„Gimiau 1942 metais per didžiausius vasario šalčius Ignotiškio kaime, Tauragnų valsčiuje, Utenos rajone. Lankiau Kačiūnų pradinę ir Kuktiškių septynmetę mokyklas. Baigęs Tauragnų vidurinę mokyklą, 1962 metais išvykau studijuoti į Kauno politechnikos institutą. Įgijau kelių ir tiltų statybos inžineriaus kvalifikaciją. Nuo 1966 metų pradėjau dirbti Vilniaus statybinėse organizacijose. Atkūrus Lietuvos Neprikausomybę, dirbau besikuriančios Lietuvos kariuomenės „Geležinis vilkas“ brigados štabe, vėliau – Viešųjų pirkimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Sukakus senjorystės pilnametystei, Generalinėje miškų urėdijoje konsultavau statybų ir viešųjų pirkimų klausimais. Nuo 2015 metų esu tik Pasieniečių, Kelininkų, Energetikų senjorų klubų narys. Turiu sumanymų ir pradėtų darbų. Žiemą esu sėslus, kartais išvykstu kur šilčiau, daugiausiai – ieškau ir rašau. Vasarą – automobilis, kuprinė, palapinė – ir iki pirmųjų gruodų keliauju“.

A. Žilėnas su bendraminčiais inicijavo paminklo „Atmintis“, žymėjusio lenkų demarkacinę liniją, pastatymą Linkmenyse.

Paminklas buvo atidengtas ir pašventintas 2018 metų vasario 16 dieną, minint Lietuvos valstybės šimtmetį. Ignaliniečiai, o ypač linkmeniškiai, ilgai neužmirš begalinio džiaugsmo, patriotinio pakilimo nuotaikos, kai Ignalinos rajono žmonės Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimą tą vasario 16-ąją pradėjo Linkmenyse. Po šv. Mišių pilnoje bažnyčiojevyko Lietuvos valstybės šimtmečio iškilmingas minėjimas. Renginio metu pagrindinį pranešimą skaitė A. Žilėnas. Valstybės šimtmečio minėjimas buvo tęsiamas paminklo, tapusio Lietuvos istorinės atminties ženklu ateities kartoms, atidengimu ir pašventinimu. Kasmet prie paminklo A. Žilėno iniciatyva susirenka Pasienio policininkų, 1924–1939 metais saugojusių parubežį su Lenkija, vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, čia niekada nevysta gėlės, jį gausiai lanko jaunimas. Pirmo susitikimo metu, 2018 metų gegužės 12 dieną, prie paminklo buvo pasodinti ąžuolai – Lietuvos Valstybei, Lietuvos sienos saugotojams, Ignalinos krašto žmonėms. A. Žilėnas ir šiais metais gegužės 10 dieną organizavo ir kvietė į tradicinį susitikimą, kurio tema – „Kariuomenės ir visuomenės vienybė“.

Pasieniečių klubo nariai 2013 metais netoli Medininkų, Juozapynėje, pasodino ąžuolyną. Ąžuolyno sodinimo iniciatorius A. Žilėnas parūpino (nupirko) 50 ąžuoliukų – juos prižiūri, kasmet organizuoja talkas. Betoniniame pagrinde ant šlifuotos granito plokštės A. Žilėno iniciatyva įrengtas užrašas „Pasieniečių klubo ąžuolynas 2013“. Kasmet talkų metu dar pasodinama po du ar tris ąžuoliukus – Juozapynėje auga graži Pasieniečių klubo ąžuolų giraitė.

A. Žilėnas yra Energetikų senjorų klubo išleidžiamų knygų „Lietuvos energetika“ kelių tomų bendraautorius, monografijos „Lietuvos valsčiai. Saldutiškis“ bendraautorius, jo straipsnius Lietuvos istorinės atminties temomis publikavo Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Utenos kraštiečių kultūrinis žurnalas „Indraja“, rajoniniai Ignalinos, Trakų, Utenos laikraščiai.

„Toli nuo Tėvynės“ – šeštoji šio autoriaus knyga istorinės atminties tematika parašyta per dešimtmetį.

2014 metais išleista autobiografinė knyga „Prisiminimų labirintais“ (260 psl.) – apie save, apie tėvelio Antano Žilėno ir mamos Adelės Ryliškytės gimines, apie savo ir tėvų gimtuosius kaimus, gimtąjį Ignotiškį, esantį šalia Tauragnų, apie kaimynus ir kaimyninius kaimus, apie jau išnykusius kaimus ir išskridusius gandrus.

2015 metais į knygą „Kelias“ (470 psl.) A. Žilėnas sudėjo gražiausius amžininkų prisiminimus apie kunigą Juozą Breivą – šviesuolį, kovotoją už lietuvių kalbos išsaugojimą lenkų okupuotame krašte, Lietuvos valstybės stiprintoją, Dievo tarną ir paprastą pasaulietį.

2018–2022 metais parengė ir išleido tritomį (trilogiją) „Parubežys ir parubežiniai“ apie sienos apsaugos organizavimą, kovas su lenkų okupantais, lietuvių gyvenimą parubežyje, Pasienio policijos struktūrų formavimą ir veiklą iki 1940 metų antros pusės, apie lietuvių siekį susigrąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą.

2018 metais „Parubežys ir parubežiniai“ I tome (430 psl.) pateikiamos jaunos Lietuvos valstybės kovos su priešais. Daug dėmesio skiriama kovoms su kaimyne Lenkija. Šioje pirmoje dalyje, kurią autorius skyrė Utenos apskrities Pasienio policijos šimtmečiui, pateikiama daug archyvinių dokumentų apie sienos apsaugos istoriją.

„Parubežys ir parubežiniai“ II tome (510 psl.) pateikiama net 221 Pasienio policijoje tarnavusių kraštiečių autobiografija. Knygoje daug archyvinių dokumentų, amžininkų prisiminimų, to laikmečio fotografijų.

2022 metais išleistą „Parubežys ir parubežiniai“ III tomą (350 psl.) A. Žilėnas skyrė Lietuvos karininkui, Pasienio policijos apskrities vadui Antanui Juodžiui.

2025 metų knyga „Toli nuo Tėvynės“ (320 psl.) iliustruota senomis fotografijomis, vykusių ekspedicijų užrašų kopijomis, amžininkų prisiminimais, publikacijomis iš spaudos apie Gudijos Mogiliovo, Vitebsko bei kitų Carinės Rusijos ir Vakarų Sibiro gubernijų lietuvius.

Ištraukos iš Antano Žilėno knygos „Toli nuo Tėvynės“

Kelionė iš namų

Arkliai sunkiai traukė pilnus mantos prikrautus vežimus. Vežimuose buvo susodinti vaikai, ten pat vištos, paršeliai, ėriukai, o visi kiti sekė paskui vežimus – karvės, avys… kiaulių didelių nebuvo. Daugelis iš mūsų – taip vyrai, taip ir moterys – atsigręždavo pamatyti gal paskutinį kartą savo sodybas. Ne vienam iš mūsų per veidą nuriedėjo ašaros. Gaila palikti savo senelių, prosenelių gūžtas. Juk mes apleidžiame ne tik sodybas, bet apleidžiame savo tėvų žemę – Lietuvą. Tą mes gerai žinojome. Ne, tai nebuvo savanoriškas pasitraukimas, tai buvo baimė išvengti tolimojo šalto Sibiro.

Po dienos kelionės žmonės apsiprato su padėtimi ir atgavo savo nuotaikas. Arkliai ėjo palengva, karvės lėtai dėliojo kojas, bliaudamos avys klupo. 18 vežimų vora išsitiesdavo kelyje. Jie visi buvo užtiesti tankiais kanapiniais audiniais, permirkyti aliejumi ir dažais, kad lietus nesiskverbtų į vidų. Visų šitų vežimų įnamiai dėvėjo lietuviškas pilkas sermėgas, vasarines kepures ir avėjo naginėmis. Moterys – vilnietiškais rainais sijonais su skarelėmis – maišėsi vyrų tarpe.

Pavakariais mūsų gurguolė sustodavo didesnėse pievose nakvynei, ir tuomet iš vežimų sudarydavome ratą. Gyvuliai būdavo paleidžiami į pievą ganytis, o žvejai taisydavo bristalinius tinklus žuvies gaudymui, upeliuose statydavo bučius, šuneliai čia pat sukinėdavosi žmonių tarpe ir gulinėdavo. Dievo dovaną, žuvis, visi dalindavo pagal burnų skaičių. Karvės buvo gerai ganomos, kad užtektų pieno šeimoms, ypač mažiems vaikams.

Nusileidus nuo kalvos pamatėme Šemeto miestelį. Čia mes sustojome prie bažnyčios ir trise užsukome klebonijon pasiteirauti apie geresnį kelią į Borisovą. Jaunas kunigėlis patarė vykti pro Kurzeniec miestelį, tik neužmiršti užeiti pas vietos kleboną, nes jis esąs labai praktiškas žmogus.

Už miestelio atsiskleidė žavus, platus pievų beribis plotas. Visur aplink jautėsi ankstyvas pavasaris. Toliau pavažiavus nuo kalvos, akims – beribis miškų plotas. Pavasario saulė slinko į vakarus. Mes taikstėmės nakvynei didžiulio miško properšoje. Platesnio upokšnio pusėje sustojo irgi tokių kaip mes penkių vežimų vilkstinė nuo Molėtų. Mūsų vežimų vilkstinė jau 23 šeimų.

Kurzeniec miestelį pasiekėme apie pietus. Prie bažnyčios šventoriaus sustoję, ėjome į kleboniją su kunigo Burbos laišku. Viduramžis aukšto ūgio kunigas pasitiko mus kieme. Perskaitęs laišką, jis pirmiausia pasiteiravo apie ligonius ir šiaip nelaimes. Jam atsakėme, kad kiekviena šeima varosi pieningas karves ir kad pagrindinį žmonių ir šunų maistą sudaro žuvys, kurias sugauname vandeninguose upeliuose. Dėl kelio į Borisovą jis patarė važiuoti miško geru šunkeliu, bet ne vieškeliu, nes miško šunkelis esąs tiesesnis ir žymiai sausesnis. Jis patarė kelionėje laikytis atsargumo. Eiti miške vora vienam paskui kitą, bet ne būriu, visuomet ir visiems už juostų turėti užsikišus mažus kirvelius ir žmonėms prie savęs laikyti šunį. Dar mums triūsiant apie vežimus, kunigas atnešė vaikams saldainių ir patarė važiuoti jo duotu adresu pas kito bažnytkaimio kleboną, nes pastarasis gydąs visus, ypač vaikus, laukų ir pievų žolelėmis.

Smulkutis lietus su mažomis pertraukomis apie pietus pradėjo pastoviai dulkti. Kelias pabjaurėjo. Jei pirmieji gurguolės vežimai riedėjo pakenčiamu keliu, tai paskutinieji jau narstė giliomis provėžomis. Vaikai vežimuose dėl sunkios kelionės darganotame ore buvo suvargę ir nesijautė sveiki.

Kitą dieną pavakaryje pasiekėme kunigą gydytoją. Tai buvo žilas, vidutinio ūgio liesas senelis. Sutikęs mus pirmiausia paklausė: „Ar visi sveiki? Gyvulius leiskite pievoje. Moteris ir vaikus veskite į netoliese jūsų pastovio didelius namus. Šiandien šeštadienis, tai galėsite išsimaudyti net dvejose pirtyse. Atnešiu vaistų visiems vaikams ir jie šiąnakt pernakvos šiltoje seklyčioje…“. Kunigas, pakvietęs jauną vaikiną, pasakė, kad jis palydės mus ir viską nurodys. Vaikinas išvedžiojo vyrus ir moteris po skirtingas pirtis. Iš pirčių visus suvedė didelėn seklyčion, kur buvo paruošęs šiaudų guolius nakvynei. Šeimininkė atnešė didelį dubenį šutintų bulvių ir didelį dubenį žalių daržovių lapų: svogūnų, pienių, kopūstų ir šiaip smulkiai supjaustytų pievos žolių, sumaišytų su grietine ir rūgusiu pienu. Čia atsiradęs klebonas vaikus ragino valgyti, nes tai esą vaistai nuo daugelio ligų. Kuomet jis ragino ir atidžiai tyrė jų savijautą, manydami, kad jis nesupranta lietuviškai, mes tarp savęs kalbėdamiesi stebėjomės juo. Pasirodo, jis gerai supranta lietuviškai, bet kalbėti primiršęs. Po visų mūsų pokalbių jis įterpė lenkiškai: „Vertingiausia žmogaus savybė – tai nelaukti iš gyvenimo ypatingos laimės. Tas padaro žmogų palyginamai laimingu…“. Vaikai, viską suvalgę, su savo motinomis buvo suguldyti šiltoje kūrenamoje seklyčioje ant šiaudų pasieniais. Mes, vyrai, gretimame valdiškame ežere, dar prieš saulėtekį užmetę tinklus, laimėjome daug žuvies. Atsidėkodami klebonui, atnešėme net du kibirus didelių gyvų žuvų.

Mūsų vilkstinė, nardžiusi Švenčionių kalvomis, bridusi Neries aukštupio balomis, šliaužusi Borisovo purvynais ir persikėlusi keltu per Dniepro upę Šklovo miestelyje, pagaliau atsirado Padniepryje, Mogiliavo gubernijoje, netoli Gorki miesto. Tai buvo giedra šeštadienio popietė, ir mes buvome nutolę nuo namų apie 270 verstų. Ieškodami nakvynės, privažiavome didelį dvarą, kurį skyrė pieva su upokšniu nuo gudų kaimo. Mūsų atstovai aplankė dvarą su kunigo Burbos laišku. Dvarininkas lenkas, gan linksmas žmogus, pasisveikino su mumis, kaip su dvaro savininkais. Padrąsinęs ir paguodęs, leido jo pievoje nakvoti ir pažadėjo dovanų – arkliams pašaro. Dvaro užvaizda vakare atvežė šieno vežimą ir du maišus avižų. Viskas buvo padalinta pagal arklių skaičių. Mūsų vilkstinei sustojus, kaimiečiai pasiūlė išsiprausti jų pirtyse ir turtingieji atnešė po puskepalį duonos.

Netoli kaimo, pamiškėje, mes sukūrėme laužą. Platokame upokšnyje mūsų žvejai bradiniu prisigaudė žuvies ir bučius sustatė rytojaus dienai. Pavakarieniavę ir pirtyse išsimaudę, rinkomės prie mūsų sukurto laužo pamiškėje. Smalsuolių kaimiečių prisirinko apsčiai. Mūsiškiai kvietė svečius sėstis prie laužo ant išdėstytų aplink laužą eglišakių. Po ilgų pokalbių apie baudžiavą, caro bausmes, apie mūsų prievartinį išvykimą iš Lietuvos, apie gyvenimą Gudijoje, išsiskirstėme jau sutemus. Naktis buvo tokia tamsi, kad už kelių žingsnių nieko nesimatė. Visą naktį mes po du budėjome. Virš miško pakilo skaisti saulė. Mes tęsėme kelionę.