Pakalbinus dažną ne iš Mažeikių miesto ar rajono kilusį, bet kadaise čia atvykusį, pritapusį ir pasilikusį žmogų, paaiškėja, kad to atvykimo priežastis – darbas naftos perdirbimo gamykloje.

Šį kartą, tęsdami rašinių seriją apie į Mažeikius atvykusius žmones, pakalbinome Marių Banaitį, prieš penkerius metus senamiestyje atidariusį restoraną. Jis – meilės migrantas ir su tokiu apibūdinimu visiškai sutinka.

Pašnekovas tiki, kad gyvenimas viską sudėlioja į tinkamas vietas, bet žmogus vis tiek pirmiausia turi turėti svajonę ir jos siekti.

Traukė aktorystė, bet pakerėjo virtuvė

Pokalbiui su Mariumi, kurį nemaža dalis mažeikiškių žino kaip Mario Banatti, susitikome pirmadienį – vienintelę savaitės dieną, kai restoranas nedirba. Bet interesantų restorane, atrodo, netrūksta ir tą dieną – pabendravęs su vienu ir jį išlydėjęs, Marius netrukus sulaukia kito svečio.

Yra dvejopo būdo virtuvės šefų: vieni pagaminę patiekalus ir „išlydėję“ juos iš virtuvės, toliau gamina, o kiti mėgsta pabendrauti su klientais. Marius yra iš tų antrųjų.

Iš pažįstamos mažeikiškių poros yra tekę išgirsti šypseną sukėlusį pasakojimą apie tai, kad apsilankę „Mario restorane“ su pabendrauti atėjusiu šefu jie bandė kalbėtis angliškai, nes buvo įsitikinę, kad Mario – italas.

„Tai mano darbinis pseudonimas. Esu keturiasdešimt šešerių Marius Banaitis, aukštaitis, kilęs iš Panevėžio. Būna, kad žmonės bando kalbinti itališkai. Iš tikrųjų itališkai moku tik pasisveikinti ir kelias bendro pobūdžio frazes. Nors šiokių tokių sąsajų su šia šalimi turiu – mano prosenelis buvo iš Italijos. Bet tik tiek“, – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovas.

Patirties sėmėsi ir užsienio šalyse

Marius nebuvo vienas tų, kurie dar mokyklos suole žino, kuo bus užaugę.

Pašnekovas svajojo nebent apie aktorystę, nes vaidino Panevėžio vaikų ir jaunimo teatre „Drevinukas“, nemažai laiko praleido scenoje ir puikiai joje jautėsi. Bet aktoriumi netapo.

Kadangi jo tėtis dirbo restorane, tai ir sūnų dažnai nusivesdavo į darbą.

„Nuo jaunų dienų mačiau, koks čia verda gyvenimas. O kažkuriuo metu pradėjau jausti, kad mane traukia virtuvė“, – pasakojo pašnekovas.

Kai Marius pradėjo žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, buvo 1990-ieji – sudėtingas Lietuvai ir jos žmonėms laikotarpis. Savarankiškai gyventi, užsidirbti pirmuosius pinigus jis pradėjo būdamas šešiolikos. Iš pradžių dirbo Panevėžyje, paskui išvyko į Vilnių. Iš Vilniaus – į Klaipėdą, po to – į Šiaulius. Daug vasarų darbavosi Lietuvos pajūrio restoranuose. Yra tekę paplušėti Rusijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kipre, Vokietijoje.

Dažniausiai M. Banaitis dirbo restoranų virtuvėse – virtuvės padėjėju, šefo padėjėju, šefu. Buvo ir etapų, kai norėjosi atitrūkti nuo maisto gaminimo, kažką pakeisti savo darbe ir gyvenime. Todėl Marius yra dirbęs ir indų plovėju, ir statybose.

Ilgai užsisėdėti neverta

Daugiau nei dvidešimt metų praėjo klajojant po pasaulį, kaupiant gyvenimišką ir darbo patirtį.

„Kol buvau jaunas, turėjau nusistatymą viename restorane dirbti ne ilgiau nei metus. Bet ir dabar taip pats galvoju, ir jauniems žmonėms sakau: jei nori ko nors pasiekti, ilgai neužsisėdėk viename restorane. Jie visi skirtingi, visuose dirbantys virtuvės šefai skirtingi. Jei nori sukaupti daug žinių – eik iš restorano į restoraną.

Žinoma, išeik taip, kad kolektyvai, kuriuose dirbai, norėtų, kad grįžtum. Neišeik susipykęs, netrankyk durų. Darbu įrodyk, ko esi vertas“, – mintimis pasidalijo virtuvės šefas.

Visada svajojo apie nuosavą restoraną

Dirbdamas Šventojoje Marius susipažino su mažeikiške Jūrate, būsimąja savo žmona.

Kai pirmą kartą atvažiavo į Mažeikius jos aplankyti, manė, kad negalėtų čia gyventi. Buvo pripratęs prie didelių miestų, prie judesio, žmonių šurmulio ir galvojo, kad Mažeikiuose tiesiog nebūtų ką veikti.

„Bet gyvenimas viską sudėliojo į vietas: įsimylėjau mažeikiškę. O paskui, koronaviruso pandemijos įkarštyje, eidamas Stoties gatve, pamačiau, kad nuomoja pastatą. Su Jūrate nusprendėme atidaryti savo restoraną“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.

Jis neslėpė, kad dar dirbdamas kitiems, būdamas šefų padėjėju turėjo svajonę vieną dieną atidaryti nuosavą restoraną. Kartą bendraudamas su turtingu žmogumi Marius išgirdo klausimą, ar turi kokį nors ateities planą, siekį, svajonę.

„Į pašnekovo klausimus tąkart atsakiau: taip, turiu svajonę kada nors atidaryti savo restoraną. Žodžiu, visą laiką intuityviai žinojau: jei neturi konkretesnio plano, jei nežinai, kur eini, tai ir klaidžiosi“, – šypsojosi septynerius metus Mažeikiuose gyvenantis Marius.

Savame krašte geriausia

Jis neslepia, kad norėjo žmoną išsivežti į užsienį. Pavyzdžiui, į Ispaniją, kur restoranui tinkančių patalpų nuoma kur kas pigesnė. Ir nors ten dažniau šviečia saulė, pora vis tik nusprendė įsikurti ir dirbti Lietuvoje, Mažeikiuose.

„Nuolat šviečianti saulė, jūra ilgainiui nusibosta ir tu, žmogus iš šalies, turinčios keturis metų laikus, imi ilgėtis rudens, gelstančių medžių lapų, žiogų čirpimo… Be to, ne savo šalyje visada būsi svetimas. Per kelis dešimtmečius, praleistus užsienyje, ne kartą patyriau: kad ir kaip stengsiesi, kad ir ką darysi, vis tiek tu nesi tos šalies žmogus, esi svetimas, o neretai ir laikomas antrarūšiu. Aišku, ne visur, tai labai priklauso nuo šalies. Bet faktas, kad tik savoj šaly tu esi savo vandenų žuvis“, – vaizdingai mintį išreiškė pašnekovas.

Startavo nelengvu laikotarpiu

Yra posakis, kad ten, kur vieni mato problemas, kiti įžvelgia galimybes. Kai Marius su žmona apsisprendė atidaryti restoraną, buvo įsisiūbavusi koronaviruso pandemija, galiojo nemažai įvairių suvaržymų. Be to, tuo metu nemažai kavinių, restoranų nutraukė veiklą.

„Aš tų suvaržymų nepabūgau. Pagalvojau: gal tai metas, kai galima ramiai startuoti. Buvo galimybė kur kas pigiau nei įprastai įsigyti reikalingos įrangos. Tuo metu, kai atsidarėme, buvo leidžiama svečius aptarnauti lauke, terasoje. Žmonės buvo pasiilgę laisvės, galimybės išeiti pavalgyti į kavinę ar restoraną. Na, ir ta pradžia buvo sėkminga“, – pasakojo M. Banaitis.

Tiesa, iš pradžių ši viešojo maitinimo įstaiga vadinosi „Mario Grill Pizza Cafe“.

Tik po dvejų metų, kai pradėjo aptarnauti ir banketus, furšetus, kai ėmė kviestis vynų someljė – kai pagerino savo darbo kokybę, jie įstaigą išdrįso pavadinti restoranu.

Marius yra įsitikinęs, kad pirmiau reikia įrodyti, ką sugebi, o tik tada galima kaip nors skambiau pasivadinti.

Restorane lyg teatre

Pašnekovo teigimu, turėti restoraną, jame dirbti – ne verslas, o gyvenimo būdas.

„Svečiai, padavėjai, virėjai – su visais privalai nuolat palaikyti ryšį, bendrauti. Visa tai, kas kasdien vyksta restorane, turbūt galėčiau palyginti su teatru. Kiekvienas restorano svečias yra spektaklio žiūrovas. Ir visi tie žiūrovai yra skirtingi, kiekvienam reikia įtikti. Virėjai su savo patiekalu kuria meną, padavėjai savo aptarnavimu tą meną rodo. Mūsų dekoracijos, muzikinis fonas – kiekviena smulkmena yra to kasdien kuriamo teatro dalis“, – mintimis pasidalijo M. Banaitis.

Neretai pabendrauti su lankytojais į salę ateinantis šefas tikino, kad bendrauti su žmonėmis jam patinka. Nepaisant to, kad būna žmonių, kurie į restoraną ateina prastos nuotaikos, tada jau jiems atrodo, kad druska nesūri, cukrus nesaldus ir panašiai.

„Tokiose situacijose man, kaip šefui, yra iššūkis pakeisti to žmogaus nuomonę, pagerinti nuotaiką, nes juk jis pasirinko ateiti į mano restoraną, o ne kur kitur. Visa tai pasiekiama per pokalbį.

Didžiausias atlygis tuomet, kai išeidamas toks klientas pasidžiaugia skaniu maistu arba tuo, kad pakėlėme nuotaiką, atsiprašo, kad iš pradžių buvo suirzęs“, – kalbėjo pašnekovas.

Būna, kad Marius į savo restorano virtuvę įsileidžia vaikus – veda picų kepimo pamokėles.

Pasak pašnekovo, šios pamokėlės yra puiki galimybė jaunąją kartą edukuoti, išaiškinti, kas yra restoranas, parodyti, kad į restoraną nedera ateiti su šlepetėmis ar sportine apranga. Vaikai įsimena, kaip atėjus elgtis, kaip bendrauti ir panašiai, o po to dar ir grįžę namo tomis žiniomis pasidalija su savo artimaisiais.

Palaikyti vieniems kitus

M. Banaitis skaičiuoja, kad jau septynerius metus Mažeikius vadina savo namais, o draugams ir pažįstamiems sako, kad šis miestas yra idealus jaunoms, savo bendro gyvenimo kelią pradedančioms šeimoms.

To, kad Mažeikiuose nėra „Akropolių“ ir panašių didelių prekybos centrų, pašnekovas nelaiko trūkumu. Vadinasi, pinigus galima pataupyti, o kai labai prisireikia pramogų, galima nuvažiuoti į ne taip toli esančius Šiaulius ar Klaipėdą.

„Santarvės“ pašnekovo požiūriu, didelis privalumas, kad autobusai po Mažeikius ir rajoną keleivius veža nemokamai. O kita vertus, miestas kompaktiškas, tad į vaikų darželius, mokyklas, sveikatos priežiūros įstaigas, prekybos centrus nesunkiai galima nueiti ir pėsčiomis.

„Man atrodo, mažeikiškiams reikėtų tiesiog vieniems kitus labiau palaikyti. Tik palaikydami vieni kitus būsime vieningesni. O šiaip miestas superinis, labai faini žmonės“, – apibendrino M. Banaitis.