Vyžuonų dvaro istorija: iš rankų į rankas keliavęs dvaras sunyko II

„Utenos diena“ tęsia rubriką „Dvarų istorijos“. Skaitytojams jau pristatėme šešis Utenos rajone esančius dvarus, supažindinome su jų būkle ir perspektyvomis. Šį kartą žurnalistų dėmesys krypsta į Vyžuonas. Kultūros vertybių registre įregistruotas Vyžuonų buvusio dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro išlikę kumetynas, tvartas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, kluonas, gyvenamasis namas, kalvė, spirito rezervuaras ir spirito varykla. Publikaciją apie dvarą yra parengęs prof. Algirdas Vyžintas („Vyžuonos. Kraštas ir žmonės”). Skaitytojų dėmesiui – profesoriaus straipsnis.

Likviduojant Radvilų turtus, iš Radvilų turtų komisijos Vyžuonas 1808 m. nupirko Vaitiekus Puslovskis. Iš jo 1856 m. nupirko grafas Čapskis, smarkiai engęs dvaro baudžiauninkus, tačiau nukentėjęs ir kalintas už ryšius su 1863 m. sukilimo vadais. Dalis dvaro buvo valdoma grafo Ziberko-Pliaterio. Iš jų gerokai apleistą dvarą nupirko Eduardas Meištavičius. Jis pradėjo pavyzdingai ūkininkauti – išdrenavo žemes, išplėtė pieno ūkį, pastatė spirito valyklą, plytinę, dirbusią dvaro ir miestelio reikalams, kitus pastatus, ėmėsi pavyzdingai tvarkyti miškus. Po E. Meištavičiaus mirties (1914 m.), dvarą paveldėjo jo žmona Teresė Meištavičienė su dukromis Marija ir Elžbieta. 1925 m. pagal žemės reformos įstatymą dalis dvaro žemių buvo išdalyta Lietuvos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams, kitą dalį paveldėtojos T. Meištavičienė ir dukros pardavė Moisiejui Bobrovui ir Chainui Polavinui, o šie vėliau pardavė Šliomai Šternui ir Jackui Sondeckiui. Šternui 50 proc., o Sondeckiui 25 proc. už 55 000 litų sumą. 1928 m. Jackus Sondeckis ir Rozalija Sondeckienė (Vyžuonų klebono Aleksandro Mileikos sesuo – A. V.) oficialiai įgaliojo A. Mileiką valdyti ir prižiūrėti jiems priklausantį turtą. Sovietų okupacijos metais dvaras buvo nacionalizuotas, kun. A. Mileika 1941 m. birželio mėnesį ištremtas ir nuteistas kalėti. Antrosios sovietinės okupacijos metais čia kurį laiką buvo tarybinio ūkio, kolūkio centras. Dvaro pastatai ir parkas pamažu sunyko.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalį buvusio savo dėdės dvaro atgavo muzikas prof. Saulius Sondeckis ir jo sesuo gydytoja Danguolė Gurauskienė.
Lietuvos paminklų restauravimo projektavimo institutas 1993 m. parengė paminklosauginę užduotį buvusiai dvaro sodybai, kaip vietinės reikšmės architektūros paminklui. Atsižvelgta į tai, kad buvusio dvaro sodybos ansamblis apnykęs, mažoji architektūra sunaikinta. Sunaikinti sodybos pradiniai funkciniai ryšiai tarp senųjų dvaro pastatų nelikus kompozicijos centre buvusių rūmų. Kompozicijos centras persikraustė ties spirito varykla ir ūkine zona. Dabar teritorija užima 8,5 ha. Greta Vyžuonų miestelis, Vyžuonos upė, senas sodas ir dirbami laukai. Sodyba išsidėsčiusi Vyžuonos upės pakrantėje, kur upeliukas, įtekantis į upę, patvenktas, vietinių žmonių teigimu, tvenkinio dugnas grįstas akmenimis. Vanduo uždumblėjęs, nešvarus. Parko medžiai – uosiai, klevai ir įspūdinga tuopa, kurios liemens apimtis – 5,4 m. Likę pastatai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis (svirnas), tvartas, du kluonai, kalvė, kumetynas, spirito varykla, spirito rezervuaras ir buvusių rūmų griuvėsiai – tiksliau rūsiai, dabar užpilti žemėmis.
Tad Vyžuonų dvaro finalas toks: 1992 m. dvaro pastatai buvo privatizuoti, parduoti fizinių asmenų grupėms ir privatiems žmonėms. Buvęs spirito varyklos pastatas ir 8,5 ha žemės, kaip jau minėta, sugrąžinta Sondeckiams. Buvusį dvarą mena seno parko likučiai ir nykstantys tvenkiniai.
Siekiant atkurti ir išsaugoti buvusio dvaro sodybos ir parko architektūros ansamblį, būtina laikytis jau minėtos paminklosauginės užduoties ir rekomenduojamų pirmaeilių darbų – parengti tyrimo ir teritorijos sutvarkymo projektą.
Apie įdomius radinius vaizdžiai kalba buvusi mokytoja Marija Kunčinaitė-Žiukienė ir jos brolis ūkininkas Kazimieras Kunčina:
Vyžuonų vienkiemio ūkininko Kazimiero Kunčinos sodyboje randama daug buvusių statybų liekanų. Pagal prosenelės pasakojimus – toje vietoje kadaise buvęs Juodojo Radvilos dvaras – rūmai. Sodyba gražioje gamtos aplinkoje. Kalvota vietovė, pakalnėje gražus ežerėlis. Gyvenvietę juosia Dusyno upelis. Kitoje pusėje – gilus, platus, ilgas griovys. Neaišku, tai gamtos dovana ar specialiai iškastas gynimosi tikslams. Tarybiniais metais kolūkio pirmininkas Antanas Šapoka sugalvojo pakeisti Dusyno upelio, tekėjusio į ežerą, kryptį. Atlikdami kasimo darbus, aptiko ąžuolinių rąstų liekanas.
1946 m., po praūžusio karo, nuniokojusio didžiąją dalį miestelio, Kazimiero Kunčinos tėvai nutarė statytis savo sklype trobesius. Kada pradėjo ruošti vietą statyboms, teko gerokai paplušėti. Po dirvožemiu aptiko akmenimis grįstą grindinį, iškasė daug plytų, koklių, atliekų. Gabalai glazūruoti, ornamentuoti, išpuošti įvairiom figūrom. Iškasė kalkių, apdegusių medžio gabalų, anglių, varinių pinigų. Kol žemę ardavo arkliniais plūgais, plytų ir akmenų išardavo mažiau. Ariant dirvą traktoriumi, lūždavo plūgų noragai. Aptikta didžiulių akmenų. Atliekant melioracijos darbus taip pat iškasdavo statybinių medžiagų atliekų. Kai kurie radiniai atiduoti į Utenos kraštotyros muziejų.

N. Jonavičienės nuotr.                                                

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas