ProjektaiTautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...
2016 lapkričio 23, Trečiadienis 14:54

Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...
  • Birutė NENĖNIENĖ
  • 12 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

Nauja knyga ir kalendorius

Paprastai knygų autoriai skrupulingai skaičiuoja visus savo leidinius, dailininkai – parodas, tačiau Odeta (gal kad filologė, baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas. – aut. past.) tokia aritmetika neužsiima ir konkretaus atsakymo nepateikia: pokalbio metu tik traukia iš pilnutėlių knygų lentynų savo „viščiukus", kiekvieną palydėdama išsamiais paaiškinimais, kam to reikėjo, kaip gimė sumanymas ir pan., čia pat apžvelgdama bendras leidinyje minimos veiklos kryptis ir tendencijas nuo senų laikų iki šių dienų, visai nesvarbu, kas tai būtų: kiaušinių marginimas, karpiniai, užuolaidėlės ar kalėdinės puošmenos – tikra vaikščiojanti ir besišypsanti liaudies meno enciklopedija.
Natūralu, kad pirmos ant tautodailininkės stalo gula net dvi naujienos: ką tik dienos šviesą išvydę „Karpiniai Kalėdoms" ir 2017-ųjų metų kalendorius „Odetos angelai" (išleido UAB „V3 studija, Kaunas), kurių pasirodymas baigiantis metams jau savaime yra dovana tiems, kam niežti rankos imtis netradicinės ir originalios namų bei aplinkos puošybos: nuo popierinių ažūrinių snaigių, girliandų, popierinių eglučių iki atvirukų, užuolaidėlių, angelų ir net prakartėlių! Viskas – su išsamiais paaiškinimais, ko ir kaip imtis, ir nuotraukomis – kokio rezultato tikėtis. Tai ir yra svarbiausias tautodailininkės noras – dalytis sukaupta patirtimi ir praktiškais patarimais.

„Genetinis" namų kodas

Nors liaudies išmintis skelbia, kad šiaučius (batsiuvys) bus basas, o kriaučius (siuvėjas) – nuogas, tačiau devynių amatų meistrei Odetai šis posakis netinka – jos gyvenamąją vietą iš tolo išduoda įvairiais karpiniais puošti langai, o viduje yra ir daugiau mielų bei skoningų buities bei interjero detalių. Viena ryškiausių – karpytas genealoginis Bražėnų šeimos medis ant koridoriaus sienos, kurį į jo auginimo procesą įsitraukusi gausi šeimyna puoselėja ne tik vešlindama į viršų besistiebiančias šakas, bet ir nepamiršta kamieną subrandinusių senų šaknų – ne tik tėvų, bet ir senelių su proseneliais.
Žaliuojančios šio medžio gyvašakės skirtos visoms keturioms Bražėnų atžaloms – dviem dukroms ir dviem sūnums, iš kurių vienas jau sukūręs savo šeimą, o penktą, centrinę, šaką, skirtą prieš daugiau kaip dešimtmetį mirusiam sūnui Gabrieliui, – puošia saulutė, kokiomis lietuviai nuo seno įamžina anapilin iškeliavusius artimuosius...
Tai, beje, tik vienas mirusio sūnaus įamžinimo ženklų. Skaudžius išgyvenimus po keliais užraktais sauganti Odeta neslėpė džiaugsmo, kad iš vaikų onkohematologijos skyriaus, kuriame kartu su sergančiais mažyliais nuolat gyvena jų mamos, neturinčios teisės pasiduoti nevilčiai, vis dar lankantys prisiminimai pagimdė mintį, kad ji ne tik gali, bet ir privalo kažkaip nušviesti jų visų gyvenimą už pilkų ligoninės sienų, padovanodama savo knygų. Kaip tarė, taip ir padarė! Rezultatas buvo net geresnis, nei tikėjosi – tuoj po jos vizito palatose užvirė darbas, į kurį įsitraukus ligoniukų veidus nušvietė šypsenos. „Mamos net sudarydavo eilę, kas po ko naudosis mano knygomis", – „Utenos dienai" pasakojo tautodailininkė.

Pirmenybę teikia praktikai

Pati taip ir nepateikusi tikslaus išleistų knygų skaičiaus (o jų galėtų būti 6 – aut. past.), Odeta tvirtino „pirmenybę teikianti praktiniams užsiėmimams, o ne teorijai", todėl niekada neatsisakanti dalyvauti projektuose, kur galima ir konkrečiais darbais, ne vien žodžiais, pasidalyti sava patirtimi. Tokių progų ir galimybių netrūksta, o pastaruoju metu tautodailininkė, 2005-aisiais pelniusi meno kūrėjos statusą, sulaukia vis daugiau kvietimų dalyvauti tarptautiniuose projektuose, mugėse ne tik įvairiose Europos šalyse, bet ir už Atlanto.
Praėjusių metų pabaigoje ji dalyvavo kalėdinėje mugėje Madride (Ispanija). Savaitė, praleista šioje tarptautinėje kultūrų mugėje, menininkės žodžiais, pranoko visus lūkesčius. Ji džiaugėsi, kad atstovaudamos Lietuvai su riešinių meistre iš Palangos jos pristatė tradicinius mūsų tautodailės savo rankų darbo pavyzdžius, sulaukusius nuoširdaus dėmesio, ir neslėpė nuostabos, kad kitų šalių paviljonuose pasitaikydavo ir masinės pramoninės produkcijos pavyzdžių, „kaip kokiuose suvenyrų kioskeliuose".
Dalyvavimas tarptautinėje tautodailės parodoje Ukrainoje iš pradžių jai net kėlė nerimo, ar balti karpiniai gali konkuruoti su ryškiais įvairiaspalviais kitų tautų eksponatais, tačiau viskas buvo atvirkščiai – lankytojus sniego baltumo karpiniai traukė ir žavėjo. O šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje O. Tumėnaitės-Bražėnienės namuose lankėsi Ukrainos televizijos žurnalistai, kurie domėjosi tradiciniais lietuviškais karpiniais: užuolaidėlėmis, lentynėlių papuošimais. Filmavo užuolaidėlės kirpimo procesą ir visus interjere panaudotus karpinius bei kitus meistrės kūrinius: karpinius paveikslus, lino ir medžio raižinius.
2016 m. spalio 28 d. Lietuvos ambasadoje Hagoje (Nyderlandų Karalystė) vyko O. Tumėnaitės-Bražėnienės knygos „Popierinės užuolaidėlės" pristatymas ir užuolaidėlių karpymo mokymai. Susidomėjimas lietuvės darbais – neatsitiktinis: karpinių tradicijos šioje Europos šalyje siekia XVIII a. Vėliau uteniškė skaitė paskaitą „Lietuviškų karpinių istorija ir dabartis".
Svarbiausiu renginių Hagoje akcentu tapo karpinių miniatiūrų parodos „Lietuva–Nyderlandai: tulpės, klumpės ir malūnai" pristatymas. Sveikinimo žodį renginyje tarė Darius Semaška, Lietuvos ambasadorius Nyderlandų Karalystėje. Parodos autorė džiaugėsi, kad sulaukusi ambasados kvietimo atrado tris abiem šalims bendrus motyvus: tulpes, klumpes ir malūnus.

Skrydis per Atlantą

O šią vasarą Odeta, lydima dukros Adelės, kuri ne tik mokosi iš motinos jos puikiai įvaldytų amatų, bet ir yra jos vertėja, Amerikos lietuvių kvietimu leidosi į kol kas tolimiausią kelionę už Atlanto. Jos dalyvavo mokytojų lituanistų „Dainavos" stovyklos renginiuose – dalijosi kiaušinių marginimo ir užuolaidėlių karpymo paslaptimis, bendravo su įvairaus amžiaus vietos lietuviais, tarp kurių buvo net nebekalbančių lietuviškai kažkelintos emigrantų kartos palikuonių. Šią patirtį tautodailininkė vadino išskirtine ir jaudinančia.
Moteris neslėpė, kad leidimasis į šią kelionę buvo ir savotiška avantiūra. Išskridusios vos su keliais doleriais, jos labai rizikavo taip ir nepamatyti daugiau tikros Amerikos, išskyrus organizatorių numatytą vietą, tačiau didžiulis susidomėjimas viešnių darbais, kuriuos jie mielai pirko, sukūrė tikrą stebuklą, įgalinusį Odetą su Adele savaitę pagyventi Niujorke, savarankiškai klajoti jo gatvėmis, lankytis muziejuose ir prie patinkančio meno kūrinio stovėti, kiek širdis geidžia.

Medžio raižiniai

Rugsėjo 30 dieną Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas" vyko medžio raižinių mokymai, kuriuose dalyvavo Utenos „Saulės" gimnazijos gimnazistės su mokytoja Daiva Jasaitiene. Jiems vadovavo tradicinių amatų meistrė O. Tumėnaitė-Bražėnienė. Gimnazistės ne tik sužinojo apie tradicinius lietuvių medžio raižinius, bet ir pačios suspėjo išraižyti ir atspausti po nedidelį medžio raižinį. Užsiėmimus filmavo Rytų Aukštaitijos televizija.
Spalio 4 d. Leliūnuose, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje, vyko regioninės konkursinės „Aukso vainiko" parodos atidarymas ir laureatų nominavimas. Parodoje dalyvavo tautodailininkai iš penkių savivaldybių: Ignalinos, Molėtų, Utenos, Visagino ir Zarasų. O. Tumėnaitė-Bražėnienė parodoje pristatė karpinius ir medžio raižinius. Už medžio raižinius moteriai skirta antra vieta vaizduojamojo meno srityje.
Nors raižybos nuopelnai jau įvertinti, tautodailininkė prisipažino, kad per visus kitus darbus raižybai skiria per mažai laiko ir dėmesio – norėtųsi daugiau. Ji tiki, kad taip ir bus: turi minčių, idėjų, tinkamo raižybai medžio. Darbas turėtų pajudėti, kai Bražėnų šeimos bute atsiras Odetos darbo kambarys, kuriame ji galės plačiai išsidėlioti įrankius ir palinkti virš medžio. O kol kas jos darbo stalas stovi miegamajame.

Vengia bet kokios įtakos

Pokalbio metu net keletą kartų skirtingame kontekste iš meistrės lūpų išgirsti žodžiai suponuoja išvadą, kad labiausiai ji vertina kiekvieno kūrėjo originalumą, savitumą ir nemėgsta aklo mėgdžiojimo, sekimo ir akivaizdžios įtakos, kurią net netiesiogiai gali daryti kitų menininkų kūryba. Taip ji sakė besielgianti nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios, kai, dar būdama studente, ėmėsi savarankiškos kūrybos. Tuomet tekdavo lankytis daugelyje parodų, stebėti įvairių menininkų darbus, kai kuriais iš jų – žavėtis, tačiau po to visada būdavo ir dabar yra svarbu „išsivalyti galvą, kad ji liktų švari, panaikinti visus vaizdinius ir likti pačiai su savimi". Ir visai nesvarbu, kiek laiko tam prireiks.
Dar vienas jos kūrybinės veiklos principų – nieko nedaryti dėl šlovės ar pinigų, kuriuos ji laiko antraeiliais dalykais. Apibendrindama savo ilgametę kūrybinę patirtį tautodailininkė pabrėžė, kad „daug svarbiau kartu su darbais keliauti po pasaulį, nei dalyvauti kad ir labai svarbiose parodose neakivaizdžiai". Daug pasaulio šalių pastaruoju metu aplankiusi Odeta prisipažino, kad keliauti būtų dar lengviau, paprasčiau ir naudingiau jai pačiai, kaip menininkei, jei galėtų laisvai susikalbėti angliškai – todėl dabar vėl grįžo prie šios kalbos pamokų ir tikisi gerų rezultatų, nes „pagaliau turi gerą mokytoją".

Svarbiausios knygos jau neturi

Ieškodama knygų pilnose, bet labai tvarkingose savo bibliotekos knygų lentynose Odeta juokavo, kad vienos ją itin nustebinusios ir pradžiuginusios knygos ji jau neturi – kelias turėtas padovanojo, tačiau viliasi, kad iš rengėjų ir leidėjų dar pavyks gauti bent vieną egzempliorių sau. Toji knyga – Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtas albumas „Liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Karpiniai, raižiniai, margučiai", pirmoji iš planuojamos leisti serijos „Tradicijos ir dabartis". Įvadinį straipsnį apie uteniškės kūrybą parašė Violeta Dubnikienė.

Sulaukė netikėtos viešnios iš Japonijos

Spalio mėnesio pradžioje O. Tumėnaitės-Bražėnienės namuose viešėjo žurnalistė Sanna iš Japonijos, kuri rengia straipsnius apie tautodailininkės kūrybą, daugiausia apie tradicinius taikomojo pobūdžio karpinius ir namų interjerą, kuriame panaudoti karpiniai. Žurnalistė iš Tekančios Saulės šalies apie ją sudominusios lietuvės kūrybą sužinojo internete, o susisiekusi ir pabendravusi su uteniške ryžosi apsilankyti uteniškės namuose. Sanna nufotografavo popierinės užuolaidėlės kirpimo procesą, kurį pristatys Japonijos skaitytojams, nes ir jų šalyje karpinių menas turi gilias ir turtingas tradicijas.

Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

  • Utenos mėgėjų teatro kuopa

    Daugeliui žmonių bus įdomu sužinoti, kaip Utenoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sambūris iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt. Mėgėjų teatro kuopos veikla skiriama į du laikotarpius. Pirmasis mėgėjų teatro etapas, prasidėjęs 1908 metais, tęsėsi iki 1927-ųjų. Antrasis veiklos laikotarpis, paženklintas nauju teatro pavadinimu – Utenos šaulių teatras, truko iki 1940 metų. Teatras Utenos mieste buvo vienintelė meno įstaiga, išskyrus kiną. Teatro branduolį sudarė nuolatinis dvidešimties aktorių kolektyvas.

  • Tradicijos, verslas, estetika, komunikacija – amatininkų kasdienybė

    Namų pramonė kilusi iš senovės laikų. Įvairius daiktus, reikalingus kasdieniame gyvenime, žmogus buvo priverstas pats pasidaryti. Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė seniausiais laikais, nes archeologija išlaikė daiktus, pagamintus tik iš patvarios medžiagos – akmens, molio. Apie XIV a. sparčiai padaugėjo amatininkų, gyvenusių iš savo verslo. Amatininkystė sustiprėjo XVIII–XIX a. Lietuvoje apie 1920–1930 m. amatai dar turėjo svarbią reikšmę, tačiau besivystanti pramonė sparčiai išstūmė amatininkų dirbtuves.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:5843
Vakar apsilankė:8841
Šią savaitę apsilankė:5843
Šį mėnesį apsilankė:234011
Viso (nuo 2015-02-16):8625155
Šiuo metu naršo:
131
2018-06-25
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!