis. Visi stovėjome lauke. Iš Pakalnių atvažiavęs kunigas Alfredas pasakė, kad mirė vargonininkas Stanislovas. Į Velyknakčio pamaldas atėjo ir vargonininko sūnus bei marti. Tą vakarą giedojau psalmes ir žinojau, kas jomis labiausiai džiaugiasi. Buvo graudu ir kartu labai gera… Aš neprisimenu kitų tokių šviesių laidotuvių. Atrodė, kad visas dangus džiaugiasi, kad prie jų prisijungė tokio mielo žmogaus siela. Kiekvieną sekmadienį, užlipusi prie vargonų, tikiu, kad vargonininkas su mumis, kartu su šventaisiais gieda ir šypsosi.
Dalia Morozovaitė
Anksčiau nepažinodavau žmonių. Jausdavau tik, kad su vienais gera, su kitais – nelabai. Su vargonininku Stasiu buvo ramu. Manau, kad jis buvo paliestas Dievo. Jis buvo toks žemiškas, bet visgi skyrėsi nuo kitų. Paniręs į šlovinimą. Buvo tylus. Džiaugsmingas. Vykdė savo misiją.
Giedodavo ir grodavo vargonais. Dievo žmogus. Slėpinys. Jo evangelizacija – kviesti giedoti tuos, kuriuose matė Dievo šlovintojų potencialą. Mes gi bėgam nuo Dievo. Mes visi pasislėptume nuo Viešpaties, jei ne Jo bendradarbiai. Jis buvo įrankis Dievo rankose. Kvietė garbinti Dievą giesmėmis. Kvietė mus į Dievo artumą. Jis būrė Dievo šlovintojų gretas. Kai būni kasdien šalia tokių žmonių, jų lyg ir neįvertini. Pamenu, pusbrolis iš Vilniaus per šv. Mišias atsisuko į vargonų pusę ir klausia:
– Ar tai vietinis vargonininkas? Koks stiprus balsas! Kaip gerai groja…
Tą akimirką didžiavausi tokiu deimantu… Ar mes jį įvertinom? Dievo žmonėms nereikia vertinimų.
Jis tiesiog su meile dirbo savo darbą. Dvasingas vyras. Niekada nesusierzindavo. Nepykdavo ant įsijuokusių, šmaikštaujančių ar plepių choristų. Kantrus. Mylėjo muziką. Giedodavom keturiais balsais. Buvo puikus vedlys. Mylėjo žmones. Kviesdavosi į svečius prieš šv. Kalėdas, Velykas, kad repetuodami nesušaltume nešildomoj bažnyčioj. Vaišindavo saldainiais ir arbata. Dar ir į kišenes įdėdavo gardėsių. Giesmėmis atverdavo dangų ir grauduliu ar džiaugsmu virpindavo žmonių širdis. Ir dabar nepažįstu žmonių, tačiau jo šviesaus atminimo mano galvoje nedrumsčia niekas. Žmogus, kuris veržėsi Dievo, o jo širdies šviesa apšvietė mums kelią.
Lina Petronienė
Kiekvienas laiko tarpsnis istorijoje ir žmogaus atmintyje palieka kažką įsimintino ir neišdildomo, tad ir mano pažintis su Leliūnų krašto žmonėmis pilna brangių prisiminimų, nes čia, Leliūnuose,
gimiau ir augau, čia gyveno mano seneliai ir mano tėvai. Apie gerbiamus mūsų krašto žmones – vargonininką a. a. Stanislovą Šakėną ir jo žmoną Aldoną girdėjau nuo ankstyvos vaikystės. Iš
atminties iškyla didingos bažnyčios grožis, nepaprastas vargonų skambėjimas ir choristų giedamos giesmės. Taip rūpėdavo man, pakėlus galvą, įžiūrėti, kas ten taip įstabiai groja!
Prisimenu, kaip pagarbiai tėveliai kalbėdavo apie vargonininką ir jo žmoną Aldoną, visų švelniai Aldute vadinamą. Kokie tai puikūs ir nuoširdūs žmonės esą! Mamytė pasakojo, kad vargonininkas anksti tapo našlaitis, todėl sunkus buvo šio talentingo jaunuolio gyvenimo kelias. Laimei, jis sutiko nuoširdžią ir darbščią merginą Aldoną, kuri tapo jo rūpestinga žmona ir puikia siuvėja, puošusia visas Leliūnų ponias. Šeimoje gimė 2 vaikai: dukra Vida ir sūnus Algis. Su jų dukra Vida 1965 m. pradėjau lankyti pirmąją klasę, tad ne kartą buvau bendraklasės namuose. Čia visuomet vyravo ypatinga darna, pagarba ir susiklausymas, o namai dvelkė šiluma, ramybe ir meile. Nuo 1995 m. iki 2018 m., dirbdama Leliūnų seniūne, dar artimiau pažinau Šakėnų šeimą ir gerbiamą Maestro vargonininką Stanislovą. Visi kartu iškilmingai šventėme jų AUKSINES VESTUVES! Kaskart, pabendravusi su vargonininku, ilgai mąstydavau apie tai, kaip gali viename žmoguje tilpti tokia galybė gėrio: kiekvienam sutiktajam rodomas nuoširdus dėmesys, pagarba, tolerancija, pakantumas, kuklumas, profesionalumas, miela ir gera linkinti šypsena. Galima būtų vardinti ir vardinti pačias geriausias savybes, kuriomis Aukščiausiasis apdovanojo S. Šakėną. Niekada, kalbantis ar bendraujant su vargonininku, neteko išgirsti, kad apie kitą žmogų jis pasakytų ką nors neigiamai. Niekada! Bet juk nebuvo taip, kad niekas niekada jo neįžeidė, neįskaudino?!. Žavėjo tokia Jo tolerancija ir pakantumas, nes Jis visada rasdavo bendrą kalbą ir prašnekindavo įvairaus intelekto bei nusiteikimo žmogų. Kai 2004 m. heraldikos komisija pritarė mūsų prašymui ir patvirtino Leliūnų seniūnijos herbą ir vėliavą, vietos komisija vienbalsiai nutarė, kad ją turi iškelti GARBINGIAUSIA miestelio ŠEIMA – Aldona ir Stanislovas Šakėnai, nes jiedu – pavyzdys šeimos, kurioje išaugo puikūs vaikai ir vaikaičiai. O kokios gražios akimirkos, pilnos jaudulio ir džiaugsmo, tada buvo, kai šv. Petro ir Pauliaus atlaidų išvakarėse Šakėnai pakėlė vėliavą!
Atmintyje atgyja viso dešimtmečio iki 2008-ųjų kiekvienos vasaros šilti ir gražūs prisiminimai jaukioje bendrystėje, kai iš už Atlanto į Leliūnus atvykdavo mūsų kraštietis Povilas Karosas – kompozitoriaus Juozo Karoso sūnėnas. Ilgi pasisėdėjimai ir pasikalbėjimai tebegyvena
mintyse. Buvo toks stiprus bendrystės jausmas!
Gyvenimo ratas ir visagalis laikas man dovanojo ilgus ir gražius pažinties su vargonininku metus. Nors jau 10 metų prabėgo nuo jo mirties, bet mano ausyse tebegaudžia jo pirštų liečiamos melodijos, tebegirdžiu giesmes ir jo iškilmingai skambantį balsą. Visada buvo gera justi šio žmogaus vidinę ramybę, paprastumą, dvasinę stiprybę, dėmesingumą, atjautą ir pasiaukojimą, todėl atmintis apie vargonininką gyva prisiminimuose, kurie tebešildo širdį ir protą.
Didelė laimė ir garbė mūsų kraštui ir kiekvienam žmogui buvo pažinti ir bendrauti su tokia IŠKILIA ASMENYBE, kurios visas gyvenimas buvo pašvęstas uoliai Dievo tarnystei.
