Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.
Kiekvieno regiono – skirtingi
Šiuo metu laikomasi nuostatos, kad Lietuvoje egzistuoja penki etnografiniai regionai, pagal kuriuos drabužius priimta skirstyti į šešis kompleksus: aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, t. y. kapsų ir zanavykų, žemaičių bei Mažosios Lietuvos. Kuriant tautinį kostiumą svarbu, kad visos jo dalys būtų iš tos pačios etnografinės srities ir to paties laikotarpio. Tautinis kostiumas dėvimas per tradicines, patriotines šventes, nacionalinius įvykius, vėliau jį perima ir tradicinio folkloro atlikėjai. XX a. egzistavo ne viena tautinio kostiumo samprata. Šiuo metu išpopuliarėjo tradicinio kostiumo rekonstrukcijos, siekiančios kuo tiksliau atkartoti praeityje dėvėtą drabužių ansamblį.
Atskirų Aukštaitijos vietovių liaudies drabužiai buvo gana panašūs – tai liudija tradicijos senumą ir pastovumą. Liaudies ir tautinio kostiumo tyrinėtojai paprastai aukštaičius dalija į dvi dalis: rytų ir vakarų. Ypač skyrėsi rytinių ir vakarinių aukštaičių vyrų drabužių sukirpimas. Vakarinėje dalyje, kur buvo geresnės žemės, stipresnių ūkių, daugiau didesnių miestų, vilkėta brangesniais drabužiais, labiau paveiktais dvaro ir miesto įtakos. Ten jau XIX a. pabaigoje išeiginį liaudies kostiumą pakeitė miestietiškos mados apranga. O Rytų Aukštaitijoje tradiciniais kostiumais vilkėta ilgiau, kai kuriuose kaimuose dar ir XX a. pradžioje.
Dėmesys kokybei
Lietuvoje išeiginiai marškiniai buvo siuvami iš pačios gražiausios, ploniausios, būtinai balintos drobės. Labiausiai paplitęs marškinių kirpimo būdas – tunikos su užsiūtomis perpetėmis. Marškinių stuomeniui buvo naudojamas 70–80 cm pločio vientisas, per pečius neperkirptas drobės gabalas. Rankovėms – plonesnis, specialiai joms išaustas 40–50 cm pločio audeklas. Apykaklė, perpetės, rankogaliai buvo siuvami iš pačios gražiausios drobės, dažnai pirktinės medvilnės. Rankovės – su rankogaliais arba palaidos. Tačiau puošdavo marškinius kiekviename etnografiniame regione skirtingai. Geraisiais buvo laikomi ir nepuošti ar puošti tik kukliais nėriniais, bet iš kokybiškos drobės, labai kruopščiai pasiūti marškiniai. Beje, šalia minėtojo, kai kurie regionai turėjo specifinį, būdingą tik tai vietovei, marškinių sukirpimo būdą.
Vienu metu dėvėjo 2–3 sijonus
Visoje Lietuvoje XIX a. išeiginį kaimo moters kostiumą sudarė marškiniai, du ar daugiau sijonų, prijuostė, liemenė ir apavas. Pagal vietinius papročius komplektą skirtingomis progomis papildydavo juostos, karoliai, kaspinai, ant pečių siaučiamos drobulės bei skaros, puošnios nosinės. Šaltuoju metų laiku prisidėdavo sermėgos, švarkeliai, didžiulės šiltos skaros, raštuotos pirštinės bei riešinės. Turtingiausios turėdavo ir avikailio kailinius, nors šis drabužis būdavo žiemą dažniau keliaujančių vyrų privilegija.
Sijonams buvo audžiamas namų darbo vilnonis, pusvilnonis ar lininis audeklas, tik į XIX a. pabaigą kai kur paplito sudėtingesni daugianyčiai audimo būdai. Išeiginiai sijonai buvo siuvami ilgi, platūs – pažemiuose 3–5 m pločio. Apie juosmenį sijonus suraukdavo įvairiai – ankstyvesniuosius aplinkui vienodai, o XIX a. paskutiniais dešimtmečiais – nugaros pusėje gausiai, iš priekio mažiau. Sijono juosmuo buvo susegamas saga, kabe arba užrišamas įveriama juostele, apačia pasiuvama linine, medvilnine, šilkine medžiaga, apsaugant apačią nuo ankstyvo nusidėvėjimo, būdavo prisiuvama speciali juostelė, vadinama šepetėliu. Vienu metu buvo dėvimi 2–3 sijonai.
Be prijuostės – nepadoru
Prijuostės – viena seniausių lietuvių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės buvo laikoma nepadoru, netvarkinga, ji buvo privaloma tautinio kostiumo dalis. Iki XIX a. vidurio visoje etninės Lietuvos teritorijoje vyravo baltos lininės prijuostės. Jos puošiamos labai kokybiškais raudonais, mėlynais medvilniniais siūlais – „žičkais”, įaudžiant kiekvienam regionui specifinius ornamentus. Prijuostės – ilgos, plačios, apie liemenį gausiai rauktos. Vėliau įvairėjo, dažnai tamsėjo, įgydamos kiekvienam regionui lengvai atpažįstamų bruožų.
Juosta vystydavo kūdikį
Liemenė – viena puošniausių tradicinio kostiumo dalių. Jau XVIII a. jos buvo siuvamos iš prabangių pirktinių medžiagų – aksomo, brokato, damasto, šilko. Tokios liemenės buvo paveldimos iš kartos į kartą. Mažiau pasiturinčios moterys siuvo ir iš naminio smulkiais dryželių, langelių raštais išausto vilnonio ar pusvilnonio audeklo.
Juostos – vienas seniausių lietuvių liaudies dekoratyvinių audinių. Tai neatskiriama tradicinio kostiumo dalis. Jomis susijuosdavo įvairius drabužius – sermėgas, kailinius, kelnes, sijonus. Didelę reikšmę juostos turėjo vestuvių apeigose – jomis nuotaka apdovanodavo piršlį, kvieslį, pabrolius, vyro tėvus, gimines ir vaikus. Juosta buvo vystomas krikštyti vežamas kūdikis.
Pagrindinis papuošalas – karoliai
Visoje Lietuvoje merginų ir moterų apranga skyrėsi tik galvos apdangalu (kiti drabužiai nesiskyrė). Merginos galvą puošė gyvomis gėlėmis – rūtomis, mirtomis, šiaip smulkiais žiedeliais, įvairiomis karūnėlėmis, galionais, gobėsi skarelėmis. Moterų galvos dangą sudarė nuometai, kepurėlės skarelės. XIX a. merginos plaukus pynė į vieną ar dvi kasas, kurios laisvai driekdavosi per nugarą arba būdavo sudedamos vainiku aplink galvą, kartais surangomos pakaušyje į plokščią kuodelį.
Pagal papročius ištekėjusios moterys turėjo visada dėvėti galvos apdangalą. Namuose tai galėdavo būti lengvas kykas, o išeigai, iškilmingomis progomis galva būdavo aprišama skara, nuometu, kartais keliais vienas virš kito dėvimais apdangalais. Merginos galėdavo būti vienplaukės, puoštis karūnos arba vainiko pavidalo papuošalais. Skaras, skirtas pasipuošti ar dėl šalčio, jos paprastai ryšėdavo kitaip negu moterys.
Pagrindinis lietuvių merginų ir moterų papuošalas buvo koralo, gintaro, spalvoto stiklo karoliai. Vakarų Aukštaitijoje buvo populiarūs pūsto sidabro, gintaro karoliai. Kartais sidabrinių, dar vadinamų burbulinių, karolių priekyje bent trijose–penkiose vietose buvo pakabinama po tris plokščius, išraižytus ar iškalinėtus sidabro lapelius. Visus karolius labai vertindavo, perduodavo iš kartos į kartą.
Batus labai tausojo
Kojinės, pirštinės – kumštinės ir pirštuotos, buvo mezgamos iš nedažytų ir dažytų vilnonių, lininių siūlų. Dažniausiai jos būdavo gana kuklios, tačiau kai kuriose vietovėse, ypač XIX a. pabaigoje, gausiai raštuotos. Ypač puošnios riešinės – riešą dengiančios rankovėlės. Jos mezgamos ripsu, vienspalvės arba sudryžuojamos iš kelių spalvų, puošiamos įvairiais geometriniais raštais, įmezgant smulkius karoliukus. XIX a. išeigai buvo avima odiniais batais. Juos labai tausojo, apsiaudavo tik miestelyje ar prie bažnyčios. Batai buvo juodi ar rudi, su auliukais, suvarstomi, vidutinio aukštumo pakulnėmis. Siuvo juos vietiniai amatininkai iš namie dirbtos odos. Į batus audavosi su megztomis vilnonėmis ar lininėmis kojinėmis. Ne toks prašmatnus vargingesniųjų apavas buvo naginės. Jas audavosi kojas apsivyniojusios vasarą lininiais, žiemą ir vilnoniais autais.
Dėvėjo namų darbo drabužius
Vyrų, skirtingai nei moterų, apranga nebuvo tokia įvairi, spalvinga, su įvairiuose etnografiniuose regionuose lengvai pastebimais skirtumais. Visoje Lietuvoje tradicinį vyrų drabužių komplektą sudarė marškiniai, kelnės, sermėga (surdutas, švarkas), trinyčiai, kailiniai, galvos apdangalai (kepurės, skrybėlės), apavas, juosta, diržas, pirštinės.
Valstiečiai vyrai ir kasdien, ir išeigai dėvėjo namų darbo drabužius. Lietuvių moterų pasididžiavimas buvo tvirti, gražūs, švarūs šeimynykščių drabužiai, audiniai. Besirengianti tekėti mergina prisiausdavo jų visam gyvenimui. Šeimininkės garbės reikalas buvo išleisti šeimyną į vasaros darbų talkas baltais, švariais baltiniais.
Be kaklaskarės bodėjosi eiti į viešumą
Šiaudinė skrybėlė buvo darbinės aprangos dalis, prie išeiginių drabužių nedėvima. Šventadienė skrybėlė buvo velta, fetrinė. Skrybėlių formos daugiau ar mažiau tiksliai sekė įvairių laikotarpių miesto madas. Rytinėje Aukštaitijos dalyje dar ilgai išliko vadinamoji „magierka” – skrybėlė su prie „kaubrės” prigludusiais kraštais, o vakarinėje – vėlyvesnės kilmės skrybėlė aukšta „kaubre” ir platesniais tiesiais „bryliais”.
Kaklaskarė – būtina tradicinio kostiumo dalis. Be jos vyrai varžydavosi viešai pasirodyti. Kaklaskarė, rišama ant baltinių, dengdavo jų apykaklę. Apavas įvairus: juodi, rudi auliniai odiniai batai, pusbačiai, auliniai batai su mediniais padais, klumpės, medpadžiai. Jie buvo avimi priklausomai nuo turtinės padėties, išeigos svarbos, metų laiko.
Prie skrybėlės segdavo plunksnas
Aukštaičiai vyrai šventadienį vilkėdavo baltais lininiais marškiniais, pasiūtais panašiai kaip moterų, t. y. tunikinio kirpimo. Marškinių iš po svarbiausio drabužio – sermėgos – beveik nesimatydavo, todėl, skirtingai nei moteriški, vyriški marškiniai būdavo puošiami retai ir daug kukliau. Kelnės dažniausiai būdavo siuvamos iš naminio vilnonio arba pusvilnonio tamsių, natūraliai pilkų, rusvų spalvų audinio. Tokios pat nedažytos vilnos spalvos dažniausiai būdavo ir sermėga. Tiesa, dažytas milas buvo labiau vertinamas dėl savo panašumo į aukštesniųjų luomų drabužius.
XIX a. antrojoje pusėje turtingesni ir labiau į naujas madas linkę aukštaičiai, daugiausia iš vakarinės dalies, vietoje sermėgų pradėjo vilkėti surdutus, pasiūtus pagal miestietišką madą, tačiau iš to paties dažyto arba natūralaus kaimiško milo. Skirtingai nei sukirpta sermėga uždaru kaklu, surdutas turėjo atlapus, atidengiančius marškinių krūtinę, todėl po juo, kaip ir miestiečiai, kaimiečiai vyrai pradėjo vilkėti liemenes. Šios galėjo būti gana ryškaus naminio arba pirktinio audinio.
Santūrių spalvų vyrišką kostiumą pagyvindavo keli ryškesni priedai: marga vilnonė arba šilkinė kaklaskarė, skrybėlę puošiančios ir batų aulus prilaikančios juostelės, prie skrybėlės prisegtos plunksnos (mėgtos gaidžio, povo), ypač – sermėgą juosianti juosta. Aukštaičiai ryšėjo ryškių spalvų pintinėmis juostomis (kai kurios buvo labai plačios), o rytiniame pakraštyje – dar ir vytinėmis, daug siauresnėmis, tačiau puoštomis spalvingų bumbulų kekėmis.
Vaikų drabužiai – panašūs į suaugusiųjų
Išskirtinė vaikų tradicinio liaudies kostiumo problema – mokslinės literatūros šia tema stoka, muziejuose saugoma labai mažai eksponatų. Senuose paveiksluose, literatūros kūriniuose matome diduomenės atžalas, vilkinčias sumažintomis suaugusiųjų kostiumų kopijomis. Valstiečių vaikai taip pat dėvėjo panašius į suaugusiųjų drabužius, tik kuklesnius, paprastesnius. Kiek paaugusios mergaitės vilkėjo marškinius, liemenes, segėjo sijonus, ryšėjo prijuostes. Berniukai mūvėjo kelnes, vilkėjo marškinius, sermegėles. Kasdien nešiojo paprastus, iš nunešiotų suaugusiųjų persiūtus drabužius. Išeigai – geresnius: švelnesnės vilnos, plonesnės drobės, gausiau papuoštus, išsiuvinėtus. Kas išgalėdavo, siūdavo vaikams iš pirktinio audinio, puošdavo įvairesniais priedais – kaspinais, mezginiais. Berniukams ir kepurę įtaisydavo.
Sidabriniai papuošalai Silvera.lt
Pagal knygą „Lietuvos etnografiniai regionai” parengė Deimantė KAZOKAITĖ
deimante@utenosdiena.lt
