Pačiame Utenos rajono pakraštyje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, miškų apsuptyje, įsikūręs nedidelis ir labai senas Minčios kaimas. Jis kadaise garsėjo ne tik savo vandens malūnu bei varkalyste, bet ir žmonėmis, kurių gyvenimo pėdsakų nuo senų laikų galima aptikti visoje apylinkėje. Atokus kaimas pasižymėjo savitu jį supančio pasaulio supratimu, aplinkui plytintys gūdūs miškai neišvengiamai lėmė slėpiningą ryšį su gamta, o senojo tikėjimo apraiškos išnyko visai neseniai.

 Minčios samprata

Anot ilgamečio Lietuvos kraštotyros draugijos nario Algirdo Kulio, kilusio iš Minčiakampio vienkiemio (Tauragnų sen.), „Minčia buvo ypatingas kraštas visom prasmėm”, ne veltui minčiečiai sakydavo: „Jeigu nebuvai Minčioj – nebuvai niekur.” Minčios žydai taip pat neliko skolingi savo gimtajam kraštui: „Kai Dievas sutvėrė žemę, davė jai devynias dovanas: pirma – Jeruzalė, antra – Minčia…”
Savo gimtojo krašto praeitimi besidomintis kraštotyrininkas A. Kulis teigė, kad Minčia XV a. ir anksčiau buvo platus ir miškingas kraštas, kurio ribas galima brėžti Tauragnų parapijos valdomis. Tauragnų parapija, įkurta 1387 m., priklausė Vilniaus vyskupijai, kurioje tuo metu ji buvo pati didžiausia parapija. Jos valdos tęsėsi iki Salako (Zarasų r.), Baluošo ežero (Ignalinos r.), Saldutiškio, Politiškių (anksčiau šis kaimas vadintas Ievinėle), Sėlės (Tauragnų sen.). Aplinkinės Spitrėnų (Utenos sen.), Kirdeikių (Saldutiškio sen.), Švedriškės (Ignalinos r.) bažnyčios buvo pastatytos tik XX a. I pusėje (tiesa, Daugailių parapija, įkurta XVII a., šiek tiek sumažino Tauragnų parapijos valdas). Net ir šiuo metu Tauragnų parapija yra didžiausia Panevėžio vyskupijoje.

Minčios vardo mįslė

A. Kulis, remdamasis lingvistiniais mokslininkų tyrimais, teigė, kad Minčios upė buvo vadinama Varine, gudiškai ir rusiškai – Miednaja, lenkiškai – Mienčnaja. Miednaja galėjo vadintis nuo tada, kai iš Girnabalės pelkių pavasario polaidžių metu sodriai geltonas vanduo patekdavo į upę. Galimos kitos kilmės teorijos: „mieč” (gud.) – „kalavijas”, „mienčny” (lenk.) – „medinis”, „mit” (lat.) – „žengti”. „Minč” šaknis, pasak mokslininkų, yra ne lietuviškos, o sėliškos kilmės, tačiau galbūt galima kilmė iš žodžių „minkyti”, „maišyti” (didesniame plote molis būdavo sukasamas ir paskui jį minkydavo arkliais, tik po trejų metų tokio minkymo molį galėdavo naudoti plytoms gaminti). A. Kulis mano, kad upės pavadinimo kilmė turėjo būti nuo kažkokio veiksmažodžio arba būdvardžio.

Sąmonę grąžindavo uostomoji druska

Anot A. Kulio, medinis Minčios dvaras buvo vieno aukšto, su daugybe mažų stikliukų, vadinamų rūtomis, veranda (išmuštą mažą rūtą lengviau pakeisti nauja nei didelį langą).
Pasak pašnekovo, jo kalbinti kaimo senoliai dar atsiminė, kad dvare buvo didelė salė, kurioje ant lubų kabėjo virve pakeliamas ir nuleidžiamas žvakinis sietynas. Salėje stovėjo ir klavišinis instrumentas, kuriuo skambindavo per pokylius, o sienas puošė caro ir carienės portretai ovaliais rėmais. A. Kulis sakė, kad į jo tėvų sodybą iš dvaro buvo patekę du baroko stiliaus krėslai. Kraštotyrininko proprosenelė Konstancija Jablonska, kurios sūnus dirbo dvaro ūkvedžiu, jo teigimu, nieko nedirbo – išlaikoma sūnaus dienų dienas rymodavo prie daržo. K. Jablonska turėdavo įvairių vaistų, tad, jei kokia ponia pokylio metu nualpdavo, ją pakviesdavo, kad duotų nualpusiajai pauostyti uostomosios druskos. Sąmonę praradusi moteris ar mergina būdavo paguldoma verandoje ant suolo. „Gydytoja” alkūne išmušdavo vieną langelį, kad įleistų į vidų gaivaus oro (verandos langai neatsidarydavo).

Dvaro verslai

A. Kulis teigė, kad Minčios dvaras buvo Tauragnų dvaro reprezentacinio pobūdžio filialas. Dvaras turėjo labai daug miško. Miškas buvo kertamas už Uteno ežero ir plukdomas sieliais iki Minčiakampio, kuris tuo metu irgi buvo Tauragnų dvaro „palivarkas”, o iš čia žiemos keliu miškas būdavo vežamas į Minčią.
Žydai išsinuomodavo dalį „palivarko” Minčiakampyje, samdydavo žvejus, kurie gaudydavo žuvis dvarui priklausiusiame Uteno ežere. Žvejai dažniausiai apsistodavo pas tuos žmones, prie kurių traukdavo vakarinę valkšną (vieno tinklo vilkimu užimamas ruožas ežere). Jie, vadinami kuršiais, dažniausiai atvykdavo iš Latvijos pajūrio.

Ataskaitą veždavo į Krokuvą

„Baudžiavos Minčioje niekada nebuvo, – pareiškė A. Kulis. – Tačiau gyventojai turėjo atlikti šarvarką (kelio taisymo atkarpa – aut. past.). Kiekvienam kiemui buvo užrašyti skaičiai nuo vieno akmens iki kito taisyti kelią.” Buvo tokie specialūs keturračiai vežimai, vadinami „kojkėmis”, kuriais veždavo ir versdavo žvyrą. Kelio reikėjo visiems: ir ponui, ir valstiečiams. Kelio darbai nebuvo laikomi baudžiava. „Liepsi eiti į dvarą lažo, pilti pyliavos – iškart miškas dega, – aiškino tuometinę situaciją pašnekovas. – Buvo toks nebylus susitarimas su dvaru.” Tauragnų apylinkių žmonės turėjo ir tinklų tris sieksnius numegzti, ir po kapą sūrių duoti, ir grybų, ir uogų surinkti, ir kitas prievoles atlikti.
Pasak A. Kulio, jo senelis, Minčios dvaro prievaizdas, kartą per metus veždavo dvaro „sumarjušą” (ataskaitą) ponams Puslovskiams į Krokuvą (Lenkija). Snieguotais laukais, užšalusiais ežerais ir keliais rogėmis važiuodavo dažniausiai prieš Kalėdas su samdytu „zavodniku” (vedliu) kiek įmanoma trumpesniu keliu. Turėdavo specialų raštą, vadinamąjį „podorožną”, kurį pateikus bet kurioje smuklėje pakeisdavo arklius. Tiesa, tekdavo palikti ir 10-ies rublių užstatą. Iki Krokuvos nukakdavo per septynias paras. Grįždami parveždavo pipirų, adatų, Bžostovskio (dvarininkas, turėjęs kortų gamyklą) kortų, kontrabandinių dirbtinių gėlių, segamų į skrybėles.

Dvaro jėgeriai ir žvėrinčius

Pasak A. Kulio, dvaras turėjo jėgerių (medžioklės ūkio prižiūrėtojų), „gajovų” (eigulių), „liesnykų” (miško sargų), kurie dar iki XVIII a. buvo atleisti nuo pyliavų, činčo, gvoltų (valstiečių prievolės dvarininkui formos) dvare. 1863 m. buvo likęs tik vienas Mykolinių mokestis, kurį rugsėjo 10 d. reikėdavo sumokėti už grybavimą, uogavimą, gyvulių ganymą dvaro miške, ir tai buvo vadinama liberalu (laisvu susitarimu) tarp dvaro ir gyventojų.
Savo valdose kilmingieji steigdavo žvėrinčius, aptvertus miško plotus, kuriuose tinklais gaudydavo suvarytus žvėris ir veždavo juos į savo parkus. Tokius sugautus žvėris ponai vienas kitam ir pardavinėdavo. Tai vyko ir prie Minčios. Anot kraštotyrininko, ne iš niekur prie Minčios atsirado pieva, vadinama Meškine, arba piemenų šokis meška. Pasak A. Kulio, šimtamečiai žmonės dar atsiminė XIX a. Minčios girioje šmižinėjančius ernius, kurių kailius žmonės naudodavo kojoms uždengti važiuojant rogėmis.
Po 1830 m. sukilimo Puslovskių dvaro miške, netoli Minčios, buvo proskyna su didele kirtaviete ir laikinais miškadirbių pastatais, vadinamais „šopomis”, kuriuose darbininkai apsigyvendavo. Nuo didelės šviesios biržės ta vieta buvo praminta Baltabirže.

Dvaro likučiai

Po 1863 m. sukilimo, pasak A. Kulio, jį rėmę Tauragnų dvaro savininkai grafai Ksaveras ir Sigizmundas Puslovskiai skubėjo parduoti Minčios dvarą ir Minčiakampio „palivarką”, nes suprato jų nebesugebėsią išlaikyti (buvo paskirta ekspropriacija – privačios nuosavybės prievartinis nusavinimas, kai už atimtą turtą neatlyginama arba išmokėta kompensacija yra daug mažesnė už turto tikrąją vertę). Vėlesniems savininkams tinkamai nesirūpinant statiniais, dvaras ėmė pamažu nykti.
Iš dvaro dabar likusi tik centrinė jo dalis – senoji parduotuvė. Ankščiau dvaras siekė vėlesniais laikais pastatytą girininkijos pastatą ir tęsėsi beveik iki dabartinės autobusų stotelės. Ta dvaro dalis, kuri siekė girininkiją, buvo nuardyta, bet grindų storlentės buvo tokios storos ir taip tvirtai prikaltos prie gulekšnių, kad niekas nepajėgė jų atplėšti. Taip jos, anot A. Kulio, bent 50 metų ir stovėjo po atviru dangumi. Ant jų vykdavo ir šokiai.

Malūno statyba

Malūno statymo iniciatoriai, pasak A. Kulio, buvo Tauragnų dvarininkai, nes apylinkėje tuo metu niekur nebuvo malūnų. Tik vėliau malūnas buvo pastatytas Tauragnuose, paskui ir Ginučiuose (Ignalinos r.), kur jis priklausė kaimo žmonėms. Gyventojai juo naudojosi, samdė malūnininką, o atvažiavusiems iš svetur maldavo už atlygį.
Minčios malūną, anot A. Kulio, statė nuo Ažvinčių (Ignalinos r.) kilę dailidės broliai Samavičiai. Buvo sutarta, kad Nečėnų kaimo (Daugailių sen.) rusai sumūrys pamatus, vėliau įrengs turbinos atitvarą („laprą”). Samavičiai turėjo gauti avansą už žmogaus ūgio sukirstas sienas nuo lauko pusės. Pinigų reikėjo įsigyti įrankiams ir aprūpinti savo parankinius. Bet užmokesčio negavo, todėl meistrai ateidavo ryte, sukabindavo ant sienos savo odines veršenas su įrankiais ir nieko nedirbdavo. Taip tęsėsi ilgai, todėl statyba užtruko beveik dvejus metus.
Turbina buvo įsigyta iš Kuršo (Latvija), meistrą ją sumontuoti pasikvietė irgi iš ten.

Tiltas

A. Kulis pasakojo, kad tilto poliams kalti buvo pasirinktas žiemos metas, kai upėje mažiausiai vandens. Prieš tai vasarą iškasė griovius ir nukreipė vandenį į šalia šienaujamą pievą. Griovius kasė tris vieną šalia kito: vieną – negilų, kitą – gilesnį, o trečią – giliausią, nes vandens srovė juos padarydavo vienodo gylio. Polius į gruntą kalė ant gervės pakabinta „boba” (didelė storo medžio trinka, pakeliama su gerve ir, panaudojus svorio jėgą, ja kalami poliai) viršūnine medienos dalimi, kad išvengtų vandens imlumo medienai. Iš Žiežulnio ežero pakrantės privežė šlyno (balto molio), kurį sušaldę sutvirtino tilto patiltę ir šlaitus, vadinamus traversais. Šlynas buvo pasirinktas neatsitiktinai – jo neišplauna vanduo. Prieštiltę sutvirtino rąstų ir smulkių akmenų klifais (statūs šlaito sutvirtinimai). Tilto grindys buvo dviejų juostų, tyčia neprikaltos, o lentų galai buvo suleisti į gulekšnių įspraudas šonuose ir centre su tarpueiliu, kad lengvai slankiotų, nes tiltas judėjo. Tačiau pastatytas tiltas drebėjo. Ant tilto turėklo uždėdavo kopūsto galvą ir žiūrėdavo, ar jis nuo virpesio per 10 minučių nenukris. Jei nukrisdavo, vadinasi, drebėjimas per didelis. Arkliui akis uždengdavo, bet drebulį gyvulys jausdavo kojomis, tuomet ant tilto paklojo eglių šakų, užpylė jas derva ir ant jų uždėjo antrus gulekšnius. Malūno tiltas buvo perstatomas kas keliolika metų.
Nors šlaitai buvo sutvirtinti rąstais ir akmenų sampyla, tvenkinio kraštų prietiltė – gabionais (iš vytelių pintos talpos, pripildytos akmenų), žiemos šaltis šlapius krantus ardė, pavasario polaidžiai taip pat. Kad būtų sutvirtintas trijų griovių terasų aukštasis krantas, buvo klojami drebulių medeliai šakomis į šlaitą, o drūtgaliai smeigiami, tarp jų sudedami akmenys.

Malūne ne tik maldavo

Pasak A. Kulio, jei žmonių būdavo daug arba užtvankos vandens lygis būdavo per žemas, kartais tekdavo malimo laukti ir keletą dienų, todėl žmonės, kurie nelikdavo Minčios kaimo užeigoje, važiuodavo namo ir grįždavo sutartu laiku, o grūdus „užguldydavo”, t. y. palikdavo juos pas kokį nors žmogų, o ne malūne.
Malūne veikė milo vėlykla. Ten milą ir dažydavo. Išaustą audinį sulankstydavo į lovius, malūno velenu audinį skirtingose vietose trindavo, tada išimdavo, dažydavo, ilgai virindavo, paskui upėje po bėgančiu latakuose vandeniu plaudavo. Tada veždavo į Minčiakampį (bijodavo malūne slėgti, kad nepavogtų), kur ant milo dėdavo kartono lapą, o ant jo – įkaitintą metalinę plokštę. Tokį sumuštinį kartodavo, sulankstydami lyg kokį tortą. Tada su dideliu presu tą tortą suspausdavo (glensuodavo) – tokiu būdu milas būdavo išlyginamas.

Baltaraištį ignoravo

1880 m. žydų bendruomenė, įsigijusi malūną, ruošėsi jį perstatyti. Pirmasis darbas buvo naujo tilto statymas. Grafai Puslovskiai skubėjo parduoti dvarą. 1877 m. miško pirkliams žydams Lipšteinui, Taubei ir Tilersui iš Estijos jie už 400 tūkst. rublių pardavė 4 299 dešimtines Minčios miško. Dalį miško nupirko Daugpilio žydų bendruomenė.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams į getą išvežus malūno savininką Jeremiją Rogovą, į jo vietą okupacinės valdžios buvo pastatytas baltaraištis. Tačiau žmonės tyliai protestuodami pas jį malti grūdų nevažiuodavo (vykdavo į Ginučius). Vokiečių statytinis vaikščiodavo po kaimą pasipuošęs baltais marškiniais, ateidavo ir į šokius, bet nė viena mergina su juo nenorėjo šokti.

Algirdo Kulio asmeninio archyvo nuotr.