Alžutėnai (Saldutiškio sen.) – kaimas tarp Sėlės ir Kirdeikių. Ir nors pastarasis kaimas alžutėniškiams trigubai arčiau nei Tauragnai, kaip teigė Alžutėnų gyventojai, kažkada jų seneliai davė daugiau pinigų Tauragnų klebonui nei kitas kaimas, todėl Alžutėnai buvo priskirti tolimesnių Tauragnų parapijai.

Džiovu išmirį tėvai

Alžutėnų senbuvis Vladas Leleiva pasakojo, kad kaimo pagrindinėje gatvėje Leleivų sodyba stovėjo šalia Bruklių. 1932 m. žemės reformos metu senelis gavo 15 hektarų, kuriuos pasidalijo trys jo sūnūs (sesuo dalią gavo ne žeme). Šie išsikėlė į vienkiemius, V. Leleivos tėvas senąją trobą persivežė į dabartinę Leleivų sodybvietę, vėliau prie senojo naują galą pristatė jo sūnus Vladas. Beje, vyro tėvas anksti liko našlaitis, nes gimdytojai „išmira džiovu“. Tačiau alžutėniškis atsimena kitą senelį, kuris, tarnavęs rekrūtu caro kariuomenėje, gyveno ilgai.

Anot V. Leleivos žmonos Genovaitės, jau daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenančios Alžutėnuose, kiemų kaime būta bent 27, bet daug jų pamažu sunyko – vaikai išvažiavo, tėvai mirė: „Vaikai išėja kitur, tėvai numira… Niekas nežiūrėja, niekas netaisė, griuva sugriuva, lietus sulija – ir supuva. Tuoj kaimai liks tušti: jaunimas nenori dirbt, tik dabojas, kur gerasnis pinigas. Ir kad mažiau dirbt raikėtų. O kaimi raikia dirbt. Atseit, va tos žemės tu turi… O kas iš tos žemės, jei sveikatos neturi?.. Kas iš jos, atsikųsi ir pavalgysi? Nepavalgysi, raikia dirbt, raikia starotis…“

Avižas mainė į medų

V. Leleiva buvo dar visai mažas, kai nuo karo baisumų slėpėsi tėvo iškastoje slėptuvėje. Alžutėniškis prisimena ir pro kaimą žygiuojančius tiek vienos, tiek kitos pusės kareivius: su rusais kaimo žmonės į avižas mainė medų, po kaimą vokiečiai važinėjo emkom…

Po karo rusai, skrebai naršė po kaimą ieškodami banditų. Liaudies gynėjai pakaitomis gal tris mėnesius kaimo gyventojus saugojo nuo miškinių. Būta ir ginkluotų plėšikų, apsimetusių partizanais. Tokius du netolimose Akmeniškėse patys partizanai likvidavo.

Pradinę mokyklą V. Leleiva lankė už dviejų kilometrų esančiose Plaučiškėse, žiemą čiuoždavo slidėmis. Beje, pro kaimą tuo metu vedė geras kelias, kuriuo žmonės pasiekdavo ir Labanorą. Baigęs pradinę, mokytojo dar buvo kalbinamas į Sėlos (dabar – Sėlė) septynmetę, tačiau tėvas leido mokslų nebetęsti, tad liko kolūkyje, vėliau Kaltanėnuose apsimokė traktoristu. 42 metus išdirbo traktorininku: Kirdeikių tarybiniame ūkyje, 14 metų „Utenos melioracijoje“.

Numūčytų žmonių kalnai

Pašnekovo mama, kilusi iš Vyžių (Tauragnų sen.), tarnavo Petkūniškio dvare, taip ir susipažino su tėvu. Petkūniškio dvarą anksčiau valdė kažkoks ponas, o paskui jį nusipirko Kraujaliai su Mieželiais. Dvaras – molinis, molinis ir tvartas. Kraujalių anūkai, nors gyvena Vilniuje, į senelių namus atvažiuoja, o Mieželiai savo pusę pardavė.

Už Girios yra tokie kalnai, Sarakalniu praminti, jie priklausę Petkūniškio ponui. Žiaurus buvęs, žmones mūčydavęs, kardavęs. Ten pat tuos nelaimėlius ir laidodavo – kalnelyje buvusios kapinaitės. Didelius klevus dar rovė melioracijoje dirbęs V. Leleiva. Ten stovėjo du mediniai namai.

Pusantro šimto rublių lapė

V. Leleiva medžioja daugiau nei šešiasdešimt metų. Anksčiau, kai dar nebuvo medžiotojų būrelių, nebuvo griežtai apibrėžtų medžioklės plotų, tad pavieniai medžiotojai galėjo laisvai klajoti po mišką. „Anksčiau, kai dar tik įstojau, pavieniai galėjom medžiot, plotų nebūdava – kur nori, ten eini. Kiškių, būdava, baisiausiai kiek prišaudai!“ – minė senus gerus laikus medžiotojas, nuklysdavęs ir į Tauragnų, Linkmenų miškus. Pripažindamas tik varyminę medžioklę, V. Leleiva teigė per savo medžiotojo gyvenimą sumedžiojęs dvidešimt briedžių, o šernų – šimtais… Anksčiau lapė buvo trokštamesnis laimikis nei šernas: „Lapes moterys pirka. Pusantra šimta mokėdava. Rubliais. Tadu, jeigu šernas giriaj yr, lapė yr, tai šerna nekliudžiam – lapį! Daugiau gi pinigų. Ir kiškių būdava, a dabar va trys metai kiškia nešoviau nė roza – nėr. Liga kokia buva jų – perbėga par laukų, kur amoniaku dirba, ir negyvas kiškis.“ Niekas dabar nebeperka usūrinių šunų kailių. Yra sumedžiojęs vilką. Ir lūšį. Dar kai buvo leidžiama. O dabar už tokio žvėries sumedžiojimą grėstų 10 tūkst. bauda. Beje, medžiotojas dėl to, kad jų apylinkėse mažai stirnų, kaltina būtent lūšis. Šiuo metu dažniausi alžutėniškio laimikiai – šernai ir elniai, kurių, beje, anksčiau aplinkiniuose miškuose nebuvo.

Išilgi ir skersi kapai

V. Leleivos tėvai palaidoti Alžutėnuose, o seneliai kažkur Tauragnų kapinėse (niekas nežino tikslios vietos, nes, kai jie mirė, vaikai buvo maži). Beje, dabar kaimo kapinių kapai eina išilgai (pagal kapinių vartelius), o anksčiau eilės driekėsi skersai – pats pašnekovas dar yra taip kasęs duobes. Jis ir betoninei tvorai žvyrių vežė. Anksčiau ji buvusi krauta iš akmenų.

Į kapines kaimo moterys sueidavo per Šeštines, Devintines, Sekmines, kalbėdavo poterius. Susimesdavo po tris rublius, kad atlaikytų mišias už mirusiuosius. Nors buvo pasiūlymas mišias laikyti Kirdeikiuose, žmonės nepritarė – daugumos artimieji amžinojo poilsio yra atgulę Tauragnuose.

Lėktuvo laužas iš po žemių

Kai tarybiniais metais kaime nukrito rusų karinis lėktuvas, V. Leleiva gerai atsimena. Prieš pat orlaivio nelaimę pas vyrą buvo atėjęs vienas šioperis, įklimpęs netolimų Ripaičių laukuose. Prašė ištraukti, tačiau alžutėniškis niekuo negalėjęs padėti, nes traktorių buvo palikęs Kirdeikiuose, – nuėjo miegoti. Buvo apie vienuolikta vakaro. Tik atsigulė – dunkt! Tėvui pasakė: „Lektuvas nukrita.“ Ir išėję laukan pamatė, kad miežių laukas dega. Iš tiesų tai buvo lėktuvas. Nuėjo pažiūrėti, bet per liepsnas arčiau negalėjo prieiti. Apie lėktuvo avariją Utenai pranešė viena iš šokių grįžtanti gaiveniškė, tačiau ja niekas nepatikėjo. Ryte V. Leleiva su žmona dar kartą nuėjo į avarijos vietą. Sutiko ir tą pačią gaiveniškę. Virš nelaimės vietos ratus suko malūnsparnis. Vyras pamojavo skarele – orlaivis nusileido. Išlipusieji priėjo prie kaimiečių ir tarė: naša (rus. „mūsų“). Netrukus atvykę kariškiai nieko neprileido prie nelaimės vietos. Kai šie pasitraukė, nuolaužas traktoriumi stumdė V. Leleiva, jas nuvežė į Kirdeikius. Metalo laužą vežė parduoti į Vilnių, bet nepavyko, nes neturėjo leidimo, tad parvežę atgal, užkasė prie sandėlių. Ir tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, žmonės pamažu atsikasė ir laužą pardavė.

Lėktuvas, anot V. Leleivos, iš Rygos (Latvija) skrido paskutinis ilgos flotilės uodegoje. Žuvo šeši kariškiai.

Lietuvos vietovardžių geoinformacijos duomenų bazėje Alžutėnų kaimo pavadinimas kildinamas iš istorinio asmenvardžio Adami Elziutaytis (Adomas Elziutaitis), šio pavardė greičiausiai sudaryta pagal Alzės, Elžbietos ar Elziutės vardą. Beje, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose 1721 m. paminėto kaimo pavadinimas iš pradžių turėjo skambėti kaip Alžiutėnai (ką taip pat liudija gyvosios kalbos paliudijimai dar nuo tarpukario).

• Pas Petrą (Petruką) Grašį kaimo vyrai susirinkdavo kortom pagroti. Mirė jis sulaukęs daugiau nei devyniasdešimt metų, bet skaitydavo be akinių.

• Šalia Bruklių buvo šlapia pieva, Darymu vadinama. Anksčiau žmonės ją pjaudavo, vėliau nenumelioruota, užaugo krūmais.