Individualių namų šeimininkams galbūt paprasčiau turėti išpuoselėtą gėlyną, nei, tarkim, daugiabučių namų gyventojams. Žiūrėk, vieną dieną grožio nesuprantantis kaimynas vedasi savo augintinį, kuris turi būtinai užsukti prie gėlyno ir palikti krūvelę. O neretai kaimynėliai nusprendžia švęsti gimtadienį ir nė nesivargina nubėgti į gėlių parduotuvę – gėlės žiedą nusiskina čia pat, kieme augančiame gėlyne…

Nepaisydami to, kad neretai aplinkiniai žmonės į daugiabučio namo kieme puoselėjamą grožį žiūri paniekinamai, uteniškiai Stanislava ir Algis Liulevičiai nuoširdžiai džiaugiasi nedidele grožio oaze po savo langais. Krašuonos g. 29 numeriu pažymėtas daugiabutis, rodos, neišsiskiria iš kitų. Tačiau šis kraštinis namas ypatingas tuo, kad čia gyvena viena tvarkinga ir grožį mylinti šeima – tai S. ir A. Liulevičiai.
„Argi nenuostabu, kai ryte pasidarau kavos, atsidarau balkoną ir mėgaujuosi kavos ir gėlių aromatu, o akys raibsta nuo įvairių žiedų spalvų”, – akimis žybteli daugiabučio namo gyventoja Stanislava ir tuoj pat nusiveda parodyti grožybių.
Sostinėje medike dirbanti moteris kartu su savo vyru Krašuonos mikrorajone esančiame daugiabutyje įsikūrė tuomet, kai pastatė šį namą. „Iš pradžių po mūsų langais buvo asfaltas, o gyventojai be jokių sąžinės priekaištų automobilius tiesiog priglausdavo prie mūsų balkono. Reikėjo kažką daryti. Išvežėm nereikalingą žvyrą, po to automobiliu vežėm, kibirais nešėm juodžemį, pylėm ir pamažu rengėm gėlyną”, – prisiminė šeimininkai. Po mieste vykusių gatvės rekonstrukcijos darbų sunkvežimiai atvežė žemes su akmenimis – juos tiesiog išpylė šalia Krašuonos g. 29 namo esančio krūmyno. Tačiau išradingi šeimininkai ir smėlio bei akmenų krūvoje rado tai, kas jiems tiko gėlynui įkurti. Iš dailių akmenų išdygo grybai, akmeninės tvorelės, juosiančios žydinčius ir žaliuojančius augalus. „Sąvartyne radome keistą medžio šaknį – ją atsinešėme, nušlifavome ir nudažėme. Ir šiandien ši įdomi kompozicija puošia aplinką”, – džiaugėsi moteris. Ji kartu su vyru mėgsta grybauti ir uogauti, tad į mišką nuvykę ne tik žiuri į tai, kas po kojomis, bet ir galvas pakelia aukštyn. Už akių užkliūva neįprasti medžio išsišakojimai, gumbai, kuriuos sutuoktiniai parsiveža namo ir kuria tikrus meno šedevrus.
Tačiau ne visuomet aplinkiniai supranta grožį ir yra supratingi kaimynų sumanymui kurti gėlynus. Neretai savo augintinius vežiojantys gyventojai tarytum tyčia leidžia šuneliui užsukti į gėlyną ir čia atlikti gamtos reikalus. Jei ir nulaužia gėlę, tai išrauti jos su šaknimis, pasak Stanislavos, niekas nedrįsta. Nors vandalizmo atvejų dar nepasitaikė, arkliuką, kuris tempia gėlėmis papuoštą vežimaitį, šeimininkai vis tik nusprendė apsaugoti nuo piktavalių – jį pritvirtino ašimi. Seniausias gėlyno statinys – vėjo malūnėlis – pats seniausias. Iš pradžių jis suko savo sparnus, tačiau vėliau šeimininkas sparnus pritvirtino tam, kad vėjas jų neišlaužtų.
Tarp gausybės gėlių gražiai įsikomponavusios daržovės. Moliūgas jau pradėjo žydėti, šalia jo patogiai įsitaisęs pomidoras. Šiuo metu kvapniu aromatu svaigina pražydęs čiobrelis, o už tvoros – svarainių krūmai. Šeimininkei niekada nereikia turguje ieškoti svarainio obuoliukų – jų prisiskina čia pat, po langais…
„Ne tik grožis, bet ir nauda”, – šypsosi Stanislava, kuri kartu su vyru suspėja ir kaime esančia sodyba pasirūpinti.
Savo gražiu pavydžiu Liulevičiai užkrėtė ir šalia gyvenančius kaimynus: kasmet ties daugiabučių langais atsiranda vienas kitas gėlynėlis. Kitus ir akmenimis gražiai apkrauna, tvorele aptveria. Uteniškiai pataria netingėti ir aktyviai tvarkyti savo aplinką. Juk ir daugiabučių namų gyventojai, anot Stanislavos, turi teisę pasidžiaugti ne vien kaimynų, bet ir savo sukurtais gėlynais.

Autorės nuotr.