Ten, kur duso žuvų tuntai, nardė dusių pulkai (IV)

Dusynių kaimas yra Vyžuonų ir Leliūnų seniūnijų paribyje. Norint jį pasiekti iš Utenos, reikia važiuoti Kupiškio plentu iki Vyžuonų, o už jų pasukti į žvyrkelį su nuoroda Vytauto paminklo link. Už maždaug keturių kilometrų reikia nepamiršti pasukti į kairę, nes priešingu atveju nuvažiuosite į Debeikius (Anykščių r.). Jei ieškosite kelio ženklo su nuoroda, kad įvažiavote į Dusynius, jo taip pat nerasite, nes jo tiesiog nėra. Vis dėlto, jei būsite atidūs, pastebėsite prie kelio stovinčius Dusyno – vienintelės Dusynių gatvės – medinius žymenis. Kaime yra ne viena antrą šimtmetį skaičiuojanti troba, tik keturi nuolatiniai gyventojai, neveikiančios kapinaitės, kuriose – vos vienas paminklėlis. Su maža dalele šio kadaise gausaus kaimo istorijos kviečiame susipažinti ir „Utenos dienos“ skaitytojus.

Pilnos duobės žuvų

Niekada nuo savo gimtojo kaimo nenutolęs Algis Morkūnas sakė šiuo metu Dusyniuose leidžiantis vasaras. Pašnekovas pasakojo, kad mokyklą lankė Vyžuonose. Nuo rudens iki pavasario vaikai eidavo tiesiai per Dusyno ežero ledą. Taip sutrumpindavo beveik pusę kelio. „Vaikų kaime buvo daug. Vyresnieji pramindavo sniege taką, o mažesnieji kaip žąsiokai – iš paskos“, – kalbėjo vyras ir rodė aplinkinius namus, iš kurių tai penki, tai šeši vaikai ėjo į mokyklą. Vyras juokėsi, kad dabar nei namų, nei vaikų nebeliko, tik vieni seneliai.

„Prie ežero buvo daug maudyklų – kur norėjai, ten galėjai prieiti, – teigė pašnekovas. – Žvejodavom. O dabar visur apžėlę.“ Upelis Dusyna, kurį A. Morkūnas nuo vaikystės žino tik Ešeryno vardu, buvo labai žuvingas: „Pavasarį, kai prieidavo žuvies, žmonės kas penkis metrus jame stovėdavo ir visiems jos užtekdavo. Mamos mums, vaikams, duodavo kokią nors seną užuolaidą arba patys kartais nuo lango nusikabindavom, pasidarydavom tokį bučioką – į upės duobę ir bučiokas pilnas.“ Anot A. Morkūno, toliau, aukštupio link, pavasarį pievose telkšodavo didelės ištirpusio sniego balos, į kurias žuvys ir plaukdavo neršti, tačiau, kai praėjo melioracija, iškasė griovį, nukreipė į upelį šaltą požeminį vandenį, viskas pasibaigė – nebeliko nė vienos žuvies.

Mažasis laiškanešys

„Mūsų kaime buvo devyni Morkūnų kiemai“, – juokėsi pašnekovas ir pridūrė, kad antri pagal gausumą kaime buvo Guobužai. A. Morkūnas pasakojo, kad jo mama vežiojo paštą. Žiemą jai padėdavo ir jis pats. Važiuodavo arkliu, nes žmogus per gilų sniegą išbristi jau nebegalėjo. „O žmonėms laikraščių tai reikėdavo, – pasakojo vyriškis. – Kiek anksčiau jų užsisakydavo! Po penkis–šešis laikraščius imdavo. Pensijas irgi pristatydavom. Pensija būdavo 13 rublių. Pavasarį motina nupirko man dviratį. Atveža laikraščius, pensijas iš Vyžuonų, paskirsto, o aš išvežioju. Niekam nerūpėjo, kad vaikas laiškanešiu dirba, svarbiausia, kad viską gauna, kas reikalinga. Žmonės daugiausia gyveno vienkiemiuose – reikėjo apvažiuoti visus. 49 kiemai buvo Dusyniuose. Kiekvieną žinojau.“

Anot vyro, per Dusynos upelį tilto nebuvo, tad, kai jis pavasarį patvindavo, nuleisdavo virš vandens tėkmės uosius. Pralaida atsirado tik vėliau, kai naują kelią per kaimą nutiesė.

Pasak A. Morkūno, Dusynių vaikai žaidimų nežaisdavo, nes jiems tiesiog nebuvo laiko. Pareidavo iš mokyklos, reikėdavo daržus ravėti, malkas krauti, prie šieno eiti. Pamokas, kol nebuvo elektros, ruošdavo prie žibalinės lempos.

Nei parduotuvės, nei kultūros namų…

A. Morkūnas pasakojo, kad sovietmečiu Dusyniuose buvo numatyta pastatyti parduotuvę, kultūros namus. Melioracijai griaunant Dusynių vienkiemius, žmonėms buvo siūloma keltis į kaimą. „Kol nenugriovė namų, žmonėms nedavė pinigų, – porino vyras. – Reikia keltis, bet nėra kur. Žmonės nebuvo tikri, ar atsiras kultūros namai, ar bus pastatyta parduotuvė. Būsimų namų vietoje stirksojo tik sukalti kuoliukai. Bet pastatus dar reikia pastatyti. Tada žmonės ėmė ieškoti naujų namų: nemažai išsikėlė į kolūkį „Lenino keliu“, beveik pusė kaimo išvyko gyventi į naujai pastatytus namus Naujuosiuose Elmininkuose (Anykščių r. – aut. past.). Tenykštis kolūkis pasiūlė ir darbą. Taip visi ir išbėgo. Kaimas sunyko. Niekas namų nesistatė. Neatsirado ir žadėtieji kultūros namai su parduotuve.“ Anot pašnekovo, Vyžuonose kolūkis pristatė daug namų, tačiau jie dygo vienas prie kito, erdvės nebuvo net didesniam daržui. A. Morkūno manymu, statant naujus individualius būstus Dusyniuose, to būtų išvengta, nes čia daugiau žemės.

Negana to, kad naujos statybos Dusyniuose taip ir neprasidėjo, nyko trobos ir pačiame kaime. Pasak A. Morkūno, kitoje kelio pusėje, prieš kaimo kapinaites, stovėjo keturios trobos. Vieni gyventojai numirė, kiti išsikėlė. Jų sodybos buvo nuverstos.

Muštynės po trispalve

A. Morkūno teigimu, pagrindiniai šokiai Dusyniuose vykdavo per Velykas. Šokdavo tai pas vieną, tai pas kitą kaimo gyventoją. „Vasarą kiekvieną šeštadienį darydavome gegužines, – pasakojo vyras. – Jos vykdavo pas mano bobutę, pas O. Vitienę. Ne visi kiemai tiko – reikėjo lygios vietos. Sueidavo visas kaimas, įkasdavome gegužinės vietoje didelį medinį stulpą, ant jo pakabindavome vėliavą. (Beje, kabindavo lietuvišką trispalvę. Anot A. Morkūno, tereikėdavo iš apylinkės gauti leidimą ir kliūčių kelti vėliavai nebuvo – aut. past.). Tada nuo stulpo viršūnės nuleisdavome vainikus iš ąžuolo lapų ir gėlių. Juos pririšdavome prie į žemę įbestų kuolų, tarp jų prikaišiodavome berželių, kuriuos surišdavome su kuolais – kad niekas nesusimokėjęs neįeitų. Padarydavome pakylą muzikantams. Už dalyvio bilietą įeinantieji pro bromą turėjo sumokėti po 20 kapeikų. Bilietą atstojo į atlapą segamas lietuviško darželio gėlės žiedas. Privažiuodavo žmonių ir iš kitų kaimų.“

Pasak vyro, už pinigus, kurie būdavo surinkti gegužinėse, kaimo žmonės rudenį suruošdavo balių. Atvažiuodavo jaunimo, dažniausiai su motociklais, ir iš kitų kaimų. Pašnekovo teigimu, tada ir pradėjo vieno kaimo jaunimas muštis su kito kaimo jaunuoliais: „Privažiuodavo girtų ir daug iki muštynių nereikėdavo: kažkas kažką užkabindavo, kažkam kažkas nepatikdavo… Kaimas prieš kaimą, kapela prieš kapelą…“ A. Morkūnas neslėpė, kad, nepaisant muštynių, norėdami pritraukti į gegužinę kuo daugiau žmonių, dusyniškiai iškabindavo skelbimus visoje apylinkėje. Pašnekovas sakė, kad anksti ryte su draugais eidavo sutvarkyti šokių vietą. Ir ko tik ten nerasdavo: ir piniginių, ir laikrodžių, ir akinių…

Ko reikėjo, to ir atveždavo

Pasak A. Morkūno, autobusas iš Utenos į Dusynius kursavo neilgai: „Pamažu visi žmonės iš kaimo išvyko, jaunimas, pabaigęs mokyklą, taip pat išvažiavo. Liko tik senimas. Iš pradžių autobusas kursavo per dieną tris kartus: ryte, per pietus ir vakare. Paskui liko du kartai, dar vėliau – kartas, galų gale ir visai nebeliko. Tuščias autobusas juk nevažinės, o būdavo atvažiuoja lazas: susirenka vaikai iš Dusynių, Starkų, Zablūdavos (Vyžuonų sen. – aut. past.)… Pilnas autobusas nuvažiuodavo į Vyžuonas – vaikai pabirdavo kaip žirniai…“

A. Morkūnas sakė, kad likę be viešojo transporto dusyniškiai arkliais nuvažiuodavo į Vyžuonas, nusipirkdavo maisto visai savaitei. Vėliau atsirado „lafkės“ (mobiliosios parduotuvės), bet ir toms po kurio laiko dėl kelių žmonių neapsimokėdavo važiuoti. Tada prekybinės veiklos ėmėsi privatininkai, kurie neretai parduoda prekes, kurių galiojimo laikas yra seniai pasibaigęs. Dar anksčiau, kol kaime buvo daugiau vyrų, jie prašydavo draudžiamų prekių: alaus, degtinės, cigarečių… Ir, pasak A. Morkūno, gaudavo. Netgi cukrų parduoti būdavo draudžiama, kad kaime niekas naminukės nevarytų.

Pinigų nereikia – duok išgerti!

„Pas tėvus visada būdavo po du bidonus samagono. Vykdavo talkos – visiems reikėjo duot. Atvažiuoja kolchozo traktoristas – be dviejų butelių samagono jis nears, nekultivuos: „Man nereikia pinigų. Aš gaunu atlyginimą, pinigų aš turiu.“ Jam reikia išgerti. Kiekviena gryčia turėjo samagono, visi jį varydavo. Be samagono jokios talkos neprisikviesi“, – tikino A. Morkūnas.

Vyras pasakojo, kad rudenį visas kaimas arkliais veždavo kulti javus. Kolūkis duodavo „dampę ir visą savaitę visas kaimas vargdavo. „Didelė talka būdavo, – sakė pašnekovas. – Nuo grūdų atskirtus šiaudus kraudavo į stirtas, kurias vėliau gabendavosi kiekvienas į savo namus. Po kūlimo – vėl balius. Kiekvienas atsineša ką nors išgerti ir užkasti.“ Pašnekovas tikino, kad nors žmonės ir išgerdavo, bet visi darbai būdavo atlikti laiku.

Pasak A. Morkūno, kai su žmona apsigyveno Utenoje, dažnai atvažiuodavo į Dusynius padėti tėvams. „Oi vargom! Bet taip buvom pripratę, kad atrodė, jog taip ir turi būt. Juo labiau kad viskas einasi, viskas gerai. Galvon neimdavom gal dar ir todėl, kad visi vienodai vargdavo“, – kalbėjo vyriškis.

Pjovimas pusiau miegant

Ruskio laikais išvis blogai buvo. Duodavo tik 60 arų sklypelį, o laikydavom bent penkias kiaules, dvi karves, jautį. To sklypelio tik daržams užtekdavo, o iš kur šieno gauti. Pievų kolūkis neduodavo, bet leisdavo ravus pjauti. Viską darydavome rankomis: pjaudavome, ištempdavome, džiovindavome, su arkliu susiveždavome. Laimei, turėjome nuosavą aklį – kada nori, tada ir pasiimi. Jei neturi savo, eini prašyti kolūkio. Arklio reikėjo ne vienam, todėl kas pirmesnis, tas ir pasiima…“ – kalbėjo vyras.

A. Morkūnas prisiminė, kad tekdavo eiti į pievas ir po gegužinių, kas nuvargusiam vaikinui buvo itin nelengva: „Grįžti iš gegužinės trečią ryto, o penktą tėvas jau kelia: „Sūnau, einam pievos pjauti.“ Visą vakarą prisišokęs, o dar šiek tiek ir išgėręs, kojų nejauti. Stovi ant dalgio pasirėmęs ir miegi. Kiek galėdavai, tiek ir pjaudavai, bet tėvams niekada neatsakydavai.“

Kaip fermomis paminklą saugojo

Utenoje gyvenantis Antanas Dubrava, kaip ir A. Morkūnas, vasaras praleidžia Dusynių kaime. Nors gimė gretimame Meldučių (Vyžuonų sen.) kaime, bet, motinai nupirkus į Sibirą ištremtų Morkūnų sodybą, persikraustė gyventi į Dusynius.

Vyras pasakojo, kad jo giminaitis Petras Dubrava-Stumbras, Vytauto apygardos Liūto rinktinės 2-osios Beržo kuopos Stumbro būrio vadas, kartu su kitais savo būrio partizanais žuvo bunkeryje tarp Dusynių ir Meldučių kaimų.

A. Dubrava yra girdėjęs, kad Dusynių kapinaitėse palaidotas Jonas Karvelis buvo nušautas skrebų. Apsilankę pas Karvelius, „liaudies gynėjai“ rado devyniolikmetį vaikiną namie. Neturėjo prie ko prisikabinti, tai nusprendė, kad dokumentai netvarkingi. Liepė bėgti. Bėgantį ir nušovė.

Anot pašnekovo, labai populiarios jo vaikystėje gegužinės vykdavo ant prie Vyžuonų esančio Kartuvių kalno: „Į gegužines ant Kartuvių kalno atvažiuodavo žmonės net iš Utenos, o kai dusyniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai sužinodavo gegužinę vyksiant ant šio kalno, visi sugužėdavo – tik bobutės namuose likdavo. Tarybiniais laikais gegužines uždraudė, apstatė fermomis – neva saugomas paminklas.“

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas