Utenos kultūros centro Leliūnų skyriaus kultū­rinių renginių organizatorė ir meno vadovė Aušra Gutauskienė, ilgus metus drauge su vyru Edmundu vadovaujanti jųdviejų įkurtai vaikų popmuzikos grupei „Aušra“, laisvalaikiu užsiima Lietuvoje kol kas ne itin populiaru amatu – siuva lėles. Kadaise pedagoge dirbusi moteris sakė, kad iš perkelio pa­siūtos lėlės yra skirtos namams puošti, tačiau su jo­mis galima ir žaisti.

Pasekė vyro pėdomis
Utenoje gimusi A. Gu­tauskienė vaikystėje persi­kraustė į Vyžuonas. Miestelyje baigusi vidurinę įstojo į tuome­tę Utenos aukštesniąją techni­kos mokyklą (dabar – Utenos kolegija), kur mokėsi siuvė­jos amato, vėliau dabartiniame Lietuvos edukologijos univer­sitete įgijo pradinių klasių mo­kytojos specialybę. Kelerius metus pašnekovė mokytojavo Vyžuonose, Šiaudiniuose (Vy­žuonų sen.) bei Leliūnuose.

A. Gutauskienė atskleidė, kad su savo antrąja puse susi­pažino dar besimokydama mo­kykloje. „Edmundas dirbo tuo­mečiuose kultūros namuose, o mudvi su šešeriais metais jau­nesne seserimi Daiva buvo­me aktyvios saviveiklininkės – grojome kapeloje, dainavo­me, – sakė ji. – Vieną dieną nu­sprendžiau nebesilaikyti įsiki­bus mokytojos darbo ir kartu su vyru pradėjau dirbti kultū­ros srityje. Mirus Edmundo tė­vukui apsigyvenome jo namuo­se Pakalniuose.“

Brangus palikimas
Kalbai pasisukus apie siuvi­mo amatą kalbinta pakalniš­kė sakė, kad savo gabumus vei­kiausiai paveldėjo iš močiutės (tėčio mamos), kuri buvo gar­si keliais kilometrais nuo Vy­žuonų nutolusio Varkujų kaimo (Anykščių r.) siuvėja. „Močiu­tės aš nesu mačiusi, nes tais me­tais, kai gimiau, ji mirė, – at­skleidė pašnekovė. – Kai tėtis iš Varkujų atsikraustė į Vyžuo­nas, į mūsų namus atkeliavo visi močiutės daiktai. Vaikystė­je man būdavo labai įdomu kil­noti, glostyti jos siuvinėtas stal­tieses, servetėles. Viską saugau kaip brangiausią palikimą.“

A. Gutauskienė šypsodamasi prisi­minė, kad būdama vos penkerių ran­kose jau laikė vir­balus ir mezgė ša­liką. Paauglystėje pašnekovė drau­ge su seserimi, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje, mėgda­vo siuvinėti, mo­deliuoti ir siūti dra­bužius. Šiandien moteris kuria sceninius kosti­umus savo vadovaujamo mu­zikos kolektyvo vaikams.

Pana, žaidžianti su lėlėmis
Būdama 11-os A. Gutauskie­nė pasinaudojo žurnalo iškarpa ir pasiuvo skudurinę lėlę savo vos dešimčia metų jaunesnei krikšto dukrai, tačiau ji mažylei nepatiko, nes buvo didelė ir bai­si. „Sulaukus 15–16 metų mėgs­tamiausias mano užsiėmimas būdavo kurti drabužius plasti­kinėms lėlėms – siūdavau joms ponių sukneles, skrybėlaites, džinsus, – prisipažino kalbin­ta moteris. – Mama juokdavosi, kad būdama pana žaisdavau su lėlėmis, tačiau tai nebuvo žaidi­mas, būdingas mažoms mergaitėms, man tiesiog patikdavo jas puošti. Gailiuosi, kad neišsau­gojau nė vieno kostiumo, dabar būtų įdomu pasižiūrėti.“

Skudurų nenaudoja
Prieš kelerius metus, per te­levizorių pamačiusi ją užbūrusį reportažą apie moterį, kuriančią lėles iš polimerinio molio („mo­delino”), A. Gutauskienė nu­sprendė išmėginti šį amatą na­muose. Susiradusi informacijos socialiniame tinkle „YouTube“ moteris nulipdė tris interjero lė­les. „Nors lėlytės išėjo gražios, daugiau tokių kurti nebenorėjau“, – prisipažino ji.

Šiandien A. Gutauskienės vi­zitinė kortelė – tikroviškos lė­lės iš perkelio, kimštos sintepo­nu. Moteris pabrėžė, kad lėlėms kurti naudoja ne skudurus, o naujas medžiagas, tad jų nede­rėtų vadinti skudurinėmis.

Kiekvienai „dukrytei“ lė­lininkė specialiais akriliniais dažais, skirtais audiniams, nupiešia veidą, priklijuoja blakstienas, prisiuva sintetinius plaukus, kurie lengvai šukuo­jasi ir nesivelia. Apie 40 cm aukščio lėlėms, kurių rankas galima judinti, o kojas lanksty­ti, A. Gutauskienė suteikia var­dus, puošia jas savo pačios kur­tais drabužėliais, batukais bei aksesuarais. Moters sutuoktinis kiekvienai lėlei pagamina spe­cialų stovą.

Trūko nosyčių
Kūrėja teigė, jog siūdama lė­les visuomet stengiasi, kad šios būtų kuo panašesnės į žmo­nes. „Iš pradžių lėlytės neturė­jo nosyčių, tačiau laikui bėgant išmokau jas padaryti, – sakė A. Gutauskienė. – Ateityje pasi­stengsiu, kad neliktų siūlės ant veiduko.“

Anot pašnekovės, Rusijoje lė­lių kūrimas yra „ant bangos“, o Lietuvoje šiuo amatu užsiima retas. Pakalniškė su profesio­naliomis Rusijos lėlininkėmis bendrauja socialiniuose tinkluo­se. Moteris netgi buvo pakvies­ta dalyvauti Vokietijoje vyk­siančioje lėlių parodoje.

Susilaukė pagrandukės
2013 metais perkelines lėles siūti pradėjusi A. Gutauskienė gimus pagrandukei Kornelijai, kuriai dabar dveji su puse, šį už­siėmimą buvo nustūmusi į šalį. „Baimindamasi, kad dukry­tė nesusižeistų su aštriais įran­kiais, siuvimo kuriam laikui at­sisakiau, bet nesilioviau ieškoti medžiagų, tad dabar jų turiu pa­kankamai”, – tikino pašnekovė.

Kornelija – ne vienintelė Gu­tauskų atžala. Pora turi ir dvi­dešimtmetį sūnų Andrių, kuris šiuo metu studijuoja.

Planuose – Kakė Makė
Nors A. Gutauskienė yra pa­siuvusi tik kiek mažiau nei 10 lėlių, dvi perkelinės mergaitės jau spėjo apsigyventi Šiaurėje – iškeliavo į Norvegiją. „Kai pop­muzikos grupė „Aušra” buvo pakviesta koncertuoti Seime, savo specialiai šiam kolektyvui siūtą lėlę padovanojau buvusiai Seimo narei Mildai Petrauskie­nei”, – sakė kūrėja, ateityje pla­nuojanti pasiūti vaikų dievina­mą Kakę Makę.

Lėlininkė turi ir daugiau atei­ties planų – nori savo lėles pa­kuoti į stilingas dėžutes ir puoš­ti autorinėmis etiketėmis.

Nemėgsta sukiotis virtuvėje
Artėjant didžiosioms metų šventėms kultūrinių renginių organizatorė ir meno vadovė yra paskendusi darbuose – sta­to muzikinį spektaklį „Šaltu­kas“, kuriame pasirodys bemaž 40 vaikų. A. Gutauskienė ma­žiesiems ne tik siuva sceninius kostiumus, bet ir kuria dekora­cijas, puošia sceną.

Paklausus apie laisvalai­kio pomėgius pašnekovė sakė mėgstanti pinti krepšelius iš laikraščių, užsiimti dekupažu, fotografuoti. „Labai nemėgstu suktis virtuvėje, mūsų namuo­se dažniausiai šeimininkauja vyras“, – šypsojosi kūrybinga pakalniškė.

Aušros Gutauskienės asmeninio archyvo nuotr.