Spitrėnai – kaimelis tarp žemės ir dangaus

Spitrėnai – tarp miškų pasislėpęs Utenos seniūnijos kaimelis, 11 kilometrų nutolęs nuo Utenos ir esantis į pietryčius nuo Vaikutėnų. Jo šaknys siekia XVIII amžių, kai čia įsikūrė dvarelis. Dabar čia gyvena ramūs, darbštūs ir geraširdžiai žmonės, menantys didelį, triukšmingą kaimą, kuriame buvo linksminamasi, šokama, dainuojama, juokaujama. Aplankėme ir pakalbinome šio tykaus bažnytkaimio gyventojus.

Giminės šaknys – Spitrėnuose

Vienoje iš pirmų sodybų įvažiuojant į Spitrėnus nuo Minčios kelio gyvena darni šeima – Julijona Dangutė ir Juozapas Židanavičiai. Jau 60 metų žmonos gimtinėje gyvenantis vyras juokėsi, kad yra nevietinis, kilęs iš Prienų, į Spitrėnus atėjęs užkuriomis. Čia gimusi ir augusi J. D. Židanavičienė (buvusi Bukytė ir visų vadinama Danguole) visą laiką, kol Spitrėnuose veikė biblioteka, buvo bibliotekininke, tik paskui, kai ši įstaiga persikėlė į Vaikutėnus, dirbo ten, o nuo 1993 metų nebedirba ir, kaip pati juokėsi, mezga proanūkiams kojines.
Aštuoniasdešimt trečius gyvenimo metus skaičiuojanti spitrėniškė sakė dar prisimenanti buvusius dvaro savininkus, bet labiau – Joną Baleišą vyresnįjį, o jo žmona Elena atmintyje neišliko. Moteris pasakojo, kad jos brolis labai draugavo su beveik vienmečiu Jonu Baleiša jaunesniuoju ir kai 1941 metais buvo išvežti netoli esančio Noliškio dvaro savininkai Žuliai, abu berniukai bėgo pasižiūrėti į likusią tuščią sodybą – gal ras paliktą kokį dviratuką. „Buvo ankstyvas pavasaris, gal brolis buvo netinkamai apsirengęs, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Gal sušalo, o gal peršilo, bet susirgo smegenų uždegimu ir tų pačių metų vasarą mirė. Jam tebuvo devyneri. Gal būtų ir išgyvenęs, bet juk buvo karas…”
Kaip atskleidė garbaus amžiaus spitrėniškė, čia gyveno ir jos tėvai, ir seneliai. Anot moters, tėvas su savo seserimi anksčiau gyveno pačiuose Spitrėnuose dviejų galų troboje – vienas su savo šeima vienam, kitas – kitam gale, tik vėliau brolis sugalvojo su šeima išsikelti į atskirą būstą ir prieš Antrąjį pasaulinį karą pasistatė nuosavą namą kaimelio pakraštyje, kur jau stovėjo jų tvartai. J. D. Židanavičienės teigimu, jos tėvas turėjo nemažai žemės, labai mėgo arklius ir juos augino, bet turėjo skolų, todėl bankas iš varžytinių pardavė 10 hektarų jo žemių, kurias nusipirko buvęs malūno Rašėje savininkas Pranas Kaušylas. Tose žemėse malūnininkas pasistatė raudonų plytų namą, iki šiol stovintį sankryžoje su Minčios keliu. Moteris atskleidė, kad P. Kaušylas į šį namą šalia Spitrėnų atsikraustė tada, kai malūne žuvo jo sūnus.

Ilgaamžiai senoliai

Paklausta, ar atsimena kokių istorijų apie Spitrėnų kaimą ar žmones, pašnekovė juokėsi, kad jos tėvas buvo didelis „pasakorius”, o ji pasakoti nemoka. „Mano tėtis nueidavo pas kaimyną Kazimierą Juzėną ir sakydavo: „Tu, Kazimierai, klausyk, kų aš sakau. Kai aš numirsiu, tu viskų papasakasi kitiem”, – porino spitrėniškė.
Dar vieną nutikimą iš savo atminties gilumų ištraukusi moteris pasakojo, jog partizanai ateidavo į jų tvartą kaip į savo, pasikinkydavo arklį ir važiuodavo, kur jiems reikia. Žirgo negrąžindavo po dvi– tris paras. O apsimetėliai, kurie dėdavosi partizanais, anot J. D. Židanavičienės, kartą išsivedė didžiulį veršį, papjaudavo ir išsiveždavo kiaules. Beje, abu moters tėvai buvo ilgaamžiai – tėvas mirė sulaukęs devyniasdešimt aštuonerių, mama – šimto šešerių. „Mama mirė būdama sveiko proto, iki paskutinės minutės vaikščiojo, – susigraudino pašnekovė. – Trumpam išvažiavau parsivežti dujų baliono – senasis buvo pasibaigęs – ir grįžusi radau ją gulinčią sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, tyliai ir be skausmo užgesusią.”
Kai J. D. Židanavičienė buvo jauna, anot jos, kaimas buvo linksmas, gyvas ir nemiegantis – buvo mokykla, kur klegėdavo mokiniai, gyveno nemažai mokytojų, viename kaimo pastate veikė biblioteka, paštas, ambulatorija, kolūkio kontora. Moters teigimu, visi bendrai ruošdavo visokius vakarus, susiėjimus, renginius.
Anot J. D. Židanavičienės, Spitrėnuose sodybos išlikusios kone tos pačios kaip ir jos vaikystėje, tik dabar beveik visos tuščios – jei ir gyvenamos, tai rastum daugiausia po vieną senolį ar senolę. O ir pats bažnytkaimis aptilęs, apmiręs – nieko čia beveik nebevyksta.

Visas gyvenimas – ant ežero kranto

Prie Vaikeso ežero Našloniškio kaimelyje gyvenanti Vanda Kazakevičienė (buvusi Dačinskaitė) yra kilusi iš Mieliškių viensėdžio – gimtoji jos tėvų sodyba dar tebestovi Spitrėnų piliakalnio pašonėje, dabar ten, anot moters, gyvena jos brolio sūnus. Pašnekovė sakė, kad lankė mokyklą Spitrėnuose, kartu su visais spitrėniškiais dalyvaudavo bažnytkaimyje vykdavusiuose renginiuose, todėl šis jai – kaip antrieji namai.
V. Kazakevičienės tėvas Mieliškėse įsikūrė tada, kai kaip savanoris gavo valaką žemės. Šeima augino keturis vaikus – tris sūnus ir pagrandukę dukrą. Vyresnysis moters brolis buvo pradėjęs mokytis vargonininku, bet pokariu jo mokytoją ištrėmė į Sibirą – mokslai taip ir liko nebaigti. Bet, senolės teigimu, vis tiek šį įgytą sugebėjimą Pranas Dačinskas panaudojo – kurį laiką vargonavo Spitrėnų bažnyčioje, vėliau, kai persikėlė gyventi į Uteną, ėmėsi kiek kitokios profesijos – dirbo medžio apdirbimo įmonėje. Iš kitų dviejų brolių vienas buvo statybininku, kitas – elektriku. Visų trijų moters brolių šiandien jau nebėra, o aštuoniasdešimt šeštus gyvenimo metus skaičiuojanti senolė namuose viena – vyras pernai mirė, vaikai išsilakstę po Lietuvą. Visą amžių čia gyvenanti moteris, baigusi mokyklą, iš pradžių dirbo Jotaučių kolūkyje traktorių brigados apskaitininke, vėliau tarybiniame ūkyje buhaltere, galiausiai – sekretore, 1989 metais, būdama penkiasdešimt penkerių, išėjo į pensiją.
Paprašyta prisiminti vaikystę, tuomečius Spitrėnus, ilgaamžė sakė, kad bažnytkaimis tuo metu buvo judrus – veikė mokykla, paštas, ambulatorija, parduotuvė. „Dabar pereik per visus Spitrėnus – nesusitiksi nė vieno žmogaus”, – liūdnai atsiduso pašnekovė.

„Šposininkai”

Visko Spitrėnuose nutiko pokario metais. Anot moters, bažnytkaimį itin sukrėtė įvykis, kai buvo nušauti du spitrėniškiai – Juzėnas ir Kazakevičius, jos vyro tėvas. V. Kazakevičienė negalėjo tiksliai paaiškinti, už ką vyrus sušaudė rusai kareiviai, nes tuo metu dar buvo maža ir gerai neprisimena.
Nepaisant retkarčiais įvykdavusių liūdnų nutikimų, spitrėniškiai, pasak senolės, buvo linksmi, mėgdavo juokauti ir vienas kitą draugiškai pašiepti. Anot moters, nuolat būdavo ruošiamos vakaronės ar gegužinės, kartą jai teko plaukti valtimi į ežero salą, kur Spitrėnų mokyklos direktorius kompanijai žmonių buvo suorganizavęs pasibuvimą. „Susitarėm Jonines švįst, nuplaukėm keliais laiveliais tinai, ir žuvis ti kepėm, viskų”, – prisiminė pašnekovė. Seniau, dar tais laikais, kurių ji pati neprisimena, jaunimas saloje dažnai rengdavo šokius. „Ir šiaip žmonės buvo linksmi, dainingi, – prisiminė V. Kazakevičienė. – Būdavo, išeini pavakarį į lauką ir klausyk – tai vienoj, tai kitoj pusėj dainuoja…”
Anot moters, jos vaikystėje į tėvų sodybą kažkas iš giminių atvežė radijo imtuvą „Philips”. Senas buvo, apgraužtas pelių. Stasys Jurelė iš Vidžiūnų kaimo, pasak pašnekovės, mokėjo gerai taisyti įvairius prietaisus – išardė, vėl surinko ir radijas gerai veikė. Susirinkdavo tėvų namuose kiekvieną vakarą daugybė žmonių klausyti radijo. „Taip būdavo linksma… Pilna kaime vaikų, kurie žiemą su slidėmis nuo piliakalnio važinėdavosi, – pasakojo V. Kazakevičienė. – Ir aš įsidrąsinau bei prisijungdavau prie jų.”
Pasak pašnekovės, tais neramiais pokario laikais, kai miškuose būdavo pilna partizanų, nutiko vienas linksmas įvykis. Žiemą du jos broliai ir jų namuose tuo metu gyvenęs Jackūnas susiruošė paslidinėti. Kaimynystėje gyvenantis Povilas Mikšys šviečiant mėnesienai ėjo pas Dačinskus į svečius. Pamatė tris slidininkus, pasiėmė po ranka pasitaikiusį pagalį ir šūktelėjo bečiuožiantiems pro šalį: „Stokit!” Tie sustojo – galvojo, kad su šautuvu juos kažkas stabdo. P. Mikšys liepė apsigręžti ir pasisakyti pavardes. „Dačinskas. Dačinskas”, – prisistatė broliai, o trečias tyli. Užpuolikas klausė: „O tu ko tyli?” „Jackūnas”, – nenoromis atsakė ir trečiasis slidininkas. Liepė apsimetėlis partizanas vaikinams vienam paskui kitą čiuožti namo, o pats iš paskos su pagaliu. Varė P. Mikšys išsigandusius slidininkus beveik iki namų, kol nebeištvėrė ir susijuokė. Pažino broliai kaimyną, o tada jau gerokai kliuvo jam pačiam – buvo išpraustas sniege ir kelnės sniego privarytos.

Giminėje – geri kalviai

Spitrėnų pakraštyje, ant kalniuko, yra graži Našlėnų sodyba. Čia gyvena Stanislovas Našlėnas, kuris sakė, kad jo vaikystėje Spitrėnai buvo didelis kaimas. „Kaip sakydavo mana senale, – porino vyras, – ant Spitrėnų piliakalnia vykdavo visa kaima gegužinės. Ana sakė, kad ant piliakalnia buva pastatytas „majokas”, ant to „majoko” užlipys grodavo muzikontas, a anys šokdava.”
„Mana sanelis Mykolas Našlėnas buva labai smagiai stipras, didelis vyras, vadindavo jį Silku, kavolis buva geras, – sakė visą gyvenimą Jotaučių tarybiniame ūkyje traktorininku dirbęs vyras ir mostelėjo ranka lango link. – Ti buva klaimas, dabar jau sugriuvįs, tai anas tų klaimų vienas pastate. Pasimdava, būdava, medį ant pečią ir nešas.” Tolėliau vienkiemyje, anot S. Našlėno, gyveno jo dėdė Ksaveras Našlėnas, kuris taip pat buvo labai geras kalvis, žinomas visoje apylinkėje. „Jam nereikėja nei suvirinima aparata, nei prasriegiuot, nei tekintaja, atėja su ratais ar su kuo – anas viskų turėja, visus sava įrankius pasdirbys buva, – prisiminimus liejo vyras. – Visi sregikliai, įrankiai buva sava darba. Anas vežimus dirbdava, arklius kaustydava.”
Karo metu, kai traukėsi vokiečiai, kaip pasakojo S. Našlėnas, nuo fronto bėgo septyni latviai, kovoję vokiečių pusėje. Spitrėniškiai juos priėmė, pamaitino, perrengė civiliniais rūbais. Pašnekovo tėvas, anot jo, nešė kareiviams kibirą blynų prikepęs. Kai išsiruošė į tolimesnę kelionę namo, latviai kiekvienam, padėjusiam persirengti civiliniais drabužiais, padovanojo po savo šautuvą, taigi septyni Spitrėnų gyventojai gavo po ginklą. „Latviai pėsti parėjo namo, – sakė vyras. – Atrašė paskui tokiems Motiejūnams laišką, kad gyvi ir sveiki sugrįžo gimtinėn.”

Spitrėnų įžymybės

Be šimtametės medinės bažnyčios, Spitrėnuose yra ir keli kiti lankytini objektai. Sutuoktinių Židanavičių žemėse, dešinėje keliuko pusėje, kėpso didžiulis akmuo, vietinių pravardžiuojamas Spitrėnų Puntuku. Anot jų, šį storulį mėgino išsivežti vienas Sėlėje gyvenantis kaunietis. Atsigabeno galingą techniką, atkasė didžiūną iš visų pusių, bandė iškelti, bet akmuo – nė iš vietos. Židanavičiai svarstė, kad, matyt, dar daug jo žemėje likę, o pagal jų skaičiavimus, šis riedulys turėtų sverti per septyniasdešimt tonų. Moters teigimu, kol nebuvo pabandyta pajudinti iš vietos, akmens dydžio nebuvo gerai matyti – jis visas slypėjo po žemėmis, paviršiuje kyšojo tik nedidelė viršūnė, ant kurios žaisdavo vaikai.
Taip pat Spitrėnų kaime yra ir dubenuotasis akmuo, priglaudęs šoną šalia V. Tvarijono gatvelės ir įsitaisęs prie koplytstulpio, anksčiau stovėjusio Našlėnų sodybos kieme, kitame bažnytkaimio gale.

Amatininkų kraštas

Nors kaimas dabar aptilęs, anksčiau, vietinių gyventojų teigimu, jame gyveno nagingi ir darbštūs žmonės. Anot J. D. Židanavičienės, buvo Spitrėnuose tokios seserys Juzėnaitės, Veronika ir Elena. Jos labai gražiai ausdavo ir parduodavo arba dovanodavo savo darbus – lovatieses, staltieses ir kitką – visiems norintiems.
Gyvena Spitrėnuose Vytautas Juzėnas, anksčiau droždavęs iš medžio velniukus ir kitokias skulptūrėles liaudies kūrybos gaminių susivienijime „Minija”. Jo darbai, nors, kaip pats sakė, masinės gamybos, bet pasklisdavo po visą Lietuvą. Deja, dabar vyras turi sveikatos problemų, todėl drožimo malonumo teko atsisakyti.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas