Saldutiškyje įsikūrusi bendruomenė „Lunka“ skaičiuoja vos antrus gyvavimo metus. Jos vadovė Danutė Blažienė, palikusi Uteną ir įsikūrusi Mineiškiemio kaime (Saldutiškio sen.), nenustygo ir ėmė burti žmones. Dauguma bendruomenių kuriasi teritorijos pagrindu, o ši bendruomenė, kaip sakė jos įkūrėja, įkurta bendrų iniciatyvų pagrindu. Apie tai, kokios iniciatyvos vienija žmones, kuo išskirtinė bendruomenė „Lunka“, sutiko papasakoti D. Blažienė.
Išvažiavo į kaimą veikti
„Jau tris žiemas mūsų šeima gyvena Mineiškiemio kaime, Blažių tėvonijoje. Gyvenome Utenoje, užaugo vaikai, o aš tuomet pradėjau savo kūrybinį verslą, įkūriau įmonę „Daigsta“, įsigijau įrenginį audiniams daigstyti. Turėjau pasirinkti, ar nuomotis patalpas daug vietos užimančiai įrangai mieste, ar kraustytis į vyro tėviškę ir savo veiklai skirti vieną kaimiškos trobos erdvę. Taip ir prasidėjo mano kūrybinis verslas, o paskui ir visi kiti reikalai“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris įsitikinusi, kad kas nenori veikti, tam ir mieste trūksta užimtumo, o kas nesėdi, tas ir kaime atras įdomios veiklos.
Mineiškiemyje nuolatinių gyventojų yra tik penkiose sodybose, kiti atvažiuoja iš miestų vasaroti arba praleisti savaitgalių, atostogų. Žmonės į naujakurius pradėjo kreiptis įvairios pagalbos – tai žolę nupjauti, tai išvirtusį medį sutvarkyti ar pan.
„Išvažiavome į kaimą veikti, o ne laukti, kol mums kas nors ką nors pasiūlys. Tačiau vienas nesi bendruomenė. Mintis kurti bendruomenę kilo man, mano vyrui ir sūnui. Aš norėjau skleisti savo veiklą“, – apie bendruomenės „Lunka“ užuomazgas kalbėjo moteris.
D. Blažienė yra profesionali tekstilininkė, nuo 2020 metų tautodailininkė-skiautininkė, kurianti įvairius buityje, interjere naudojamus gaminius iš skiaučių – lovatieses, stalo takelius, pagalves ir pan.
Pajautė, kad sėdi ne savo vežime ir nežinia, kur važiuoja
Moteris gimė, augo ir mokėsi Garliavoje (Kauno r.), po studijų dvejus metus dirbo dailės mokytoja Kaune, o į Uteną atvyko tapusi meilės tremtine. Dar krimsdama Kauno technologijos universitete siuvinių dizaino ir technologijos neakivaizdines studijas (trečiame kurse) moteris įsidarbino „Utenos trikotaže“. Šioje įmonėje 12 metų dirbo sukirpimo technologe. Vėliau karjerą tęsė UAB Utenos šilumos tinklų laboratorijoje, ėjo ekologo chemiko pareigas, tačiau po trejų metų suprato, kad sėdi ne savo vežime ir nežinia, kur važiuoja. Tuomet nusprendė iš vežimo išlipti ir kardinaliai pakeisti gyvenimą. Pusei metų išvyko į Prancūziją padirbėti restorane. Bet, kaip pati sakė, nerado nieko gražiau už Lietuvos gamtą ir lietuviškas lunkas.
„Negaliu sakyti, kad čia, Utenos krašte, jau įleidau šaknis, bet aukštaitiškos spalvos, raštai, gamta jau tapo savi. Jaučiu, kad čia mano vieta, čia noriu veikti, kurti ir burti žmones“, – teigė moteris.
Pašnekovė manė, kad kaime jausis vienišesnė, tačiau labai greitai atrado žmonių, panašių į save.
„Teko paplušėti, kol susitvarkėme sodybą. Juk ankstesnės kartos viską kaupdavo, nieko neišmesdavo. Mūsų kaimo sodyboje buvo palikta daug turto – nuo vaikiškų drabužių iki pilnų skrynių lovatiesių, staltiesių. Viską rūšiavome, kai ką teko išmesti, bet daug ką pasilikome. Restauravau tris senovines skrynias, o drobės, lovatiesės tapo žaliava mano dirbiniams“, – su užsidegimu pasakojo moteris.
Senienas pritaiko šiuolaikiniams interjerams
Bendruomenę D. Blažienė įkurti norėjo ir dėl to, kad galėtų vykdyti projektus, gauti finansavimą ir tokiu būdu įgyvendinti idėjas bei sumanymus. Bendruomenė „Lunka“ įregistruota Blažių šeimos namuose Mineiškiemio kaime. Tačiau susibūrimams ir bendrai veiklai reikėjo patalpų miestelyje.
„Seniūnas mums siūlė keltis į ištuštėjusią Saldutiškio mokyklą, bet aš į mokyklą grįžti nebenorėjau. Todėl kitas pasiūlymas mums labai tiko. Mūsų bendruomenė įsikūrė Utenos kultūros centro Saldutiškio skyriaus pastato antrame aukšte. Per vasarą savo jėgomis patalpas susiremontavome, atlikome kosmetinį remontą. Esu labai dėkinga seniūnui už šias patalpas. Ten stovi stačiamalkė krosnis, žiemą ją pasikūrename, nereikia mokėti už šildymą. Bendruomenės salę atidarėme praėjusiais metais per kraštiečių šventę“, – džiaugėsi D. Blažienė.
Bendruomenė „Lunka“ vienija 30 žmonių. Trečdalis jų yra vietos gyventojai, kiti atvykstantys iš aplinkinių vietovių. Jauniausiam bendruomenės nariui 19 metų, vyriausiam – 82. Vidutinis bendruomenės narių amžius nesiekia 50 metų. Pašnekovės teigimu, vieniems įdomu skiautinėjimas, kiti domisi sendaikčių atkūrimu, kiekvienas čia randa tai, kas jam artima.
„Žmonės neretai atveža turimų senų austų lovų užtiesalų, drobių ir nori juos prikelti antram gyvenimui, sušiuolaikinti gaminį, bet išsaugoti jame istoriją. Populiariausios yra lovatiesės. Jos močiučių austos po Antrojo pasaulinio karo, todėl jų matmenys buvo pritaikyti 1,90 m ilgio sofoms. Dabartiniams baldams šie audiniai nebetinka. Todėl aš juos pritaikau šiuolaikiniams interjerams“, – apie savo veiklas pasakojo moteris.
Dažniausiai ir gausiausiai bendruomenės „Lunka“ nariai susiburia per edukacinius užsiėmimus, bet aktyvesni susibėga dažniau, bent kartą per savaitę.
Senienose gyvena tautiškumas, savastis
Bendruomenė vykdė projektą „Aukštaitiška tapatybė“, tuomet D. Blažienė kūrė lovatiesių kolekciją, audėja Saulė Katinienė – austinių takelių su žolėmis kolekciją, buvo vedamos susipažinimo su tautodaile, audeklais, skiautiniais edukacijos, kuriose dalyvavo ne tik vietos, bet ir iš tolimų Lietuvos kraštų atvykę žmonės.
„Rankdarbius aš pamėgau būdama šešerių, išmokau nerti, megzti. Pynimą makramė technika, sodų rišimą išbandžiau paauglystėje. Paskui įgijau dailės pedagogo specialybę. Menas, kūryba mane visada traukė. Senienose atrandu viską: raštus, spalvas, istoriją, prisiminimus, išėjusių kartų gyvenimą. Senienose gyvena mūsų, lietuvių, tautiškumas, savastis. Lietuviškos spalvos toli gražu ne geltona, žalia, raudona. Kiekvienam regionui būdingos savitos spalvos. Išsaugoti, kas palikta ankstesnių kartų, prikelti tai antram gyvenimui man yra svarbu“, – tvirtino bendruomenės vadovė.
Ateityje „Lunkos“ nariai planuoja populiarinti kultūrinę edukacinę veiklą, rengti parodas ir nebambėti ar skųstis gyvenimu kaime, o, kaip sakė D. Blažienė, kurti gyvenimą ir džiaugtis juo.
„Lunkos“ archyvo nuotr.
