Nuo Kubiliuose (Daugailių sen.) esančio paminklo žuvusiems partizanams atminti pastatymo dienos prabėgo daugiau kaip dvi dešimtys metų: laikas negailestingai paliko žymes, dėl kurių dar gyviems esant šio krašto žmonėms skauda širdį. Tiek metų rūpintasi paminklu, o šiandien jis tarsi užmirštas ir niekam nebereikalingas. Taip manantis iš Kubilių krašto kilęs Vilius Norkūnas apgailestauja, kad ir jo amžius bei jėgos nebe tie, kaip anksčiau, todėl prižiūrėti paminklą kasmet darosi vis sunkiau. „Anksčiau atsivesdavau anūkus į šią garbingą vietą, o šiemet jau nebesivesiu, nes gėda čia ateiti“, – graudinosi vyras.

Kryžius vėl pakrypo

Į redakciją kreipęsis buvęs Kubilių kaimo gyventojas dievagojosi, kad jam šis paminklas yra be galo svarbus. „Čia mano tėviškė. Gyveno seneliai, tėvai. Buvau vienas iš iniciatorių, prisidėjau prie paminklo žuvusiems partizanamsstatymo, dalyvavau jo atidengimo šventėje. Išmirė visi mano kraštiečiai, galbūt likau vienintelis, kuriam dar skauda širdį dėl jo ateities ir likimo“, – apgailestavo vyras, atsinešęs nuotraukų iš paminklo atidarymo šventės. Tąkart, 2004 metų liepos 3 dieną, Kubiliuose į didingą šventę susirinko minia žmonių, atvyko daug garbių svečių, o paminklą palaimino a. a. kunigas Povilas Klezys. Jis laikė ir šv. Mišias pilnutėlėje Spitrėnų bažnyčioje.

Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje „Utenos diena“.