Utenos kultūros centro (UKC) Užpalių skyriaus kanklininkų ansamblis „Pasagėlė” suskaičiavo 25-erius veiklos metus. Šia proga Užpaliuose buvo surengtas koncertas, kuriame jaunaisiais kanklininkais džiaugėsi dvejus metus „Pasagėlei” vadovaujanti Anykščių muzikos mokyklos mokytoja Jolita Novikienė, prisiminimais dalijosi kolektyvo įkūrėja ir ilgametė vadovė Asta Motuzienė, „Utenos dienai” papasakojusi, kaip „Pasagėlės” gyvenimas klostėsi jos vadovavimo laikotarpiu.
Jubiliejaus šventė
Jubiliejaus šventėje „Pasagėlę” sveikino Užpalių seniūnijos seniūnas Eugenijus Keraminas, buvęs seniūnas Vytas Jurka, klubo „Lions” nariai, buvę kanklininkų ansamblio nariai, jaunųjų kanklininkų tėvai, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė, Užpalių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti direktoriaus pareigas, Viktorija Vilūnienė, Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos kanklininkų ansamblio „Radastėlė” vadovė Emilija Repšienė, kolektyvą pasiekė sveikinimai nuo kraštietės Mildos Petrauskienės, prisiminimais pasidalijo „Pasagėlės” krikštamotė žirgininkė Viktorija Jovarienė ir kiti svečiai. Be „Pasagėlės”, publikai savo pasirodymus dovanojo Skriaudžių (Prienų r.) ansamblis „Kanklės” (vad. Elena Sakavičiūtė-Pečiulaitienė), Utenos muzikos mokyklos folkloro ansamblis „Sietynas” (vad. Rima Garsonienė). Renginį vedė Užpalių bibliotekos vyr. bibliotekininkė Vida Juškienė.
Pirma pažintis
Paklausta, kaip kilo mintis įkurti kanklininkų ansamblį, A. Motuzienė prisiminė, kad daugiau nei prieš 25 metus, su šeima grįžusi gyventi į gimtąjį miestelį, sulaukė buvusio Užpalių seniūnijos seniūno V. Jurkos, kuris iki tol ne kartą prašė jos pagroti akordeonu įvairiose šventėse, pasiūlymo užimti meno vadovės pareigas tuomečiuose kultūros namuose (dabar – UKC Užpalių skyrius). „Mano dukros tada buvo visai mažytės, kol dirbdavau, jas prižiūrėdavo vyras arba tėvai. Su kanklėmis susipažinau ir jomis groti išmokau Vilniuje vykusiame liaudies muzikantų seminare. Ten pirmą kartą išgirdau apie kanklių meistrą Juozą Lašą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, gyveno netoli Užpalių, – sakė chorinio dirigavimo studijas baigusi pašnekovė. – Pirmą kartą prisilietusi prie kanklių supratau, kad groti jomis labai paprasta. Iki tol šį instrumentą buvau mačiusi tik vadovėliuose. Sugrįžusi į Užpalius viską papasakojau kolegei, o ji mane suvedė su J. Lašu.”
„Tamsta mokytoja”
Pasak A. Motuzienės, kolektyvas, į kurį vaikai noriai būrėsi, padedamas Užpalių seniūnijos, jaunųjų kanklininkų tėvų ar rėmėjų, pamažu įsigijo auksinių rankų meistro J. Lašo pagamintų kanklių ir pradėjo kankliuoti. Pirmosios vadovės teigimu, veiklos pradžioje ansamblio branduolį sudarė 6–8 klasių mokiniai. „Visus 16 metų, kuriuos vadovavau „Pasagėlei”, kaip tikra tamsta mokytoja, vedžiau žurnalą, todėl dabar galiu tiksliai pasakyti, kad per šį laikotarpį kolektyvo dalimi buvo 138 įvairaus amžiaus vaikai, – tikino A. Motuzienė, kuri ne tik vadovavo kanklininkų ansambliui, bet ir dirbo muzikos mokytoja Vyžuonų mokykloje. – Suburti vaikus nebuvo sunku – dažniausiai pakakdavo pakabinti skelbimą mokykloje. Žinia apie kanklininkų ansamblį sklido iš lūpų į lūpas. Žinoma, kartais, prasidėjus naujiems mokslo metams, prie kolektyvo prisijungdavo vos keli nauji nariai, bet jie ateidavo savo noru…”
Pavadinimą pasiūlė žirgininkė
Šiuo metu UKC vadovaujanti A. Motuzienė sakė, kad kiekvienų metų kovo 19 dieną jaunųjų kanklininkų ansamblis mini savo gimtadienį. Anot pašnekovės, Šv. Juozapo diena buvo pasirinkta ne atsitiktinai, o galvojant apie kanklių, kuriomis „Pasagėlės” nariai groja iki šiol, tėvą J. Lašą. Kolektyvui nesvetima ir naujų narių krikštynų, kurios, ilgametės jo vadovės teigimu, būdavo labai smagios bei išradingos, tradicija.
Iki šių dienų Užpaliuose gyvuojantis ir dažnam kraštiečiui pažįstamas kanklininkų ansamblis kurį laiką neturėjo pavadinimo. Nugrimzdusi į širdžiai mielus prisiminimus A. Motuzienė pasakojo, kad prieš daugiau kaip du dešimtmečius, važiuodamas iš Rumšiškėse vykusio tarptautinio vaikų folkloro festivalio „Daigelis”, kolektyvo autobusas sustojo pavežti jį stabdžiusių pakeleivių. „Tie du tranzuojantys studenčiokai buvo dabar Lietuvos nacionalinio kultūros centro sekretore dirbanti Dalia Usinavičienė (Dargytė) ir šalyje gerai žinomas tarologas Leopoldas Malinauskas, – kalbėjo pašnekovė. – Jiedu labai nustebo, kai prisistatėme kanklininkais iš Užpalių, vėliau pažadėjo atvykti į miestelį, jeigu susigalvosime ansamblio pavadinimą ir surengsime krikštynas. Svarstėme įvairius variantus, bet galiausiai pasilikome prie „Pasagėlės”. Šią mintį mums pamėtėjo užpalietė žirgininkė V. Jovarienė. Žiemą, gruodžio mėnesio pradžioje, driokstelėjome krikštynas, į kurias, kaip ir žadėjo, atvyko Dalia su Leopoldu.”
Išvykos, Dainų šventės, stovyklos…
A. Motuzienė, pasidžiaugusi į Užpaliuose vykusią „Pasagėlės” kolektyvo 25-mečio šventę atvykusiais buvusiais jo nariais, sakė, kad jos mokyklą išėjo ir keli vaikinai. „Kartą, pamačiusi, kad dvi vyresnes mergaites į repeticijas atlydi ir koridoriuje kantriai laukia antrosios pusės, pasiūliau tiems vaikinams užeiti. Kai išgirdau, kaip jie dainuoja, labai apsidžiaugiau, – teigė pašnekovė. – Su vaikinais kolektyvui smagiau, ypač kelionėse. Esame apvažiavę nemažai Lietuvos miestų ir miestelių, buvome Lenkijoje, Estijoje. „Pasagėlės” ansamblis – nuolatinis Lietuvos dainų šventės ir Lietuvos moksleivių dainų šventės dalyvis.”
„Pasagėlės” įkūrėjos teigimu, 1999 metais buvusiam Užpalių seniūnijos seniūnui V. Jurkai kilo idėja Užpaliuose surengti Lietuvos tradicinių kanklių ansamblių vasaros stovyklą. Pasak A. Motuzienės, pagrindinis stovyklos tikslas – suburti į vieną vietą visos šalies kanklių gerbėjus, kurie vieni su kitais dalytųsi savo patirtimi, idėjomis, dainuotų susijungę į vieną didelį chorą. Į pirmą „Skambančių kanklelių” stovyklą, kaip teigė pašnekovė, susirinko bemaž 100 vaikų, atstovaujančių dešimčiai kolektyvų.
Svarbiausias apdovanojimas
Paklausta, kur slypi jos įkurto kolektyvo išskirtinumas, A. Motuzienė nedvejodama prakalbo apie kankles. Jos teigimu, visoje Lietuvoje ir net pasaulyje nėra kito ansamblio, kuris grotų tik šviesios atminties J. Lašo sumeistrautomis kanklėmis. „Kanklininkų ansamblio „Pasagėlė” nariai moka ne tik kankliuoti, bet ir skudučiuoti, pūsti lumzdelį. Dauguma vaikų lanko Utenos muzikos mokyklą, – tikino UKC direktorė. – Mūsų ansamblis vienas iš pirmųjų buvo pripažintas geriausiu tradicinių liaudies instrumentų ansambliu ir apdovanotas Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsiteigta „Aukso paukšte”. Tai apdovanojimas, kurio bet kam nedalija, jį reikia užsitarnauti. „Aukso paukštė” mums svarbi tiek, kiek sportininkui svarbus olimpinis auksas.”
Kankliuoja anūkė
„Pasagėlėje” kanklėmis grojo abi A. Motuzienės dukros (Eglė ir Sigita), kurioms, pasak jų mamos, buvo keliami kur kas didesni reikalavimai, šiandien kankliuoja trečią klasę lankanti anūkė Emilija. „Manau, kad visų vadovų savi vaikai kažkuria prasme būna nuskriausti. Aš nepastebėjau, kaip užaugo mano dukros, su kuriomis dažniau nei namuose susitikdavom repeticijų salėje, tad dabar labai noriu pamatyti, kaip auga anūkės, – atsiduso A. Motuzienė. – Eglė kartu su vyru Egidijumi ir dukra Emilija gyvena Užpaliuose, Sigita su Vyžuonėlių išaugintu sutuoktiniu Valdu ir pusantrų metukų dukryte Lukne – Vilniuje. Žinoma, man smagu, kad vyresnėlė anūkė Emilija kankliuoja, kas ten žino, gal ir mažoji gros… „Pasagėlės” 25-mečio šventėje Užpalių seniūnijos seniūnas E. Keraminas, kuriam ansamblis rūpi ne ką mažiau, nei rūpėjo buvusiam seniūnui V. Jurkai, labai gražiai pasakė, kad „kanklės skambės tol, kol bus gyvas nors vienas užpalietis”.
Sudaužė fotoaparatą, sugedo autobusas
Paprašyta prisiminti smagių nutikimų A. Motuzienė šypsodamasi pasakojo prieš bemaž dvi dešimtis metų, kai buvo galima tik pasvajoti apie mobilųjį telefoną, o fotoaparatas kaimo kultūros namams buvo didžiulė prabanga, norėjusi įamžinti tik ką pasiūtais tautiniais kostiumais pasipuošusius „Pasagėlės” narius, savo šokiais ir muzikiniais kūriniais džiuginusius Utenos rajono savivaldybės darbuotojus. Kanklininkų ansamblio vadovė padėjo skolintą „muilinę” ant stalo krašto, o ši, užkliudyta vieno šokėjo, krito žemėn ir tądien jos „darbas” baigėsi nė neprasidėjęs.
Dar vienas nuotykis „Pasagėlės” laukė grįžtant iš Vilniaus, kur kolektyvas filmavosi Tetos Betos laidoje „Pingvinų svetainė”. A. Motuzienė pasakojo, kad likus vos dešimčiai kilometrų iki Utenos sugedo jų autobusas – „užkalė” variklis. „Mobiliųjų telefonų tada dar niekas neturėjo, telefono automato šalia kelio nebuvo. Visa laimė, kad autobusas sugedo ne vidury lauko. Namų, į kuriuos užėjome, šeimininkai leido pasinaudoti laidiniu telefonu, – smagią istoriją pasakojo pašnekovė. – Bendrovė, kuriai priklausančiu autobusu važiavome, mūsų partempti atsiuntė traktorių. Taip pamažu pupsėjome iki Užpalių. Nė vienam neatėjo į galvą pranešti apie įvyki mamoms, kurios, nesulaukdamos vaikų namuose, labai jaudinosi.”
Auga nauja karta
Po to, kai „Pasagėlės” ansambliui liovėsi vadovavusi A. Motuzienė, kolektyvo vairą perėmė Loreta Liaugaudė, vadovės pareigas ėjusi kelerius metus. Pastaruosius dvejus metus mažuosius kanklininkus ugdo kelis kartus per savaitę į Užpalius atvykstanti Anykščių muzikos mokyklos mokytoja Jolita Novikienė. Šiuo metu „Pasagėlės” veikloje dalyvauja per dvi dešimtis vaikų, kurių dauguma – mergaitės. Beveik visi vaikai yra pradinių klasių mokiniai.
„Utenos dienos” kalbinta Užpalių kanklininkų ansamblio įkūrėja A. Motuzienė prisipažino – apie su šiuo kolektyvu praleistus metus galėtų kalbėti nesustodama. Jos atmintyje išliko turiningi susitikimai su auksarankiu J. Lašu, kanklių motina vadinama Ona Mikulskiene, LR Prezidentu Valdu Adamkumi ir jo žmona Alma, kitais pagarbos vertais žmonėmis.
„Pasagėlės” archyvo nuotr. 
