Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Keraminas, tas kur iš Tarvydžių

Iš Tarvydžių taip pat yra kilęs Virginijus Keraminas, dabar gyvenantis Kaniūkuose (Užpalių sen.). Pirmas dalykas, kurį pastebėjo pašnekovas, kad Tarvydžiai mažas kaimas, bet visos jo sodybos gyvenamos. Vyras sakė, jog gimė Tarvydžių vienkiemyje, šiek tiek nutolusiame nuo paties kaimo, o į kaimą jo tėvai atsikėlė 1977 metais. Kol dar gyveno vienkiemyje, jų artimiausi kaimynai buvo Stukai. V. Keraminas prisiminė, kaip vaikai po dienos darbų vakarais pusę devintos bėgdavo pas dėdę Joną žiūrėti laidos „Labanakt, vaikučiai”, nes tik jis turėjo televizorių. „Tai būdavo mums prizas už visus dienos vargus, – šypsojosi pašnekovas. – Vasarą, kai šviesu, dar nieko, o rudenį, būdavo, drebi. Kartais ant takelio būdavo pririštas avinas. Ratais eini, kad apeitum, nes duria.”
V. Keraminas lankė Kaniūkų pradinę mokyklą, o jo mokytojai buvo Baniūnai. Tuo metu buvo trys jungtinės klasės, todėl mokė tik viena Baniūnienė. Anksčiau, anot pašnekovo, mokykloje buvo keturios klasės. Pašnekovas prisiminė vieną nuotykį, nutikusį jam ir klasės draugui. Pasak vyro, visa klasė kartu su mokytoja iškylavo miške netoli Kaniūkų. „Mes, du berniokai, pasiklydom, – pasakojo V. Keraminas. – Suradom tokį didelį akmenį, keliom minutėm pasitraukėm ir pasiklydom – šaukiam šaukiam. Kažkas atsišaukia, bet aidas, matyt, kitoje pusėje, todėl visai ne ten nuėjom. Tada suradom vieškelį, parėjom mokyklon ir sėdim ant laiptų. Mokytoja buvo supanikavusi, bet grįžo ir rado mus sėdinčius. Mes supratom, kad padarėm nesąmonę, ir kartu džiaugėmės, jog viskas gerai baigėsi. Tėvams buvo pranešta apie mūsų nuklydimus.”
Pašnekovas taip pat prisiminė vienus Naujuosius metus mokykloje. Anot jo, atvažiavo tėvai iš vienkiemio su vežimu mediniais ratais paimti, bet, kol vyko vaidinimas, prisnigo apie 30 cm sniego. „Po visko sėdom greit, važiavom važiavom, prie namų turėjo iškinkyt arklį, nes jau buvo apie pusė metro sniego, – dėstė vyras. – Per dvi–tris valandas tiek prisnigo.”

Augo didelėje šeimoje

V. Keraminas šeimoje buvo penktas vaikas iš aštuonių. Kaip sakė pašnekovas, teko mokytis iš vyresnių. „Vyriausiems būdavo sunkiausia, nes jie daugiausia dirbdavo, – kalbėjo vyras. – Tais laikais iš ūkio negalėjai pragyventi – duodavo tik vieną hektarą žemės ir leisdavo vieną karvę laikyti. Dar būdavo prievolė – atrodo, septynis vežimus viksvų reikėdavo privežti į siloso duobes. Tėvas daug dirbo – prižiūrėjo telyčių, arklių fermas. Mama rankomis melždavo 30 karvių. Mes jau padėdavom, atsimenu. Sutūpiam, būdavo, dviese iš abiejų pusių ir atseit padedam melžti. Daug padėdavom – ir šertis reikia, kitus darbus nudirbti. Bėgdavom ratais.” Laikydavo tėvai, pašnekovo teigimu, daug visokių gyvulių: avių, karvių, nutrijų, ančių, kalakutų. „Tokiai šeimynai daug visko reikėjo, – sakė V. Keraminas. – Aš ir dabar kartais galvoju, kaip išgyveno, juk tokios mažos algos buvo… Matyt, gerai organizuodavo darbus, o mes dirbdavom. Spėdavom viską: ir dirbti, ir sportuoti, ir pramogauti.”
Karves, anot pašnekovo, girdydavo vandeniu, kurį suveždavo arkliais. „Kaip šiandien atsimenu, stovi šone tokia bačka, eit – taškos vanduo. Vasarą dar nieko, jei ruduo, kaip susiūbuos, kaip duos iš viršaus vanduo ant tavęs – šalta.”

Apie arklius…

Arklių, pasak iš Tarvydžių kilusio vyro, kaime buvo daug, todėl jis būdamas vos ketverių jau mokėjo joti. „Toks ir mokymas buvo – žino, kad nelabai geras arklys, tėvas pasodina – jok, – šypsojosi V. Keraminas. – Vyresni broliai nujojo, o šitas senas arklys žingsneliu iš paskos: bidz, bidz, bidz. Tie vakare varydavo arklius balon maudyt – išmaudo iki nugaros. Ir šitas iš paskos, o aš vairuot tai nemoku. Jis prūdan iki pat kaklo… Bet nieko, nusimaudė, atsigėrė ir išėjo. O aš ir kybojau ant nugaros kaip koks venzlelis. Gerai dar, kad neatsigulė, nes mažon balon, būdavo, gula.”
Kai pašnekovas suaugo, arklius jau maudydavo upėje. Anot jo, tai būdavo atrakcija. Balnų jie niekada nenaudodavo. „Išmokom jodinėti be balnų, tai eidavom kaip indėnai, – juokėsi vyras. – Penkiese, būdavo, ant žirgo susėdam…” Anot V. Keramino, tekdavo mokyti ir jaukinti laukinius, nuo žmonių atpratusius eržilus. „Dvi–tris valandas nenulipi nuo žirgo, kol suputoja visas, – prisiminė pašnekovas. – Perlaužei, nugalėjai – tada jau viskas, vežiman įkinkė ir gali važiuoti. Kai nuo mažumės augintas žirgas, jis būna pripratęs, jei lakstė laisvas arklidėse, jį reikia pripratinti prie žmogaus.” Kaip spėliojo tarvydiškis, tarybiniame Kaniūkų ūkyje arklių būdavo tikrai daugiau nei šimtas. Kaip teigė V. Keraminas, fermas prižiūrėjo Gediminas Paškonis ir jo tėvas, kuris ir apsiimdavo paauklėti laukinius trejų–ketverių metų amžiaus žirgus. Būdavo, anot pašnekovo, kad pratinant ristūną prie kinkymo išskraidydavo visas vežimas, belikdavo tik du ratai, nes, jei neišmokytas arklys sugalvoja bėgti, nieko jam ir nepadarysi.

Nuotykiai mokykloje

V. Keraminas prisiminė, jog, kai lankė pradinę mokyklą, pirmos į ugdymo įstaigą eidavo jo vyresnė sesuo ir Stukų Janytė. „Jos buvo vyresnės, todėl erzindavo, nervindavo mane, vadindavo baltapūkiu, – juokėsi pašnekovas. – Aš jas ignoruodavau – eidavau už trisdešimties metrų.” Iš Vanagiškių vienkiemio (Užpalių sen.) apie du kilometrus per miškus, pasak vyro, į mokyklą eidavo vyresnės seserys Gražytės. „Susitikau neseniai, – pasakojo vyras. – Tai jos prisiminė, kaip aš jas erzindavau atsistojęs vidury balos. Aš grįždavau namo iš mokyklos anksčiau, o jos eidavo per mūsų kiemą į autobusų stotelę Tarvydžiuose. Su čebatais vidurin balos atsistoju ir erzinu – dainuoju visokias daineles. Vieną prisimenu: „Vyrai mūrai ąžuolai, mergos terbos bezdalai.”
Kai baigė mokyklą Kaniūkuose, V. Keraminas mokėsi Užpaliuose, į kuriuos nusigaudavo autobusu, važiuojančiu iš Utenos per Tarvydžius į Mažionis. O pro Kaniūkus, pasak pašnekovo, važiuodavo Rokiškio autobusas. Jei netilpdavo į sausakimšą „paziką” Tarvydžiuose, nes tas jau būdavo surinkęs keleivius iš Norvaišių ir Rameikių, bėgte bėgdavo į Kaniūkus. „Į tą autobusą irgi vos telpi, – tikino vyras. – Užpalių mokykloje tuo metu mokėsi per 500 vaikų.” Nors, kaip aiškino V. Keraminas, jie atstumo nesureikšmindavo ir dažnai tuos devynis kilometrus iki Užpalių kulniuodavo pėsčiomis. Tarvydžių vaikai visą savaitę, pasak pašnekovo, gyvendavo bendrabutyje, namo grįždavo tik savaitgalį. „Jei iki autobuso būdavo likęs pusvalandis, mes nelaukdavom – pėsti parbėgdavom namo, – su šypsena kalbėjo vyras. – Pusė valandos – daug prarandi. Parbėgęs namo dar gali kokius inkilus pakalti ar gamtoje pabūti. Kokie buvom gamtos vaikai, tokie ir likom.”

Vaikų linksmybės

V. Keraminas pasakojo, kad žiemą po pamokų su vaikais nuo kalnų važinėdavo arkliniais važiais. „Bent dešimt susėsdavom į vieną, du vairuotojai sustodavo ant pavažų… – pasakojo pašnekovas. – Sniegas būdavo tvirtas – laikydavo. Vieną tėvo važį, atsimenu, sudaužėm. Lėkėm tada ir nesuvaldėm – ar vairuotojai neišvairavo, ar nesustabdėm – kaip davėm medin prie balos. Tėvas barė, bet ir suprasdavo – juk pats taip darydavo.” Anot vyro, kartais važį nusivarydavo net kelis kilometrus, kad išbandytų gerus kalnus.
Pasak vyro, vaikų tuomet, kolūkių laikais, kai dar veikė fermos, kaime buvo labai daug. V. Keraminas prisiminė, kad, kai reikėdavo, darbams surinkdavo aštuoniolika vyrų vien iš pačių Tarvydžių. „Prisimenu, kai sėdavo dobilus pavasarį, – kalbėjo pašnekovas. – Su traktoriais ten gi neįvažiuosi – šlapia. Sustato aštuoniolika vyrų. Su technika dabar tokiu greičiu nepasėsi, kaip tada pasėdavo.” Anot jo, vaikai irgi daug dirbdavo – grėbdavo, skusdavo kartis žaginiams, vartydavo šieną ir pan. Vyras pasakojo, kad vaikams reikėdavo patamsyje po darbų nuvesti į ganyklą žirgus. „Reikėdavo tamsoje suieškoti grandinę, kur pririšti, – dėstė V. Keraminas. – Ten gi buvo daug arklių, tai pirmiausia reikėdavo prisiminti, kur buvo pririštas. Kaip surasti naktį? Eini ir koją tempi per lauką, baksnoji – sutarškėjo, pririšai. Namo eini pagal medžių viršūnes, nes tamsu – nors akin durk. Aha, čia va tarpas tarp medžių – takelis link namų.”

Kad ir su laipsniais, bet linksmai

Paklaustas, ar kaimo gyventojai tarybiniais laikais daug gerdavo, pašnekovas paneigė šį mitą. Anot jo, kolūkiečius valdžia kontroliuodavo ir išgerdavo jie saikingai. „Atsimenu, savaitgalį arba po darbo vyrai susimesdavo kokiam pabaly, – kalbėjo V. Keraminas. – Dar ir mes, vaikai, pripuldavom, tai pavaišindavo mus kokia dešrele.” Pasak pašnekovo, tais laikais nebūdavo stipraus alaus, alus būdavo tik gyvas. Jei kartais vyrai nusipirkdavo prarūgusio, įmesdavo į butelį nubrauktą vyšnios šakelę, apynių gėrimo išputodavo kažkur pusė – išeidavo rūgštys, bet likęs putokšlis ir vėl būdavo gardus.
V. Keramino teigimu, šnekučio paragavę vyrai būdavo nepiktybiniai, linksmi. „Atsimenu, toks Mečislovas Keblys atsinešdavo armoniką, – sakė vyras. – Ir dainuodavo vyrai… Dainuškas, blevyzgas labai mėgdavo traukti.”
Žinoma, organizuodavo kaimas ir gegužines. Anot pašnekovo, jos vykdavo arba kaime prie ąžuolo, arba jo tėvų klėtyje. „Atvažiuodavo net Užpalių mokyklos direktorius Dudėnas vakarais patikrinti, – porino tarvydiškis. – Atsimenu, mes, mažesnieji, sėdim su tėvais, žiūrim televizorių, o klėty vyksta gegužinė. Įeina į trobą Dudėnas su kažkuo, pasilabina. Matyt, atvažiuodavo patikrinti, ar tvarkingai viskas vyksta, ar nėra piktnaudžiaujančių alkoholiu. Mano tėvai patikino, kad viskas gerai, ir daugiau jis niekada nebeatvažiavo. Šventėje prie ąžuolo mėgdavom dalyvauti ir mes, mažieji. Gąsdindavome visus garsinėmis petardomis. Vydavo mus: „Eikit iš čia.” O mums veiksmas turi vykti. Tokių peckelių gi dar niekas nešokdina, tai mes prisigalvodavom, kaip sukelti šurmuliuką.”
Vėliau šokiai tėvų klėtyje, pasak V. Keramino, nutrūko, gal kad klėtį suremontavo ir prasidėjo ten vyresniųjų brolių bei seserų vestuvės.

Virdavo gyvenimas

„Atsimenu gerai tuos žmones, – sakė vyras. – Juozas Ilčiukas, Jonas Paršiukas, Keblys, Jonas Umaras, Skirskuvienė, Jonas Bražėnas, Mierkis, Juozas Vanagas, Pranas Gaidys, Varnas – kiek vienkiemių buvo apie Tarvydžius.” Anot pašnekovo, jei jau švenčia, tai susiskirsto bent į kelias kompanijas, nes tiek daug žmonių susirinkdavo. Ir visi, pasak jo, geriečiai – blogų žmonių tarsi nebuvo, bent taip jam atrodė vaikystėje. „Ko paprašysi, tas padės, visi žmonės buvo geriečiai, – tvirtino tarvydiškis. – Ir mes, Keraminų vaikai, padėdavom visur, ar bulviakasis, ar kas – visur.”
Buvo kaime tokie Grižai, anot V. Keramino, „meistravi” žmonės. Abu sūnūs, jo teigimu, dirbo kombainininkais, mechanizatoriais ir mėgdavo lenktyniauti darbe.
Pašnekovas prisiminė, kad du jo vyresni broliai su tėvu dalgiais šienaudavo pievas: „Keldavosi ketvirtą ryto, broliai su tėvu pjauna, o aš einu iš paskos ir grėblio kotu prakapstau pradalges. Iki ryto nupjauna, tada visi eina į darbus, per pietus mažesnieji prabėgam prakapstom tą šieną, grįžta suaugusieji po darbų ir sukrauna jį kupečiuos ar žaginiuos. Dirbdavo nuo šviesos iki tamsos, kartais ir sutemus.”
Jonas Stukas, kaip prisiminė V. Keraminas, buvo kolūkio kalvis. „Man, vaikui, labai patikdavo stebėti, kaip jis kūrena židinį, kaip kala geležis, – kalbėjo vyras. – Vienąkart jis manęs paklausė: „A tu gi turi replelas riešutam gliaudyt? Padarysiu aš tau.” Žinojau, kad jis visiems padaro. Ir tikrai – kažkur už savaitės sako: „Va tau!” Atsimenu, penkios valandos, baigias darbas – Jonas tik „planšetę” per petį, ant dviračio – dviratis su kartele, toks nemažas, senovinis – pasvaro ant kalnelio ir tada pakalnėn iki namų.” Pasak pašnekovo, visi buvo tvarkingi, punktualūs.
Dar V. Keraminas prisiminė į atmintį įstrigusią detalę, kad fermose stovėjo „zeimeris” gateris, kuriuo pjaudavo lentas.

Stogo dengimo ypatumai

„Dar pas mus namuose vienkiemyje, atsimenu, buvo vadinama „češkarnia” – darydavo skiedras stogams, – pasakojo pašnekovas. – Mums būdavo kaip pramoga. Pjaudavo drebules ir alksnius. Rąstelius pjaustydavo tam tikru ilgiu ir mesdavo balon. Mums reikėdavo graibyti. Jeigu šilta, tai ir stumdai įsibridęs link kranto. Išima ir pjauna, nes peilis geriau ima šlapią medieną. Prie belaruso, būdavo, prisuka ir sukas toks didelis diržas, vaikšto peilis. Ir skiedros krenta – mums reikėdavo spėti rinkti. Prie pjaustymo mums rankų neleisdavo kišti.” Anot vyro, matyt, kai dengdavo stogą, tai iškart skiedras ir ruošdavo, nes jų negalima ilgai džiovinti.
Jų sodyboje, pasak V. Keramino, namo stogas pačių buvo dengtas skiedromis. Jis sakė dar prisimenantis ir pačią technologiją: išilgai per visą stogą kabinamas rąstas (velenas), kai eilę praeina, jis pakeliamas aukščiau. „Atsimenu, vienąkart nukrito vienas galas ir brolis su visu rąstu žemėn nukrito, – dėstė pašnekovas. – Bet nieko jam neatsitiko. O mums, ketverių–penkerių metų bambliams, atsimenu, vinis duodavo surinkti, kad būtų galvutė galvutėn, nes stogdengiui reikia, kad visos galvutės būtų viršun. Stoginės vinys būdavo dėžėmis po dešimt kilogramų bet kaip sudėtos. Kai paaugom, duodavo nešiot skiedras. Būdavo pastatytos kopėčios, viena ranka laikaisi, kitoj – skiedros. Paskui, kai išmoksti, net nebereikia laikytis. Glėbį pasiimi ir bėgte viršun užbėgi, bėgte per veleną ir vėl atgal. Kaip katinai – išmokom ir aukščio nebijoti.”
Anot vyro, ir į vandens bokštą, į kurį daugiau niekas nesugebėdavo įsilipti, ropšdavosi jie, vaikai. Reikėdavo išvalyti iš jo smėlį, žvyrą. „Vieną kartą Užpaliuose bežaidžiant kamuoliuku jis užšoko ant stogo, – prisiminė V. Keraminas. – Galvoju, kaip čia užlipti – mokykla buvo dviaukštė. Žiūriu, antram aukšte yra liukas. Atsidariau jį ir užlipau. Ir pamatė mokyklos direktorius. Išsikvietė tėvus. Aš sakiau, kad nieko blogo nepadariau, tik užlipau ant stogo pasiimti kamuoliuko. O mano tėvas, atsimenu kaip šiandien, ir sako: „Aik, anas ir vandens bokštan inlipa…” Pažiūrėjo direktorius ir daugiau nieko nesakė.”

Aplink Tarvydžius

Kalbai pasisukus apie Tarvydžių vietovardžius vyras vėl pabėrė įdomių prisiminimų. Anot jo, Jauros pilnos lazdynų, o prie Masiulio vienkiemio link Vanagiškių vienkiemio yra vieta, vadinama Lazdynine arba Masiulyne, kur šių riešutmedžių itin gausu. Pasak pašnekovo, iki Lazdyninės eidavo Norvaišių tarybinio ūkio žemės, o toliau prasidėdavo Vilučių.
Už Tarvydžių, V. Keramino teigimu, prie Miškinių kaimo buvo Avinų raistas. Pašnekovas sakė, kad dabar ši vieta visiškai užtvindyta bebrų, o anksčiau ten buvo gražus beržynėlis ir šlapia pieva. Jis spėliojo, kad, kai anksčiau neleisdavo ganyti pievose, nes jas išpjaudavo, ten galėjo paleisti laigyti avis.
Samanykščius, iškart už fermų esantis raistas, pasak vyro, dar tarybiniais metais sudegė. V. Keraminas mąstė, kad jo pavadinimas galėtų būti kilęs nuo samanų gausos. Vietiniai, pašnekovo nuomone, galėjo iš raisto plėšti samanas statyboms – tarpams tarp rąstų užkaišyti. „Degė jis gal pusantrų metų, – tvirtino V. Keraminas. – Ten buvo durpynas, nes raistas buvo numelioruotas. Buvo sausi metai. Neaišku, nuo ko užsidegė, bet parvažiavęs iš mokyklos pamačiau, kad raistas rūksta. Ir taip visą rudenį, visą žiemą. Atsimenu, bene žiemą nuėjau pažiūrėti – truputį rūksta, jaučiasi, kad karšta, pelenų daug. Visur pelenai pelenai ir medžiai stovi. Beržas toks augo. Tik žiūriu – virsta. Jam nuvirtus kaip dėjo ugnis gal 10 metrų į viršų. Pasirodo, degančių durpių temperatūra pakyla iki 1000 laipsnių. Kai bėgau, atsimenu, tolyn ir daugiau ten nelindau…” Anot pašnekovo, tarybiniais laikais niekas raistų negesindavo – išdegs ir išdegs. Taip pat ir Išdegėlė – raistas, sudegęs dar anksčiau, taip vadinamas. Jis, pasak V. Keramino, irgi labai ilgai degė – bene du metus.

Vardai vardeliai…

Prie Palubinskienės miškelyje, vyro teigimu, yra Duobelės, kuriose laikydavo bulves. Dar net vienas stogelis išlikęs. „Smėlėtas kalniukas, kuriame buvo iškastos mūsų, Stukų, Palubinskienės, gal dar kažkieno iš kaimo duobės, – pasakojo pašnekovas. – Duobės buvo dviejų metrų diametro, trijų–keturių gylio, be jokių žiedų, be nieko, paprastai žemė iškasta ir kažkaip neįgriūdavo. Būdavo, sukrauna ten bulves, burokus, užkloja šiaudais. Pavasarį arba žiemą per atšilimą išsiima. Paskui kai kurie užsidėjo stogus, gal kad nelytų vidun. Palikdavo kokį metrą neprikrautą. Atsimenu, mes, būdavo, ten įšokam, kai tuščia – vėsu, gera, visokių varlių prikrenta. Mes tas varles išmėtydavom.” Kai kurios duobės, pasak V. Keramino, jau ir tada buvo užgriuvusios – gal nepavyko iškasti. O kai kurios išsilaikiusios iki šiol ir net neįgriuvusios.
Kalnai Skardeliai prie kaimo, anot pašnekovo, buvo gal bent du – dideli skardžiai stūksojo šalia tekančio upelio, pagal juos vadindavo ir visą mišką Skardeliais. Už kapinių, pasak vyro, plyti Lygioji pieva.