Ne miestas, ne butai visokiose ispanijose ar graikijose, o būtent sodyba ir poilsis joje yra dažno lietuvio kraujyje. Ir tik čia, atskirai nuo kitų žmonių, mūsų Lietuvos sodybose, yra tikras poilsis ir grįžimas prie šaknų. Apie sodybas ir atgimstantį jų populiarumą ir kalbėjomės su nekilnojamojo turto ekspertu Alvydu Boguševičiumi, kuris yra pardavęs kelis tūkstančius sodybų Rytų Aukštaitijoje.
Kiek laiko užsiimate nekilnojamuoju turtu ir su jo pirkimu bei pardavimu susijusiais klausimais?
Esu 30 metų atidavęs poilsinio turto prekybai Rytų Aukštaitijoje. Rytų Aukštaitija yra mano paties kiemas – per 30 metų esu gyvenęs 15-oje skirtingų sodybų šiame regione, tad labai gerai suprantu šių žemių vertę bei trauką.
Pirmoji sodybų pirkimo banga buvo 2005–2008 metais. Kas ir kodėl tuo metu pirko sodybas?
Pati pirmoji banga iš tiesų buvo apie 1990–1994 metus. Pasikeitė politinis fonas, keitėsi vartojimo nuotaikos. Vėliau, po įstojimo į Europos Sąjungą, sodybų pirkimas tiesiog sprogo: pats stojimas į ES, atsigavimas po Rusijos krizės nulėmė gerą emocinį foną. Ekonominis atsigavimas aktyvavo rinką, lėmė sodybų populiarėjimą.
Kas paskatino antrąją sodybų pirkimo bangą prasidėjus COVID-19 pandemijai?
Namų areštas, kontaktų ir judėjimo ribojimas, galimybė dirbti iš namų. Ateitį gaubė nežinomybė, ryšius su išoriniu pasauliu ėmėme palaikyti naudodamiesi technologijomis. Visa tai paskatino žmones fokusuotis į savo aplinkos kokybės gerinimą, saugumo paieškas. Nuosava sodyba, reikšmingas atstumas nuo kaimynų, savo erdvės kontrolė – savotiška nepriklausomybė nuo laisvę gyventi varžančių reguliavimų – visa tai galėjo (gali ir visada galės) suteikti tik sodyba. Sodyba patenkino poreikį kiek galima labiau normalizuoti pasikeitusį pasaulį.
Koks šiandien lietuvio santykis su sodyba ir jos turėjimu?
Sodyba yra tikro lietuvio prigimtyje! Miestuose tikrų miestiečių dar nėra daug – visos lietuvybės šaknys glūdi kaimo gryčioje. Lietuviui miškas, pieva, ežeras, upytė – paveldėta iš protėvių, įaugę į kraują. Lietuviai kažkur sielose dar girdi gamtos šauksmą.
Sodyba yra terapinė aplinka, grąžinanti žmogui gyvenimo džiaugsmą, kūrybinę gyvenimo energiją, tad dažnai sodybas įsigyja ir siekiantieji pasirūpinti savo sveikata, ypač – bėgantys nuo streso.
Kas dažniausiai įsigyja sodybą?
Sodybą poilsiui perka ir jaunos šeimos, ir specialistai, verslų savininkai be šeimų, galintys dirbti nuotoliu, ir karjerą jau užbaigę senjorai. Šiuolaikinio sodybos pirkėjo tipiškumas ne jo demografijoje, o jo poreikyje.
Tėvai nori buvimo gamtoje patirtį perduoti vaikams, suteikti sveiką augimui aplinką – perka sodybą, kad vaikai įaugtų ne į ekraną, o į ryšį su gamta, pačiu savimi, kad vaikystės atsiminimuose oštų medžiai.
Specialistai, senjorai sodybose ieško ramybės, ryšio su gamta ir savimi, erdvės pomėgiui ar darbui, lėtam buvimui, klestėjimui.
Kokios sodybos patraukliausios?
Jei sodybos ieškoma poilsiui, norima kuo tvarkingesnės, kuo arčiau gyvenamosios vietos ir kuo gražesnės gamtos apsuptyje. Anksčiau natūralus vandens telkinys buvo kone reikalavimas, dabar jau vertinamas ir miškas, tiesiog graži, tikra Lietuvos gamta – tvenkinį galima išsikasti.
Vertinamos ir autentiškos sodybos, bet jų mažai jau belikę.
Kokios dabartinės tendencijos poilsinio turto rinkoje?
Populiarėja bendruomeninis pirkimas – draugai išsidalija didesnį sklypą, perka besiribojančius sklypus, formuoja mikrobendruomenę. Iš dalies ši tendencija yra po-pandeminė, bet ją stiprina ir geopolitinės realijos, gyvenimo būdo pokyčiai. Šios mikrobendruomenės kartu augina daržoves, talkina vieni kitiems, drauge leidžia laisvalaikį. Dar prieš dešimtmetį sodyba buvo įsivaizduojama kuo toliau nuo kaimynų, o ne artimoje sau brangių žmonių kaimynystėje.
Ar sodyba gali būti investicija?
Sodyba visada yra investicija. Didžiausia investicija į savo paties klestėjimą: sveikatą ir džiaugsmą gyventi. Jei turi šeimą – taip pat ir į šeimos narių gerovę.
Iš finansinės pusės, sodyba taip pat yra investicija – per mano daugiau nei 30 metų nekilnojamojo turto rinkoje nėra buvę, kad parduotume sodybą į minusą.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Lauris VAINAUSKAS