Nė vieno kaimo ar miesto istorijos neįmanoma papasakoti nesigilinant į dešimtmečius ar šimtmečius ten gyvenusių šeimų likimus, mintimis nenuklystant į senųjų gyventojų vaikų ar anūkų prisiminimus. Vietovių paveikslus kuria žmonės, tad pritrūkus dabar jau aprimusio kaimo piešinio dėlionės detalės ją galima atrasti vienoje ar kitoje dar gyvuojančioje sodyboje. Ne išimtis ir Saldutiškio seniūnijoje prie Kemešio ežero įsikūręs Šarkių kaimas.
Nušautą brolį palaikė vokiečiu
Kaimo senbuvis Mindaugas Mykolas Leleiva plačiau papasakojo apie partizanauti išėjusius savo brolius Antaną ir Balį bei seserį Eleonorą, partizanų ryšininkę, kuri partizanams parūpindavo maisto: „Balys ir Eleonora buvo dvyniai. Balys žuvo susišaudymo su stribais metu, o vienuolika metų už mane vyresnį Antaną nuteisė kalėti dešimčiai metų Intos lageryje (Komijos Respublika, Rusija, apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliarinio rato – aut. past.). Kai Balį nušovė, jis vilkėjo vokišką milinę (iš milo pasiūtas viršutinis drabužis – aut. past.) ir pilotę, tad stribai pamanė, kad jis vokietis, ir tik dėl to jo palaikų neišdarkė bei nenuvežė viešai paguldyti į turgavietę žmonėms pagąsdinti. Kartą Saldutiškyje, mačiau, taip gulėjo bent septyni partizanų kūnai. Kartu su Baliu nušovė ir Stasį Grašį, aktoriaus Algirdo Grašio (prisistatydavo sceniniu slapyvardžiu Ponas Bračas – aut. past.) giminaitį. Jis buvo civilis, studentas, ir kovoje nedalyvavo. Jeigu būtų tykiai pralaukęs išvietėje, kur tuo metu buvo, vaikinas būtų išsigelbėjęs, tačiau jis staigiai iš ten išbėgo. Vėliau žmonės juos greta vienas kito palaidojo Gaidelių kaimo kapinėse (Tauragnų sen. – aut. past.). Brolis Antanas (gim. 1926 m., partizano slapyvardis Aukštuolis – aut. past.) man išdroždavo žaislinių lėktuvėlių. Jis slapstėsi sodyboje virš pirties, ten buvo užkabinta užuolaida, kad vidaus nesimatytų, ant lentelės jam paduodavo valgyti. Greičiausiai Antanas buvo išduotas, tad aptikus jo slėptuvę pasidavė, nors vėliau sakydavo: „Turėjau peilį, galėjau persitraukti per gerklę.“ Kai lageryje baigėsi įkalinimo laikas, jam nebuvo galima važiuoti į Lietuvą, todėl jis išvyko pas ištremtą motiną ir seseris į Revučį (gyvenvietė Rusijoje, Krasnojarsko krašte – aut. past.). Visi ištremti šeimos nariai iš Sibiro į Lietuvą vėliau grįžo gyvi (anot Žilvino Leleivos, M. M. Leleivos sūnaus, iš tremties neparvyko tik Sibire gimęs vienos iš jo tetų mažametis sūnus, kurį suvažinėjo girtas sunkvežimio vairuotojas – aut. past.)“
Pašnekovas prisiminė, kaip jam teko tarnauti Sovietinėje armijoje: „Tarnavau Archangelske ir Severomorske, apie trisdešimt kilometrų nuo Murmansko. Severomorske kareivius gerai maitindavo, užtat nuotraukoje ir atrodau atsiganęs. Kadangi padaviau pareiškimą stoti į tuometį Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – aut. past.), tarnauti teko šiek tiek trumpiau. Tačiau į institutą neįstojau – neišlaikiau fizikos egzamino. Tuomet sėkmingai įveikiau atranką į aukštesniąją medicinos mokyklą ir tapau dantų techniku – gamindavau protezus, plokšteles, dantų tiltus. Man šis darbas gerai sekėsi – dirbau Utenoje, Vilniuje, Molėtuose.“
Nuvarė nuo savos obels
M. M. Leleiva griežtai patikino, kad pogrindyje sovietams priešinęsi partizanai, tarp jų ir jo broliai, buvo draugiški geranoriškiems vietiniams gyventojams – gąsdindavo ir kenkdavo tik tiems, kurie juos skųsdavo sovietų valdžiai: „Su viena netoliese gyvenusia šeima buvo žiauriai pasielgta, tačiau priežastis ta, kad tiems žmonėms nepatiko, jog partizanas pro jų sodybą praeidavo. Šeima galimai apskundė jį stribams. Apylinkėse būta ir daugiau incidentų, kai nukentėdavo uolūs komunistai ar sovietinei valdžiai ištikimi asmenys.“
Pašnekovas prisiminė pokario metu į jų namus okupacinės valdžios atkeltą įnamio komunisto šeimą: „Jie gyveno mūsų namuose, pasiėmė sodą, pusę namų, pusę žemės. Sode augo mūsų obelys, aš įlipau į medį pasiskinti obuolių ir buvau išvarytas. Vėliau ta šeimyna išsikėlė į Saldutiškį, nes Šarkiuose jiems tapo nebesaugu – partizanai juos kartą smarkiai pagąsdino – patarkavo užpakalius ir druska pabarstė. Dėl to jie užsibarikadavo mūsų kamaroje, o duryse įtaisė stiprų kablį, kuris tebekabo iki šiol. Šiai šeimai išsikrausčius į Saldutiškį bibliotekoje buvo nušauta jų dukra, aktyvi komjaunuolė. Beveik tapau to liudininku – prieš pat incidentą mačiau už jaunuolių diržų užkištus ginklus, matyt, jie gavo įsakymą merginą likviduoti. Dėjosi baisūs dalykai…“
Anot pašnekovo, pokario neramumų išblaškytos šeimos berniuką tarnystei į savo namus priėmė Kuktiškių apylinkių ūkininkų šeima. M. M. Leleiva pas juos piemenavo ir kurį laiką gyveno. Vyras gražiai atsiliepė apie tuos žmones: „Aš, turtingų tėvų vaikas, dirbdavau pas vidutiniokus, pas tuos, kurių niekas nelietė. Bent buvau pavalgęs. Būčiau badavęs, jei būčiau likęs Šarkiuose, kur grūdus ir visa kita išvežė, konfiskavo. Vėliau grįžau į mokslus Saldutiškio mokykloje, o kai baigėsi sovietinė okupacija, ūkio prie Kuktiškių šeimininkai paliudijo, kad buvau nuo okupacijos nukentėjęs.“
Kol nuskrido, brolį palaidojo
Pašnekovo brolis Edvardas suirutės metu išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. M. M. Leleiva jį gyvą matė tik atsiųstose nuotraukose. Buvusių stambių ūkininkų sūnus Amerikoje su lietuve sukūrė šeimą, dirbo kelininku. 1988 m. jam mirus M. M. Leleiva jau galėjo nuvykti su velioniu atsisveikinti, tačiau paskutinįsyk po daugelio metų jo pamatyti vis tiek nespėjo: „Jau buvo perestroika, tad mums išleido išvykti. Brolis Vytautas, aš, brolis Antanas, jo dukra Danguolė bandėme suspėti į brolio laidotuves. Tačiau, kol susitvarkėme dokumentus, kol nukeliavome, jau radome brolį palaidotą. Tad tik paviešėjome porą savaičių Niujorke.“ Besišnekučiuojant ir bežiūrint nuotraukas M. M. Leleiva atvertė prastai išsilaikiusią seną fotografiją, kurioje jis, jaunuolis, pozuoja su brolio atsiųstu puošniu tuomet dar per dideliu kostiumu, ir papasakojo, kad drabužį nešioja iki šiol. „Šita liemenė – to paties kostiumo dalis“, – išdidžiai pademonstravo vilkimą rūbą šarkiškis.
Apie sovietinę santvarką pašnekovas atsiliepė taip: „Vogti galėdavo tie, kurie dirbo prie mėsos ar dešrų. Dabar tai jau ne… Tie, kurie tada turėjo priėjimą bei galėdavo ką nors nugvelbti, ir dabar pasiilgsta tų laikų. Mūsų šeima labai nukentėjo, tad aš visada buvau prieš sovietinę tvarką.“
Paršeliai – pabėgėliai
Į mūsų pokalbį linksmumo įnešė prisijungęs pašnekovo sūnus Ž. Leleiva: „Viena iš tetų buvo labai dievobaiminga. Kai kiaulė kolūkio fermoje atsivesdavo paršelių, vieną iš jų parsinešdavo namo. Ji apie tai pasisakydavo kunigui per išpažintį. Kunigas sakydavo taip: „Jeigu sovietų valdžia nesumoka tiek, kiek uždirbi, tai čia nieko tokio.“ Kita teta užeidavo į tvartą ir bardavo paršelius: „Oi, jūs biežancai (liet. pabėgėliai – aut. past.), ko jūs čia pridirbote?!“ Kodėl biežancai? Taigi iš kolūkio vogti… Ji ne vogdavo, o nupirkdavo iš tų, kurie pavogdavo.“ Ž. Leleiva prisiminė vaikystėje iš šarkiškių girdėtą posakį „Šarkiai burba“. „Taip sakydavo greičiausiai norėdami pabrėžti, jog Šarkiai dar gyvi ir kruta“, – spėliojo vyras.
Ž. Leleiva papasakojo, kad po melioracijos labai pasikeitė Šarkių kraštovaizdis, o valdžia šeimą spaudė, norėjo iškeldinti į Saldutiškyje pastatytus tuo metu naujus aštuonbučius. Iškrausčius žmones namai būtų buvę nugriauti… Tačiau, pasak pašnekovo, jo teta Apolonija atsilaikė ir išsaugojo namus – ji ilgiausiai iš visų čia ir gyveno. Moteris taip pat išsaugojo seną ąžuolą – neleido jo sunaikinti melioratoriams. „Ir girdė juos, ir pinigais papirkinėjo, kad tik išsaugotų medžius…“
Tetos garbei – parkas
Ž. Leleivai kilo idėja įamžinti gimtuosius namus gynusios tetos atminimą. Jis šalia sodybos įkūrė parką ir pavadino jį Apolonijos Leleivaitės Šarkių parku. Vyras sakė, kad nors teta nebuvo partizanų ryšininkė, bet veikė kaip aktyvi jų rėmėja. A. Leleivaitė taip pat buvo įkalinta, tačiau vėliau iš kalėjimo ją paleido. Parke įrengta terasa, yra suoliukų, scena, plačios sūpynės, iškasti tvenkiniai. Aplinka papuošta Leleivų kaimyno Algimanto Paulionio sukurtomis medinėmis sūpynėmis, vaikų karstyklėmis, susijusiomis su Šarkių pavadinimo kilme. Medines temines skulptūras kūrė meistras Povilas Penkaitis. Parko įkūrėjas norėtų padaryti jį atvirą visuomenei. Jis tikino, kad nevarytų užėjusių smalsuolių. Tiesa, per penkerius metus, kol apie jį buvo paskelbta, parką aplankyti panoro tik keli lankytojai. Dabar vieta renovuojama, tvarkoma parko aplinka, tad čia neretai karaliauja avys, apgraužiančios žolę ir krūmokšnius.
