Prieš 85 metus, sausio 16 dieną, buvo įkurtas „Utenio“ klubas. Klubo istorija, kaip knygoje „Ąžuolo šaknys“ rašė istorikas Gediminas Kalinauskas, prasidėjo 1933 metais, sausio 16 dieną, kai Utenos apskrities viršininko raštinėje buvo įregistruotas „Utenio“ klubas, kurio iniciatyva suburta futbolo komanda „Utenis“.
Futbolas Utenoje turi vienas seniausių ir gražiausių tradicijų, kurių užuomazgos siekia tarpukario Nepriklausomos Lietuvos laikus, o klubas „Utenos Utenis” šiais metais minės solidžią 85 metų sukaktį.
Šiemet „Utenio“ klubas lauks ne tik vyksiančiose rungtynėse, turnyruose, kasmėnesinėse futbolo fiestose, renginiuose ir šventėse, bet ir pakvies susipažinti su įdomiais „Utenio” istorijos faktais ir žmonėmis, kūrusiais tą istoriją.
„Utenio” klubas, kurio nariais galėjo būti šauliai, vykdė įvairią sportinę veiklą, rengė koncertus, spektaklius, literatūrinius šeimyninius vakarus, kortų, domino lošimus ir kitus pasilinksminimus savo bendruomenės nariams, mokėjusiems 15 litų nario mokestį.
Klubo inteligentų kuruojama futbolo komanda buvo priskirta Rytų Aukštaitijos sporto apygardai, jos žaidėjai, daugiausia Utenos šauliai ir jaunalietuviai, dalyvavo Lietuvos pirmenybių ir vietinėse varžybose. Už kiekvieną įmuštą įvartį „Utenio” futbolininkams buvo mokama po 20 litų.
1940 m. birželio viduryje, Lietuvai patyrus sovietų invaziją, sportinis gyvenimas laikinai sustojo, o tuometinė Vidaus reikalų ministerija uždarė „Utenio” klubą. Tačiau futbolo žaisti uteniškiai nenustojo, tik šaulių ir jaunalietuvių „Utenį” netrukus pakeitė Utenos komjaunimo komanda „Spartakas”, kurioje žaidė ir buvę šauliai, ir sovietiniai kariai.
1941 m. birželį sovietų okupantus Lietuvoje pakeitė naciai. Vokiečių okupacijos metais Utenoje buvo sušaudyta didžioji dalis futbolo pradininkų žydų, žuvo daug jaunų futbolininkų.
Vokiečių okupacijos metais Utenos futbolo ekipa buvo pavadinta „Laisve”. Ji žaidė kelerias draugiškas rungtynes su vokiečių kariškiais. Tačiau draugiškos rungtynės dažnai baigdavosi visai nedraugiškai. Kaip savo prisiminimuose teigė sporto entuziastas ir pokario futbolo komandų Utenoje kūrėjas Juozas Čebys, per vienas rungtynes vokiečiai, matydami, kad nenugalės Utenos futbolininkų, sukėlė muštynes. Rungtynės buvo nutrauktos, o komandos susitiko kitą dieną. Tuomet 2:0 nugalėjo vokiečiai.
Baigiantis karui ir sugrįžus sovietams daug lietuvių sportininkų pasitraukė į partizaninę veiklą, tačiau jau 1946 metais Utenoje ir išvykose vėl vyko futbolo rungtynės, kuriose žaidė dvi uteniškių komandos – „Žalgiris” (buvęs „Utenis”) ir „Dinamo”.
Vėliau uteniškiai savo futbolo komandoms buvo suteikę „Spartako”, „Nemuno”, „Vairo”, pavadinimus, o nuo 1965 metų reprezentacinė Utenos komanda, neprigijus siūlytam „Audros” pavadinimui, vėl tapo „Uteniu”.
Uteniškių komandą, tuometinio jos vadovo Fulgento Levulio prašymu, rėmė miesto alaus ir mėsos kombinatai, kurių vadovai buvo aistringi futbolo gerbėjai. Futbolininkai gaudavo gerus atlyginimus, jiems buvo skiriami butai. Jau tuomet geriausi futbolininkai buvo profesionalūs žaidėjai ir nedirbo, jaunesni dirbdavo ne visą dieną.
Per kelerius metus „Utenis” tapo viena stipriausių komandų „Nemuno” pogrupyje. 1978 m. „Utenis” „Nemuno” pirmenybėse iškovojo pirmąją vietą ir teisę rungtyniauti aukščiausioje šalies lygoje.
Nuo 1979 iki 1987 metų „Utenis” žaidė LTSR aukščiausioje lygoje, o po šalies nepriklausomybės atgavimo – I, II ir III šalies lygose.
Atgimusios valstybės įmonėms susidūrus su ekonominiais sunkumais, juos pajuto ir sporto pasaulis – jau prasidėjus 1990 m. futbolo sezonui, vos ne iki paskutinės dienos buvo neaišku, ar „Utenis” galės dalyvauti pirmenybėse. Reikėjo sumokėti dalyvio startinį mokestį, bet komandos rėmėjas Utenos pieno kombinatas dėl sunkios finansinės padėties paramos nebeskyrė.
Sunkiu momentu pagelbėjo ilgamečiai ankstesni rėmėjai – Utenos mėsos kombinatas, Utenos agrofirma „Krašuona” ir laboratorinių elektros krosnių gamykla, tačiau finansinį nepriteklių komanda jautė pasitikdama kiekvieną naują sezoną.
2008 m. „Utenis” I lygoje užėmė 11-ąją vietą, o kitą sezoną pradėjo Utenos apskrities čempionate. Nuo 2011 m. klubo nebeliko net ir šiose varžybose.
Po „Utenio” stadiono rekonstrukcijos 2013 m., klubas „Utenos Utenis” rajono vadovų iniciatyvos ir klubo vadovų bei darbuotojų pastangų dėka buvo vėl atkurtas, o jo istorija tęsiama neapsiribojant vien pagrindine komanda.
Nuo pat atkūrimo pradžios „Utenos Utenio” svarbiausiu tikslu tapo pilnos struktūros klubo kūrimas, aukščiausios kokybės vaikų futbolo akademijos vystymas, jaunųjų futbolo talentų ugdymas ir stiprios bendruomenės kūrimas.
Utenos „Utenio” inf.