Šį kartą kabėsime apie tarpukario Utenos valsčiuje buvusius senuosius sakralinius liaudies meno paminklus – lietuviškus kryžius, stogastulpius, koplytstulpius.

„Lietuvių kryžiai“ – tikras lietuviško meno stebuklas bei pirmasis lietuvių albumas išleistas Vilniuje 1912 m.Jame – dailininko Antano Jaroševičiaus kruopščiai piešti sakraliniai paminklai ir Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus ilga, detali įžanga. Kryžiai, kurių dauguma statyti dar XIX a., piešti 1904–1911 m. laikotarpiu. Tik vėliau, nepriklausomybės metais, kryžius ėmė fotografuoti dailininkas Adomas Varnas, etnografas Balys Buračas ir kiti.

2002 m. Seimo leidykla išleido stambų 640 psl. albumą „Kryždirbystė Lietuvoje“ su daugybe B. Buračo fotografijų, dievdirbių biografijomis bei jo paties straipsniais. „Lietuvos kryždirbystės vaizdai: Adomo Varno negatyvų rinkinys“, išleistas Lietuvos nacionalinio muziejaus 2023 m., – antras, pats šviežiausias 590 psl. leidinys, kuriame informacija jau buvo suskirstyta tarpukario Lietuvos valsčiais.

Dr. J. Basanavičius pirmojo lietuvių dailės albumo „Lietuvių kryžiai“ įžangą „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje”, pateikdamas kryžių istorinę apžvalgą, pradėjo nuo žemų medinių stulpų, vadinamų „krikštais“. Kad apsaugoti esančius ant stulpų įrašus, juos vėliau imta dengti dviejų lentų stogeliais. Taip atsirado pirmąsyk J. Basanavičiaus pavartotas žodis „stogastulpis“. Vėliau stogelius darė keturšlaičius, dar vėliau – skardinius, skėčio pavidalo, ir šias koplytėles vadino „skėtinėmis“.

Įžangos pabaigoje J. Basanavičius teigė: „Atgimusios Lietuvos vaikams priderėtų, p. Jaroševičiaus pėdomis žengiant, nors nupiešti ir aprašyti visus tuos kapų paminklus, kurie iki šiol įvairiose vietose likę, o juose randamuosius motyvus sunaudoti dailės reikalams. Galop – visus šios rūšies paminklus, pilnus originalumo ir užimančius taip svarbią, taip žymią vietą visų kitų Europos tautų dailėje, reikėtų kiek tik galima, apsaugoti, kad neišnyktų. Aetas volat!…“

Antano Deveikio gyvenimo ir kūrybinis kelias

Žymiausias Utenos apylinkių meistras – Antanas Deveikis (1819-1929), gimęs Kuktiškių valsčiuje, Kačiūnų kaime. Kryždirbio vaikystė prabėgo Kuktiškių dvare, kuriame kumečiavo jo tėvai, o jiems anksti mirus (Antanukas, būdamas penkerių metukų, liko našlaitis), jis liko čia piemenauti, Noliškio dvare – bernavo. Kuktiškių ponas jį ne tik paglobojo, bet ir lietuviško rašto išmokė. Vėliau Kuktiškėse susirentė trobelę, vedė mergaitę, kuri jį labai mylėjusi, o paskui, žmonai greit mirus (mirė gimdydama pirmagimį), jis nutarė daugiau nebevesti, palinko dievop, o iškeliavusiąją pradėjo įamžinti kryžiais. Visaip jį tada vadino: Ančiuku, Vitkūnų seneliu, Dievuliu, Dieveika. Dėl to ir Dievo nebijojo – juk jį vien mylėjo ir gerbė. Žinojo, kad Dievo bijo tik blogi, o jis juk tik dievus kūrė ir dangaus šventuosius. Pažiūrėkite į jo nuotrauką – į darbų iškankintas, molių, šiurkštaus medžio, dažų prigirdytas rankas, pakelkite akis ir žvilgtelkite į dar išlikusius jo kūrinius, į klūpančius angeliukus, marijytėmis išpuoštus kryžius, į lietuviškais pjaustinėliais išdabintas jų kryžmas, ir tada suprasite, kad šio žmogaus dvasia skraidė daug aukščiau žemės vaidų ir kad iš tikrųjų vertėjo jam ilgai gyventi šioje ašarų pakalnėje. Padirbo A. Deveikis kryžių Kuktiškėse, paskui persikėlė į Leliūnų kraštą, gyveno Pakermežyje, Leliūnuose dirbo bažnyčios statyboje, pastatė kryžius Grybeliuose (1894 m.), Mačionyse, Ažugiriuose, Antalgėje (1910 m.), Utenoje. Buvo dievotas, kūrė maldas, jas išgiedodamas. Vytautas Pranas Bičiūnas, Lietuvos dailininkas, teatro veikėjas, rašytojas, dailės ir literatūros kritikas, politinis bei visuomenės veikėjas, 1927 m. lankydamasis Kuktiškėse, miestelio kapinėse rado net kelis jo darbo kryžius. Jų buvę ir Skiemonių krašte, Momėnuose. A. Deveikis – vienas ilgiausiai gyvenusių ir produktyviausiai kūrusių aukštaičių dievdirbių, savo kūryba neabejotinai daręs įtaką ir kitiems šių apylinkių meistrams. Jaunystėje dirbęs ne tik statulas, kryžius, bet ir įvairius buitinius daiktus. Anot žmonių pasakojimų, A. Deveikis dirbdavęs stovylas į nieką nepasižiūrėjęs. Nekreipęs dėmesio ir į uždarbį, tik žiūrėdavo, kad gerai padirbtų ir neapsijuoktų. Tačiau kartais prašydavęs ir papozuoti.

Per savo amžių A. Deveikis sukūrė nemažai skulptūrų, kryžių, stogastulpių. Jo darbai paplitę visame Utenos rajone, jų yra Kuktiškių ir Utenos bažnyčiose. Dalį jo kryžių fotografavo B. Buračas, A. Varnas, A. Tamošaitis. Jie skelbiami „Lietuvių liaudies meno“, B. Buračo albumuose.

A. Deveikis vienas pirmųjų labai išpuoselėjo kryžių briaunas, o karnizus apstatinėjo skulptūrėlėmis (kartais iki 12 vnt.), jo darbo kryžiai masyvūs, liemuo kvadratinio skerspjūvio. Liemens ir šakų kraštai gausiai puošti kryžiukų, rombelių, pusapskritimių, įvijų kolonėlių ir kitų motyvų drožiniais. Kryžmų galai trilapio formos. Kryžmų centre pritaisytos koplytėlės su saulės, pusmėnulio ir kryželio kompozicija viršuje bei angeliukais kampuose. Tokius ornamentuotus kryžius yra nupiešęs dail. A. Jaroševičius („Lietuvių kryžiai“, 1912), aprašę dr. J. Grinius, A. Tamošaitis (LE, t. 4, strp. „Dievdirbiai“ A. Deveikis paminėtas kaip vienas iš trijų didžiausių Lietuvos kryždirbių). Kita rūšis A. Deveikio kryžių neornamentuotais stiebais buvo Nemeikščių, Klovinių, Griūčių kaimuose, pavieškelėse. Meistras taip pat yra pridrožęs begales dievukų. Dalis jų dingo, kiti saugomi Utenos, Kauno muziejuose.

Žymesni A. Deveikio paminklai: 1842 m. statytas Pagilbiškio kaimo stogastulpis (restauruotas 1928 m.), 1910 m. statytas Antalgės kaimo kryžius, 1913 m. statytas Kuktiškių šventoriaus kryžius.

A. Deveikio skulptūros, pavyzdžiui, Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos, Nazariečio, angelų, pasižymi masyvumu, kresnomis proporcijomis, yra gana buitiškos, jose ryškus liaudiškas tipažas. Vyrauja 47-90 cm statulėlės.

Labiausiai išsiskiria dievdirbio drožti šv. Jonai Nepomukai. Šis siužetas buvo A. Deveikio mėgstamiausias. Jų veidai išraiškingi, platūs, skruostikauliai išsišovę, plaukai, ūsai, barzda žymėti trumpais rėželiais. Akys didelės, paryškintos plačiais antakiais. Figūrų plastika konstruktyvi, visos dalys ir formos aiškios ir užbaigtos. Išraišką sustiprina polichromija. Meistras šv. Jonus Nepomukus vaizdavo kiek kitaip nei įprasta: vienus be pelerinos ant pečių; kitus – ir be pelerinos, ir be bireto. Atributams vartojo knygą (dažnesnis šio šventojo atributas yra palmės šakelė) ir krucifiksą (ar kryželį).

Apie 1912 m. A. Deveikis Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai sukūrė Mykolą Arkangelą, primenant visiems apie Paskutiniojo Teismo dieną.

A. Deveikis palaikė draugystę su knygų platintoju Liudu Kuliešiumi, dailide ir kryždirbiu Kaziu Rinkevičiumi iš Avižienių k., kitais kryždirbiais.

Buvo raštingas, tad ne tik knygas skaitydavo, bet ir rašyti spausdintinėm raidėm mokėjo. Nekalbus buvo, o jei kalbėdavęs, tai tik religinėmis temomis. Rūkyti, tai rūkęs, bet visiškai negėrė. Jei vyrai jam degtinės pasiūlydavę, jis tik galvą papurtydavęs: nereikia jam šito kartumo, geriau jau iš balos vandenį gerti. Liaudies dainų mokėjęs. Amžininkai prisimena, kad pasiimdavęs su savimi rūgusio pieno ąsotį ir išeidavęs su jaunesniu Mykolu Zaranka šieno pjauti. Papjauna vyrai, susėda ant pradalgio prie Radaikio upelio ir uždainuoja gražią vestuvinę dainą:

Papūtė vėjelis iš visų šalių,

Krenta rasytėlė ant rūtytėlių.

Verkia mergužėlė jaunų dienelių.

Neverk, mergužėle, nesiminavok.

Aik rūtų darželin, pasiuliavok.

Nebėra man čėso čionai uliavot,

Baigias jaunos dienos –

Raiks ant vinčiaus stot.

Nuims vainikėlį žalių rūtelių,

Uždės čiupkelėlį baltų sietkelių.

Aš to čiupkelėlio nešienavosiu –

Rūtų vainikėlio balsu raudosiu.

Rūtų vainikėlis per marias plaukia,

Baltas čiupkelėlis ašaras braukia.

Didžiąją gyvenimo dalį A. Deveikis praleido Ignapolio (vėliau pervadintas į Vieteikių) kaime, Pakalnių valsčiuje, ant Lygialaukio kalno pastatytoje Antano Šukio pirtelėje. Čia jį 1927 m. nufotografavo dail. A.Tamošaitis. Iki pat gyvenimo pabaigos A. Deveikis išliko energingas, žvalus ir darbingas. Mirė A. Deveikis 1929 metų rudenį, išgyvenęs įspūdingą amžių – 110 metų – tik jo kapo vietos niekas neatsimena. Niekas kryždirbiui net kryžiaus nepastatė… Deveikio neliko, bet liko jo kryžiai, darbai, atsiminimai apie jo savotišką pasaulėžiūrą. Nebuvo jis vien

tamsus šventeiva su trim rožančiais ant kaklo, gyvenęs su šokančiais aplink medinukais, angeliukais, kuriuos dalijo ir kitiems kryždirbiams. Kai žiūri į jo kryžius, matai, kad tokią grožio pajautą turėjo retas mokslų nebaigęs žmogus.

Senieji paminklai Utenoje ir jos apylinkėse

Dail. A. Jaroševičius pačioje Utenoje yra nupiešęs dvi keturšlaičiais stogeliais stulpines koplytėles, panašias į Kuktiškių kapinėse esančią labai deveikiškos puošybos koplytėlę.

A. Jaroševičiaus albume yra net trys vienodos koplytėlės – Nr. 23, 24 Utenoje (tikriausiai nupieštos kapinėse) ir Nr. 49 Molėtuose. Visos jos priskirtinos to paties kryždirbio rankai. Taip pat A. Jaroševičius yra pateikęs ir gana panašių vienas į kitą kryžių, esančių Utenoje (greičiausiai kapinėse), iliustracijas, o greta nupieštųjų kaip atskiri stovi ir akmeniniai kryžiai: Nr. 50, 51, 61. Kai kurių kryžių kryžmose esančios koplytėlės labai panašios į ankstyvojo periodo A. Deveikio kryžiuose esančias, kaip kad kryžiuje, stovinčiame Utenoje, Bažnyčios–Kęstučio gatvių sankryžoje.

O dabar imkime Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojų parengtą „Antano Deveikio darbų sąrašą“, kuriame net 31 pozicija – daugelis kryžių iš Skiemonių ir Leliūnų apylinkių – jo kūrybai priskiriamų paminklų. Beveik visi nepažymėti sukūrimo datomis, jau išnykę bei su neišlikusiomis nuotraukomis, todėl sunku nustatyti ir jų autorystę. Pagal A. Deveikio kryžių pavyzdžius dirbo ir kiti kryždirbiai. Štai sąraše Nr. 24 įrašytasBažnyčios gatvėjenetoli klebonijos esantis taip vadinamas „Pavasarininkų kryžius“ sukurtas ne A. Deveikio, o Kaboriškių kaimo kryždirbio Adolfo Ivanausko ir jo sūnaus.

Dailininko A. Varno nufotografuotų medinių paminklų yra ir pačioje Utenoje – parapijos kapinėse bei kapinaitėse Užpalių gatvėje į Dauniškio ežero pusę.

Arčiausiai Utenos, Klovinių kaimo Kartuvių kalnelyje, buvo A. Deveikio kryžius su 1884 m. data, statytas, matyt, 1863 m. sukilimo jubiliejaus proga. Dar arčiau Utenos, pavieškelėje į Kuktiškes, Nemeikščių lauke, buvo kitas A. Deveikio sukurtas kryžius. O pakelėje prie Suolelių stovėjo skėtinė koplytėlė su Kristaus ir Šv. Jono skulptūromis, tolėliau, kelio posūky ties Asmalais – kryžius.

Pats puošniausias kryžius, pastatytas vėlyvesniu, 1910 m. laikotarpiu, puošia Kauno–Zarasų kelią Antalgės kaime. Jis dar išlikęs, nors ir restauruotas. Šiam plentui papuošti A. Deveikio vardu buvo pastatyti ir kiti panašūs kryžiai – Grybelių kaimo žemėje, Jasonyse, Ažugiriuose. Tačiau jie nebeišliko – turbūt buvo pokariu sunaikinti.

A.Varnas yra nufotografavęs daug senų, jau pakrypusių kryžių ir aukštų stogastulpių Utenos krašto kapinaitėse. Vienoje nuotraukoje net trys greta sulipę gana deveikiško puošimo kryžiai su dviem aukštais stogastulpiais.

Dar daug galima paminėti vietų, kur būta labai senų medinių paminklų. Štai kun. prof. Antanas Liuima rašė, jog net mažame jo gimtajame Ažudvarių (Pavyžinčio) kaimelyje stovėję du papuošti kryžiai ir stogastulpis. O ir Griūčių kaimo kaimynas Juozapas Katinas (Našlys), dalyvavęs Didžiajame kare, prisižadėjęs, jei grįšiąs gyvas, pastatyti keturis kryžius. Ir pastatęs. Vėliau šiame kaime prie Petro Aramino namų puošnų kryžių paliko iš Gudėniškių kaimo kilęs gražius, šviesius baldus gaminęs F. Cibas, nukankintas sovietų lageriuos.

Mūsų krašte nedaug koplytėlių, kurios buvo kalamos prie medžių, lyg siekiant išlaikyti pagonišką medžių pagerbimo paprotį. Teko užtikti gana seną ir primityvią koplytėlę, kurioje vaizduojama Motina Marija, laikanti ant kelių nukankintą savo sūnų. Tai vadinama Pieta. Ši koplytėlė Paraudės kaime buvusi prie kunigų Bakšių liepos prikalta, vėliau išsaugota.