Jolita Juneliūnienė – moteris, prisijaukinusi vilną

Ignalinoje augusi tradicinių amatų meistrė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtoja ir trijų vaikų mama Jolita Juneliūnienė vilnos vėlimu užsiima dešimt metų. Savarankiškai velti išmokusios 37-erių moters rankose gimsta tautinio paveldo produktai – velti batai, kepurės, klumpės, veltinys (žaliava). Save paprastu kaimo žmogumi vadinanti J. Juneliūnienė mielai sutiko atsakyti į „Utenos dienos” klausimus ir pasidalyti prisiminimais.

Papasakokite apie save…

Gimiau ir augau Ignalinoje. Kai buvau aštuonerių, su tėvais atsikraustėme į Uteną. Mano seneliai gyveno Linkmenų seniūnijai priklausančiame Krivasalio kaime. Galima sakyti, kad ten ir praleidau vaikystę. Nežinau, kodėl, tačiau nuo pat mažų dienų laikau save kaimiete (šypsojosi). Visada jaučiau didelę trauką kaimui, į kurį nuvykusi su močiute siuvinėdavau, megzdavau, rinkdavau ir džiovindavau žoleles. Įprasti vaikų žaidimai man būdavo neįdomūs. Labiausiai mėgdavau iš sudžiūvusių gėlių ir žolelių kurti paveikslus, kuriuose atsispindėdavo gamtos motyvai. Šis užsiėmimas man buvo tarsi sielos atgaiva. Tik suaugusi supratau, kad vaikystėje netgi normalių žaislų neturėjau. Bet man jų ir netrūko.

Kuo užsiimdavo Jūsų močiutė?

Mano močiutė, kurios jau daug metų nėra šalia, buvo nuostabus žmogus. Aišku, aš tik dabar tai supratau ir pradėjau vertinti. Atsimenu idealiai tvarkingus jos namus, gražiausiais raštais apnertas „paduškytes”, austus kilimėlius. Močiutė turėjo ūkį, tačiau vis tiek rasdavo laiko namams, stengdavosi, kad jie visada būtų švarūs.

Tikriausiai močiutė Jus ir išmokė velti…

Močiutė mane išmokė tik poterius kalbėti (šypsojosi), mat buvo labai pamaldi. Pamenu, kad matydavau ją apsiavusią ilgaauliais veltiniais batais, tačiau tada dar nežinojau, kad juos nusiveldavo pati. Kai pradėjau mokytis vilnos vėlimo paslapčių, tėtis man papasakojo, kad močiutė buvo įvaldžiusi šį amatą.

Ar prieš pradėdama velti turėjote kitų pomėgių?

Kažkada labai mėgau nerti vąšeliu, to išmokau dar būdama pradinuke. Dažniausiai nerdavau servetėles ir puošdavau jomis stalą. Kai laukiausi pirmo sūnaus, kuris dabar jau eina į septintą klasę, megzdavau lyg pamišusi. Gal tik apatinių kelnaičių jam nebuvau numezgusi (šypsojosi). Kaip ir dauguma porų, su vyru planavome turėti du vaikus, bet Dievas padovanojo mums tris – prieš devynerius metus susilaukiau dvynukų, kurie yra labai skirtingi tiek išvaizda, tiek charakteriu. Gimus dvyniams aš labai pasikeičiau, man norėjosi išmėginti ką nors naujo. Lietuvoje tada kaip tik buvo prasidėjusi veltų karolių mada. Nesu didelė papuošalų mėgėja, todėl nusprendžiau iš karto imtis kažko rimtesnio, pavyzdžiui, nuvelti batus. Nešiojausi šią mintį galvoje, tačiau neįsivaizdavau nuo ko pradėti. Vieną dieną su vyru, kuris mane labai palaikė, internete netyčia aptikome prancūzų kalba rašytą paaiškinimą. Mūsų jungtinei komandai puikiai pavyko „išgimdyti” veltų batukų porą. Prancūziškai suprantantis mano vyras vertėjavo, o aš vėliau taip, kaip mokėjau.

Kam tie batukai buvo skirti?

Mano vyresnėliui. Aišku, jei dabar pamatyčiau tuos „tapukus”, tikriausiai būtų labai juokinga. Nors pirmieji batukai tikrai nebuvo idealūs, vaikas labai jais džiaugėsi – nešiojo tol, kol suplyšo. Jei ne sūnaus džiaugsmas, gal net nebūčiau toliau mokiusis šio amato. Kai įgudau, ėmiau veltas klumpes pardavinėti. Pirmoji jas įsigijo kaimynė, vėliau žinią apie mano amatą perdavusi kitiems Kuktiškių miestelio, kuriame tuo metu gyvenau, žmonėms. Atsimenu, kad veiklos pradžioje savo veltas klumpes pardavinėdavau už juokingai mažą kainą – 15 litų.

Ką dar veliate?

Pirmaisiais metais veldavau tik klumpes, vėliau pradėjau iš vilnos gaminti ilgaaulius batus, pirties kepures. Žinoma, ne viskas iš karto pasisekdavo, bet aš buvau labai užsispyrusi. Bandžiau iš vilnos kurti drabužius – Kuktiškėse lankiau specialius kursus, kuriuos vedė daug metų tuo užsiimanti vilnietė mokytoja. Tiesa, drabužiai, kaip ir veltos sagės, kurių kelias esu sukūrusi, manęs neužkabino. Kurį laiką gaminau veltus angeliukus, bet jie buvo populiarūs tik tarp užsieniečių pirkėjų.

Ar dažnai prekiaujate mugėse?

Daugiausia dėmesio skiriu pavasarį Vilniuje vykstančiai Kaziuko mugei. Dauguma klientų mano gaminius užsisako telefonu, internetu. Norint dažnai dalyvauti mugėse reikia prigaminti labai daug produkcijos, o aš dirbu viena.

Ar galima sakyti, kad veltos klumpės yra populiariausias Jūsų parduodamas rankų darbo produktas?

Šaltuoju metų laiku nuo klumpių savo populiarumu ne daug atsilieka ilgaauliai veltiniai batai, kuriuos perka medžiotojai, žvejai. Žinoma, su tokiais batais niekas po miestą nevaikšto, jie toli gražu nėra elegantiški. Svarbiausia veltinių batų funkcija – saugoti kojas nuo šalčio. O kai šilta kojoms, tai šilta ir visam kūnui. Vilniaus Kaziuko mugėje sutinku labai įdomių žmonių, man patinka su jais paplepėti. Kartais juokaudama mugės lankytojams sakau, kad vieną kartą įsigiję veltas klumpes taps nuo jų priklausomi – įprastų šlepečių nešioti nebenorės. Veltos klumpės – tikras išsigelbėjimas tiems, kurių kojos linkusios prakaituoti.

Kokios priemonės reikalingos norint velti?

Pagrindą sudaro vilna, muilas ir vanduo. Kad nesudirgtų rankų oda, dažniausiai naudoju muilą, kurio sudėtyje yra alyvuogių aliejaus. Vandens temperatūra neturi jokios įtakos gaminio kokybei. Gaminant veltas klumpes ar batus man taip pat prireikia kočėlo, įvairaus dydžio kurpalių.

Kiek laiko užtrunka nuvelti vieną porą klumpių?

Jeigu velčiau be sustojimo, pakaktų šešių valandų, tačiau dažniausiai darau pertraukas, todėl užtrunku maždaug aštuonias valandas. Turiu bent trumpam atsitraukti nuo vėlimo, nes ilgai dirbant pavargsta rankos. Kadangi kūryba užsiimu namuose, mėgstu „dėl fono” įsijungti televizorių. Tiesa, kartais veliu visiškoje tyloje. Tam įtakos veikiausiai turi mano vidinė būsena.

Tikriausiai namuose turite darbo kambarį…

Kol kas atskiro darbo kambario neturiu, nes vis dar gyvenu bute. Kai su šeima apsigyvensime netoli Sudeikių esančioje sodyboje, kurią baigiame įsirengti, ten bus mano darbo erdvė. Kažkada galvojau, kad turėdama nuosavos žemės laikysiu avis, pati jas kirpsiu, bet šios minties atsisakiau. Supratau, jog tam paprasčiausiai nerasiu laiko, nes daugiausia jo suvalgo vėlimas.

Kur perkate vilną?

Pirmaisiais metais vilną maišais pirkdavau iš netoli Leliūnų gyvenančios ūkininkės, kuri augina Romanovo veislės avis. Pamažu atradau įvairesnių atspalvių, nes velti vien tik iš pilkos spalvos vilnos pasidarė nebeįdomu. Dabar internetu užsisakau Tirolio kalnų avelių vilnos. Ši vilna yra šiurkšti, gerai veliasi. Iš jos galima pagaminti rimtus veltinius batus. Merino vilna – labai minkšta, todėl puikiai tinka vaikiškai avalynei gaminti. Vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduoju avėti iš šiurkštesnės vilnos pagamintą avalynę, nes besikandžiojanti vilna puikiai masažuoja pėdas, gerina kraujotaką.

Kokių išskirtinių prašymų Jums teko sulaukti?

Kartą Vilniaus Kaziuko mugėje prie manęs priėjusi jauna pora teiravosi, ar galėčiau iš vilnos pagaminti pakabinamą lopšį kūdikiui. Gal ir įdomu būtų pabandyti… Aišku, tokiam lopšiui pagaminti reikėtų jau ne 1 (kaip klumpėms), o 3–4 kilogramų vilnos. Būna, kad klientai pageidauja batų riestomis viršūnėmis, „tapukų” kūdikiams.

Ar savo darbus siunčiate į užsienį?

Kurį laiką savo gaminiais prekiavau užsienio internetinėje parduotuvėje „eBay”. Kadangi nelabai draugauju su šiuolaikinėmis technologijomis, prekiauti internetu ir bendrauti su užsieniečiais man padėjo vyras, mokantis kelias užsienio kalbas. Prieš kelerius metus sulaukiau nemažai užsakymų iš Amerikos, kuri tada tiesiog skendo sniege. Amerikiečiai – labai paprasti, neišrankūs pirkėjai. Norvegijos kalnuose gyvenantis vyras buvo užsisakęs ilgaaulius veltinius batus. Jis yra žmogus „prie meno”, todėl norėjo, kad atsiųsčiau ne tik batus, bet ir nuotraukas, kuriose būtų įamžintas jų gamybos procesas. Kiek žinau, mano veltas klumpes nešioja Anglijoje, Japonijoje gyvenantys žmonės.

Ar Jūsų darbus galima pamatyti parodose?

Įvairiose parodose dalyvauju jau daug metų. Kai gyvenau Kuktiškėse, mano darbai buvo eksponuojami seniūnijos parodų salėje, bibliotekoje. Autorinės parodos dar nesu surengusi.

Kokių dar turite pomėgių?

Kaip ir dauguma moterų, mėgstu gaminti valgį, palepinti šeimą naminiais tortais. Man labai patinka dirbti su moliu, todėl metus laiko lankiau Giedriaus Mazūro vedamus keramikos kursus. Turiu neįgyvendintą svajonę – išmokti žiesti. Gaila, kad šiemet neradau laiko Vytauto Valiušio pamokoms. Kažkada buvau susidomėjusi juostų pynimu.

Ar pati užsiimate edukacija?

Šiais metais vedžiau vilnos vėlimo pamokas tradicinių amatų centre „Svirnas”, nemažai pamokų suaugusiesiems turėjau Kuktiškėse. Buvau labai užsidegusi išmokyti velti kuktiškietes, kad jos galėtų pradžiuginti savo kurtais gaminiais šeimos narius. Miestelio bibliotekos vyr. bibliotekininkė Irena Juotkienė greitai suorganizavo pamokas ir mes pradėjome dirbti. Šeštadieniais susitikusios prie kavos puodelio veldavome, plepėdavome. Ilgainiui tai tapo puikia tradicija.

Editos Kušleikienės, Vytauto Ridiko, Tradicinių amatų centro „Svirnas” nuotr.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Deimantė KAZOKAITĖ
deimante@utenosdiena.lt

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas