ProjektaiNeįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori
2017 gegužės 22, Pirmadienis 11:17

Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 10 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

Siuva kostiumus

Paklaustas, kada susidomėjo juostų vijimu, D. Žilėnas teigė, jog viskas prasidėjo dar studijų metais. „Žūtbūt norėjau sudalyvauti tradicinėje pirmosios pavasario žalumos šventėje „Jorė“, kuri kasmet vyksta Molėtų rajone, todėl nusprendžiau specialiai jai pasisiūti archeologinį kostiumą. Kaipgi važiuosi apsirengęs kasdieniškai... – sakė „Utenos dienos“ pašnekovas, pokalbio metu vilkėjęs paties siūtų archeologinių drabužių eilutę. – Peržiūrėjęs ankstesnių renginių nuotraukas mintyse susidėliojau šiokį tokį vaizdą, prisipirkau medžiagų ir ėmiausi darbo. Galėjau įsigyti gatavą kostiumą, tačiau tuo metu mano finansai buvo riboti.“
Aprodydamas dailius archeologinius kostiumus, kuriuos pasiuvo sau ir gyvenimo draugei Monikai, D. Žilėnas sakė, kad jų siuvimo procesas nėra sudėtingas. Iš akies (be jokių brėžinių) siuvantis pašnekovas, iki tol mokėjęs tik įsiūti ištrūkusią sagą, iš pradžių naudodavosi sena siuvimo mašina, kurią rado kaime. Kai ši sugedo – įsigijo naują. Pirmo savo sukurto kostiumo nebeturintis pašnekovas šypsodamasis sakė, kad šis nebuvo labai vykęs, todėl jis užsibrėžė tikslą ateinančiai „Jorei“ pasisiūti kur kas gražesnį.

Veja juostas

„Kostiumui dekoruoti prireikė juostos. Siauros juostelės, kuri naudojama kraštams apsiūti, kaina tuo metu siekė 24 litus, todėl nusprendžiau nusivyti ją pats, – prisiminė uteniškis. – Panaršius internete atrodė, kad viskas bus labai paprasta, tačiau pirmas blynas prisvilo. Kaziuko mugėje juostomis prekiavusi ir čia pat jas vijusi meistrė iš Kauno, iš kurios įsigijau vieną gaminį, negailėjo man naudingų patarimų ir ragino nenuleisti rankų – bandyti tol, kol pavyks. Ir pavyko...“

Siūlams suverti D. Žilėnas iš pradžių naudodavo vijimo kaladėles, pasidarytas iš kartono ar nereikalingų banko bei nuolaidų kortelių. Pirmą savarankiškai nuvytą juostą išsaugojęs kūrėjas šiandien juokais vadina ją visiška nesąmone. Neseniai tautodailininku tapęs uteniškis prisiminė, kad jam teko išmėginti ir neatsiejamos tradicinio Aukštaičių tautinio kostiumo dalies – pintinių juostų – pynimo amatą, tačiau šio prisijaukinti nepavyko.

Kuriantis aplinkosaugininkas

Prie archeologinio kostiumo tiek D. Žilėnas, tiek jo išrinktoji derina rankų darbo metalinius papuošalus, kurių įsigyja mugėse. Vyrišką kostiumą sudaro sermėga, kelnės ir marškiniai, moterišką – apatinė bei viršutinė suknelės. Drabužiams siūti naudojamos vilnos ir lino medžiagos. Vyrai galvas dengia kepurėmis, moterys – apgalviais. Pašnekovas pasidžiaugė, kad esant vėsiam orui iš Pasvalio kilusi mylimoji pečius apgaubia skara, priklausiusia jo prosenelei.
Siekdamas autentiškumo D. Žilėnas juostoms vyti naudoja grynos vilnos siūlus. Vieną juostą, kurios ilgis įprastai siekia tris metrus (kad būtų galima apsijuosti du kartus), neskubėdamas nuveja per savaitę. LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Kontrolės organizavimo skyriaus vyr. specialisto pareigas einantis tautodailininkas veja vakarais, įsitaisęs svetainėje prie televizoriaus. Pagrindinės darbui reikalingos priemonės – šaudyklė, vijimo kaladėlės ir siūlai.
Nors oficialiai tautodailininku tapo tik šiemet, pašnekovas visuomenei prisistatė kur kas anksčiau – jam yra tekę dalyvauti kasmetinėje rajono tautodailininkų darbų parodoje, kuri rengiama Utenos kraštotyros muziejuje, demonstruoti juostų vijimo amatą miesto švenčių metu. „Daugeliui buvau didis atradimas, nes bene vienintelis Utenos rajone užsiimu vytinių juostų vijimu“, – sakė D. Žilėnas, neatmetantis galimybės ateityje surengti autorinę gražiausių savo darbų parodą. 

Juostos – nuo gimimo iki mirties

Kalbinto uteniškio teigimu, juostos – vienas seniausių lietuvių liaudies audinių, lydėdavęs žmogų nuo gimimo iki kapo duobės. Jomis apsijuosdavo tiek moterys, tiek vyrai. Dailiausiomis silpnosios lyties atstovės puošdavo galvas. Pasaulį išvydusį naujagimį seneliai suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Jaunoji per vestuves savo kurtas juostas dovanodavo piršliui, pajauniams, kraičio vežėjams. Atvykusi į naujus namus, juostą užmesdavo ant krosnies, pirmą kartą apsilankiusi tvarte, primėtydavo juostų į ėdžias. Iki šių dienų kai kuriuose kraštuose ant juostų į kapo duobę nuleidžiamas karstas.

Buvo kitoks vaikas

Vilniaus universitete ekologijos bakalauro bei magistro studijas baigęs D. Žilėnas sakė, kad gamta ir istorija domisi nuo pat mažų dienų. Vaikystės vasaras jis leisdavo pas senelius Kirdeikių kaime. „Mano vaikystė buvo kitokia nei šiuolaikinių vaikų. Galima sakyti, užaugau gamtoje – išvaikščiojau visas pamiškes, pagriovius, išbraidžiojau ežerus. Labai gerai sutardavau su viena šviesaus atminimo kaimyne, mes drauge eidavome pasivaikščioti. Vėliau ji man pasakė, kad buvau kitoks vaikas, pastebėdavęs kiekvieną gėlytę ar vabalėlį, – kalbėjo tautodailininkas. – Jau besimokydamas aštuntoje klasėje tvirtai žinojau, kad būsiu aplinkosaugininku. Apie kitas profesijas nė nesvarsčiau.“
2012 metais Vilnių, kuriame bėgo jo studentiškos dienos, palikęs D. Žilėnas sakė, kad tol, kol į Uteną neatsiviliojo savo draugės, gyvenimas mieste jo netraukė. Devynių aukštų daugiabučiame name esantis butas, pro kurio langus atsiveria miesto panorama, dažnai būdavo tuščias, mat jo šeimininkas po darbo traukdavo į Kirdeikius. „Vos pusvalandis ir aš jau galiu maudytis ežere, – šypsojosi pašnekovas. Vilniuje gyvenantys mano draugai į darbą važiuoja pusantros valandos.“

Vadina save pagonimi

Paklaustas, ar neturi minčių kraustytis į kaimą, D. Žilėnas teigė, jog svajoja kada nors įsigyti ar pasistatyti autentišką XX amžių menančią dviejų galų pirkią, kurioje būtų senovinė virtuvė su duonkepiu „pečiumi“. „O ant stalo garuotų iškepta duona...“ – įsisvajojo pašnekovas. „Utenos dienos“ kalbintas tautodailininkas sakė, kad jo draugė, su kuria susipažino studijų metais, taip pat nėra abejinga senajai kultūrai. „Monika užaugo su folkloru – nuo pat mažų dienų šoko ir dainavo. Nors pats nedainuoju, man labai patinka klausytis sutartinių. Praėjusių metų vasarą lankiausi Ignalinoje vykusiame Aukštaitijos regiono sutartinių festivalio „Sutarjėla“ finaliniame koncerte. Buvo nepakartojama... – kalbėjo D. Žilėnas. – Birželio mėnesio vakarą, leidžiantis saulei, festivalio dalyviai giedojo sutartines ant Ladakalnio. Muzikos garsai, besileidžianti saulė ir liepsnojantis aukuras sukūrė nuostabią visumą.“
Save pagonimi vadinantis tautodailininkas prisipažino, kad Utenoje bendraminčių neturi, tačiau Vilniuje jų rastų nesunkiai. Uteniškio lentynoje guli krūva knygų apie baltų religijas ir mitologinius šaltinius, senąsias Lietuvos šventvietes ar Utenos krašto kulinarinį paveldą. Skaitydamas D. Žilėnas išsiaiškino, kad šventviečių, mitologinių vietovių bei akmenų gausu ir Utenos rajone. 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

  • Albinas Šileika – vienoje vietoje nenustygstantis prieverpsčių virtuozas

    Albinas Šileika – tautodailininkas, visą save skiriantis darbui, šeimai ir kūrybai, be kurios, sako, neįsivaizduojantis savo gyvenimo. Kūrėjo darbai keliauja iš vienos parodos į kitą, kartais išsiskirsto ir demonstruojami net keliose vienu metu, o štai pats jis savo kūrybinę patirtį bei žinias noriai dalija kitiems.

Reklama

 

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2901
Vakar apsilankė:6721
Šią savaitę apsilankė:50873
Šį mėnesį apsilankė:153663
Viso (nuo 2015-02-16):6086511
Šiuo metu naršo:
92
2017-08-20