Didmiesčio šurmulį į kaimo ramybę iškeitusi Olė Petrėnienė savo kasdienybę praskaidrina kurdama lėles, kurios į moters pasaulį atkeliavo prieš kelerius metus, kuomet reikėjo pasirūpinti senyvo amžiaus sulaukusia motina. Naujas Olės pomėgis moteriai dovanoja daug džiaugsmo, o kiekviena jos rankose gimusi lėlė – unikali, mat kitos tokios neįmanoma atkartoti.

Ar jus lėlės lydi visą gyvenimą?
Žinoma, kad ne. Man nuo seno labai patiko įvairūs rankdarbiai. Anksčiau daug siuvinėjau, piešiau ant šilko. O paskui susirgau, tad negalėdavau ilgai susikoncentruoti ties vienu darbu, mat nuo pervargimo imdavo skaudėti galvą. Prieš aštuonerius metus viena mano pažįstama organizavo kursus, į kuriuos patekau ir aš: baigiau savaitinius lėlių gamybos kursus. Išmokau pasigaminti galvytes, karkasą, o papuošimas – jau mano fantazijos vaisius. Kadangi siūti nemoku, tad viską mezgu. Pirmieji darbai gimė iš specialiai tam skirtos medžiagos, kuri skirta lėlių gamybai. Tačiau pirmiesiems mano darbams, mano manymu, trūko plastiškumo. Konsultavausi su lėlininke iš Utenos, tačiau jos pademonstruota technika man nepatiko. Pabandžiau dirbti su baltuoju moliu: Kaune baigiau dvejus kursus. Plastiškas molis ypač patiko: specialiais peiliukais išskutinėju taip, kaip norisi.

Kuo jūsų darbai išskirtiniai?
Dažniausiai gimsta tokios lėlės, kokios gimsta mano galvoje, o kartais naujovių ieškau žurnaluose. Artimiausiu metu žadu kurti pagyvenusius angelus, kurie rankytėse turės kavos puoduką. Kovo mėnesį Molėtuose vyks paroda, tad rengiuosi jai ir pristatysiu šiuos savo angelus. Kadangi šiuo metu pradėjau daugiau lipdyti, tad dažnai atkreipiu dėmesį į žmonių lūpas, kurias bandau atkartoti gamindama savo lėles, angelus.

Kaip prasidėjo jūsų, kaip amatininkės kelias?
Visą gyvenimą žavėjausi mamos Agrifinos Trafimovienės audiniais, mezginiais, nėriniais, siuvinėjimu. Šių darbų ir aš išmokau. Prieš kelis metus turėjau insultą, netekau darbo Vilniuje, teko sugrįžti į tėviškę ir slaugyti mamą. Atsirado daugiau laiko kūrybai. Jeigu gyvenčiau neturėdama veiklos, veikiausiai būtų visai blogai. Siuvinėjimas – vaistas nuo depresijos, o pastaruoju metu didžiausią dėmesį skiriu lėlių gamybai, taip pat veliu avinėlius, darau angelus.

Papasakokite, kaip gimsta lėlė?
Visų pirma nulipdau galvą, ryškinu veido bruožus tol, kol gaunu norimą veidelį. Su odontologiniais įrankiais išgaunu akis, nosytę, lūpas, kreidutėmis padažau ir užpurškiu laku. Paskui prieinu prie karkaso. Viela gerai lankstosi, tad lėlę galima pasodinti. Aprengiu taip, kaip pati sugalvoju. Parenku gražesnius siūlus, kurių įsigyti sudėtinga, tad tenka siųstis. Siuvimas – nėra mėgstamiausia veikla. Bandau siūti vyrukams skirtas kelnytes ar švarkelius, tačiau, mano nuomone, jie nebūna tobuli.
Batukus lėlėms veliu pati. O sudėtingesnius batukus siuva odininkas batsiuvys. Vieną kartą atsitiktinai mugėje susipažinau su odininku, kuris prekiavo raktų pakabukais – miniatiūriniais odiniais batukais. Paprašiau, kad ir man pagamintų batukus, kuriuos užsakau iki šiolei. Lėlių gamybai naudoju ne tik vilną, bet ir plaukus, įvairius aksesuarus: rankinukus, katinėlius, šunelius… Mano dukra moka rėminti, Vilniuje turi interjero studiją „Rėmų žaismas”. Mano lėlės – sėdinčios, nes taip daug gražiau žiūrėti.

Ar esate reikli sau?
Lėles gaminu taip, kad jos man patiktų. Mano darbų kokybei dar reiklesnė mano dukra, kuri iškart nurašo broką. Anksčiau, kuomet trūko patirties, jas klijuodavau. O klijuota lėlė – sugadintas kūrinys. Dabar jas pritvirtiname, kad bet kada jas būtų galima nuimti nuo rėmelio ir pasodinti, pavyzdžiui, ant židinio krašto.

Kodėl pasirinkote lėles?
Man reikėjo kažkuo užsiimti. Siuvinėti sunku, pavargsta akys, pakyla spaudimas. O gaminant lėles galiu keisti darbus: jei pabosta megzti drabužėlius, imuosi galvų ar karkaso darymo. Anksčiau intensyviai vėliau, tačiau vėlimas netapo pagrindiniu užsiėmimu. Džiaugiuosi, kad išmokau velti, mat veltiniai darbai man labai reikalingi gaminant lėles.

Ar prisimenate, kaip atrodė pirmoji jūsų lėlė?
Lėlės neturiu, tačiau turiu jos nuotrauką. Žiūrėdama į ją matau, kad per tą laikmetį gerokai pažengiau. Pirmieji mano dirbiniai, kuriuos gaminau dar besimokydama kursuose, šiuo metu puošia butą Vilniuje. Drąsiai galiu teigti, kad įsimyliu kiekvieną savo rankomis darytą lėlę.

Ar skiriasi vaikams bei suaugusiems pagamintos lėlės?
Vaikams dažniausiai gaminu pūstažandes lėles, kurias aprengiu žaismingu drabužėliu. Stengiuosi, kad pirkėjai išsirinktų lėles, kurias aš turiu. Labai nemėgstu dirbti pagal užsakymus. Kartais žmonės atneša nuotrauką ir pageidauja išskirtinių bruožų lėlių. To tikrai nedarau. Pirkėjai jas dažniausiai renkasi interjerui papuošti. Vieną kartą dariau vieno metro lėlę, kurią užsakovas pasodino prieškambaryje – ši puošmena „sveikinasi” užsukusius svečius. Mano lėles labai pamėgo rusai, kurie šiuo metu yra bene pagrindiniai pirkėjai.

O. Petrėnienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr. bei video

{youtube}JB3z2rX22l0&feature{/youtube}