„Gimiau 1922 m. sausio 6 d. nepriklausomoje Lietuvoje, Utenos apskrityje Leliūnų valsčiuje Stabalunkių kaime smulkių ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 7,04 ha žemės su trobesiais. Tėvas Bagočiūnas Baltrus, Antano, gimęs 1884 m. (mirė 1979m. Panevėžyje). Motina Monika Bagočiūnienė (Bražionytė), Petro, gimusi 1899 m. Subačių kaime Leliūnų valsčiuje Utenos apskrityje. Mama mirė 1976 m. Abu palaidoti Leliūnų kapinėse. Šeimoje buvau vienas vaikas, nei brolių, nei seserų neturėjau.
1928 m. pradėjau lankyti Stabalunkių pradžios mokyklą, kurią baigiau 1933 m. Mokslas sekėsi labai gerai ir mokyklą baigiau vien penketais. Labai gera buvo mokytoja Puslienė Juzė, nors mokymo sąlygos buvo sunkios. Vienoje klasėje mokėmės visos keturios klasės – apie 35 vaikus. Mokytojos vyras dirbo Utenoje, tai ji penktadieniais eidavo į geležinkelio stotelę jo pasitikti. Kai ji išeidavo jo pasitikti, tai jau 3–4 klasėje mane palikdavo vesti pamokas. Koks aš tada buvau „mokytojas“ iš to ir mokytoja pasijuokdavo. Vaikai manęs neklausydavo ir, pavyzdžiui, rašant diktantą ir neblogi mokiniai mokytojos buvo įvertinami dvejetu arba geriausiai trejetu.
1933 m. mūsų kaimą skirstė į viensėdžius matininkas Kunigauskas. Pas mano tėvus atėjo mokytoja Puslienė ir matininkas ir įtikinėjo mano tėvus leisti mane mokytis į gimnaziją, pranašaudami man gražią ateitį. Deja, tėvas, motyvuodamas tuo, kad aš esu vienas ir paliks mane dirbti ūkyje, ar dėl lėšų trūkumo, į gimnaziją manęs neleido, ir aš likau gimtajame kaime.
Pro mūsų kaimą ėjo siaurasis geležinkelis Panevėžys–Švenčionėliai. Tėvas buvo gerai pažįstamas su kelio seniūnu ir kelio meistru, ir jį dažnai pakviesdavo padieniu darbininku prie geležinkelio remonto darbų keisti pabėgių ir kt. Darbas nebuvo sunkus, o už 6 darbo valandas mokėdavo po 4 litus – kaime žmogui tuo metu tai jau buvo didelė parama šeimos biudžetui. Man kiek paūgėjus, kelio meistras duodavo vienkartinio darbo prie geležinkelio ir man – nuo bėgių ravėti žolę, už vieno kilometro nuravėjimą mokėdavo po 10–12 litų. Darbas vykdavo 2 kartus į metus birželio ir rugsėjo mėnesiais. Man pavesdavo nuravėti 10 kilometrų ruožą, nuo Stabalunkių kaimo iki Utenos. Per dieną nuravėdavau pusę, kartais ir visą kilometrą. Pasidariau geležinę kaponę, kuria žolę nukertu ir su geležiniu grėbliu nugrėbiu. Darbas nesunkus, tik saulė labai šildydavo. Taip aš per dvi savaites uždirbdavau po 120–150 litų, o per metus iki 250 litų, taip tęsėsi kelis metus. Tais laikais tai buvo nemaža parama namams. Aš jau savo uždirbtais pinigais apsirengdavau ir apsiaudavau.
1934 m. žiemą mūsų šeimyną ištiko skaudi nelaimė. Tuo metu buvo didelė ūkio krizė. Parduoti bekoną buvo labai sunku. Jei truputėlį bekonas buvo įbrėžtas ar su mažu juodu taškeliu, nepirkdavo, tad ūkininkai, jeigu pasisekdavo, pardavę savo kiaulę, pirkdavo „išbrokuotą“ nepriimtą kiaulę sau pjauti mėsai.
1934 m. gruodis buvo labai šaltas, bet sniego nebuvo. Važinėjo ratais. Mano tėvas su kaimynu Vilkicku sukrovę po bekoną į vieną narvą išvežė į Uteną. Ten viskas pavyko gerai. Bekonus pardavė.
Mano tėvas nusipirko „išbrokuotą“ kiaulę sau pjauti. Važiuodami namo, sutarė važiuoti per užšalusį ežerą, nes mažiau gruodo. Tą dieną žvejai buvo iškirtę didelę eketę ledams paimti, kuri buvo dar neužšalusi, tik užtrauktas ižas. Arklys buvo geras ir baikštus. Privažiavus prie eketės, arklys sustojo, bet tėvas su botagu šėrė, ir arklys šoko pirmyn tiesiog į eketę.
Kaimynas Vilkickas iškrito ant ledo, o mano tėvas su visu vežimu ir kiaule įkrito į eketę. Arklys išsikinkė ir palindo po ledu – prigėrė. Tėvas plaukiojo po eketę, bet kaimynas vienas nepajėgė ištraukti, mat žiemą storai su burka apsirengęs sušlapo, o ledas slidus – galėjo įtraukti ir kaimyną. Tuo momentu kiaulė išmušė narvo šonus, išplaukė į paviršių ir pradėjo kabintis tėvui už sermėgos. Susidarė baisi padėtis. Laimei, kaimo vyrai ėjo iš pirties ir išgirdo šauksmą, atbėgę ištraukė tėvą ir kiaulę. Arklys nuskendo.
Prisimenu kaip šiandien, kaip kaimynas atėjęs pasakė mamai: „Nenusimink, Tamsta, parveda vyrą šlapią, bet gyvą.“ Tikrai, parvedė tėvą visą peršalusį, nes šaltis spaudė apie 20 laipsnių. Laimei, kad kaime buvo toks Pranskūnas Jurgis, kuris buvo tarnavęs karo laivyne. Jis tuojau patvarkė: tėvą perrengė sausais rūbais, užvilko kailiniais, ir nors tėvas prašėsi ant kaimiško pečiaus, neleido, bet davė išgerti su karšta arbata spirito ir varinėjo po trobą, dažnai keičiant baltinius. Tėvas, pasirgęs apie porą savaičių, pasveiko. Kiaulė atsigavo. Arklį pavasarį vėl nusipirko ir, atrodo, ta nelaimė lyg ir praėjo. Tėvas labai tai pergyveno ir ilgai neužmiršo.
Mano mama buvo labai giliai tikinti katalikė, tai ir mane išmokė poterių, visokių maldų ir šventų giesmių. Tada kaime kas metai rengdavo pamaldas. Pirmąsias, vadinamas mojavomis, gegužines pamaldas, – gegužės mėnesį. Kaime įrengdavo pas ūkininką seklyčioje altorių, puošdavo gėlėmis, šventais paveikslais ir kiekvieną vakarą visi rinkdavosi melstis. Ypatingai tai patikdavo jaunimui, nes po pamaldų dar padainuodavo, pašokdavo ir dar mergaites namo palydėdavo.
Mūsų kaime buvo daug jaunimo, tai ir giedoti būdavo kam. Labai gerą balsą turėjo Vilkickas Antanas, seserys Lauciūtės: Anelė ir Adelė. Pusė bėdos ir aš tenai tenoru dainuodavau. Taigi, kai užtraukdavom Šv. Marijos litaniją arba „Garbė Dievui Tėvui“, tai per atdarus langus toli skambėdavo giesmės aidai.
Apskritai, tada kaime gyveno daug žmonių ir visi labai linksmi, kiekviena proga, eidami iš darbo, kad ir pavargę linksmai dainuodavo. Sekmadieniais ruošdavo gegužines – šokius. Skambėdavo linksmos dainos mūsų kaime.
Kai aš dabar pagalvoju, tai labai nesmagu darosi, kad taip sumažėjo žmonių kaime. Nebėra juoko ir dainų. Dabartinis jaunimas ir dainuoti jau nemoka. Susirenka, išgeria ir visa „laimė“.
Aš asmeniškai mėgau ir muziką. Dar esant nedideliam, tėvas iš Kauno lambardo parvežė man pirmąją paprastą seną vienską armoniką. Kiek man buvo džiaugsmo, o tėvams bėdos. Aš, kur buvęs, kur nebuvęs, griebdavau armoniką ir grodavau, o tėvai negalėdavo pernešti to triukšmo. Po truputį pramokau groti ir mano tėvas, matydamas mano norą, 1937 m. man nupirko labai gerą peterburską armoniką. Tai – labai graži, perluotais kampais, gero tono armonika. Sumokėjo už ją 300 litų. Tai – geros karvės vertė. Su ta armonika aš išmokau jau gerai groti, ir jau vakaruškose grodavau, pritariant smuikui. Armoniką aš turėjau iki 1950 m. ir, tik važiuodamas į Šiaulius, pardaviau ir daugiau nebegrojau.
Nežiūrint visų mano pergyvenimų, visą laiką aš galvojau, kaip truputį prasilavinti. Tuo metu Kaune veikė tokia savotiška neakivaizdinio mokymo įstaiga „Savišvieta“, kuriai 1937 m. parašiau prašymą atsiųsti man pamokų tvarkaraščius. Netrukus gavau išperkamu mokesčiu pirmos klasės pamokų tekstus ir pradėjau mokytis. Pagal atsiųstus pamokų tekstus paruošdavau pamokas ir paštu siųsdavau „Savišvietai“ patikrinimui. Mokėti reikėdavo po 15 litų į ketvirtį ir pašto išlaidas. Po paketą paruoštų pamokų (5–7 sąsiuvinius) siųsdavau kiekvieną savaitę ir gaudavau tuos pačius sąsiuvinius su dėstytojų ištaisymu ir pastabomis. Mokytis sekėsi neblogai ir 1940 m. baigiau 4 gimnazijos klases (progimnaziją). Visų dėstomų dalykų įvertinimas buvo 4.
<…>
Sodybų tuštėjimo metas
Nepriklausomoje Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą bei iki antrosios bolševikinės okupacijos (1944 m.) Lietuvos kaime gyveno ne mažiau kaip 60–65 proc. visų Lietuvos gyventojų. Bolševikams okupavus, prasidėjo vienkiemių naikinimas ir kolūkių organizavimas. Visi ūkininkai buvo jėga suvaryti į kolūkius (1948–1950 m.), atimant iš jų arklius, žemės ūkio inventorių. Prasidėjo vienkiemių tuštėjimas.
Mūsų gimtasis Stabalunkių kaimas buvo didelis, tik ūkininkai smulkūs. Kiek prisimenu, mūsų kaime gyveno ūkininkai (pagal eilę kaip stovėjo trobesiai, prieš skirstant į vienkiemius):
