Režisierė Jolanta Narbutaitienė: „Geriausias sprendimas buvo pasirinkti provinciją“

Ignalinos kultūros centro režisierės Jolantos Narbutaitienės prigimtinė plaukų spalva – ryškiai ugninė. Tarsi amžinos kovos ir nesusitaikymo su pilkuma ženklas. Gūdžiais tarybiniais laikais tiek daug dėl jų reikėjo iškęsti: žvilgsnių, patyčių, išskyrimo. Tuomet maža mergaitė dar nesuprato, kaip visa tai ją stiprino, kokią jėgą augino. Visą gyvenimą ši ugninga energija, maitinama nerimstančios prigimtinės skorpiono ekspresijos, padėjo eiti pirmyn, siekti, kovoti, įrodinėti, kad esi „ne ryža“… Teatrų IKI ir „Salos“ įkūrėja, vadovė, mokytoja, visų svarbiausių Ignalinos krašto renginių režisierė – viena ryškiausių ir šviesiausių asmenybių. Už savo kūrybinę ir teatrinę veiklą ji yra pelniusi „Lietuvos Šviesuolio“ vardą, kultūrinę Miko ir Kipro Petrauskų premiją, rajono savivaldybės apdovanojimą „Sidabrinė lelija“, padėkomis nukabintos visos darbo kabineto sienos… Tačiau tokie kūrybingi, Dievo duotu talentu paženklintieji žmonės kuria ir dirba ne dėl apdovanojimų, o todėl, kad kitaip negali.

Būsima režisierė užaugo scenos užkulisiuose

Jolantos karjera, kaip ji sakė, prasidėjo Sližių kaime (Ukmergės r.). Čia kultūros namuose meno vadove dirbo jos mama Verutė, grojo akordeonu. Kiek save atsimena, maža mergaitė vis sėdėdavo akordeono dėkle. Ji nuolat būdavo scenos užkulisiuose, čia žaisdavo, plodavo, net užmigdavo… Kiek paaugusi ir pati ėjo į sceną: dainavo, deklamavo eilėraščius. Ir jai tas jausmas, dėmesys labai patiko. „Kas gi daugiau galėjo iš manęs išeiti? Mes gyvenom ant aukšto kalno, seno dvaro pastate. Aš atsimenu, kaip mama tempia mane į tą kalną ir neša skalbti mano prišlapintus tautinius drabužius… Sunkiai vertėmės, mama buvo priversta pakeisti profesiją ir tapo kirpėja, atvažiavom į Ignaliną, vėliau mamą išsiuntė į Didžiasalį, o aš kaip atsisėdau tam futliare, taip ir iki šiol iš jo neišlipu…“ – juokėsi Jolanta. Didžiasalio vidurinėje mokykloje raudonplaukė Jolanta Jankauskaitė – tikra žvaigždė. Mokinių taryboje ji buvo atsakinga už kultūrinį gyvenimą: vaidino, statė spektaklius, vedė radijo laidas, lankė šokių būrelį. Ir galutinai suprato, kad „už viską viską pasaulyje jai įdomiau yra scena“. Žinoma, svajojo būti aktore. Tačiau 1985 metais, kai baigė Didžiasalio mokyklą, Vilniuje nerinko aktorių kurso. Iš pradžių paviliojo Gintaro Varno studija Šiauliuose, tačiau tai buvo vakarinės studijos ir dauguma jos narių susitiko Klaipėdos konservatorijoje. „Būtent Klaipėdoje aš supratau, kad režisūra yra mano“,– sakė Jolanta. Ji prisiminė, kaip per visus studijų metus akis badė ant sienos kabantis Lietuvos žemėlapis su pažymėtais miestų ir miestelių teatrais. Ties Ignalina buvo balta dėmė. Jaunoji kūrėja, nors ir buvo gavusi pasiūlymą savo diplominį spektaklį statyti Vilniuje, tuometiniuose Profsąjungų rūmuose, pasirinko gimtąjį kraštą. Ir tą baltą dėmę taip primargino, taip nušvietė, kad iš teatro dykvietės ji virto gyva, derlinga, žydinčia teatrinio gyvenimo sala.

Festivalio „Bildučiai“ siela

Kai rudens dienos tampa trumpos ir kiek liūdnokos, kai vis mažiau spalvų ir džiugaus šurmulio, Ignalinoje ryškiomis spalvomis nušvinta festivalio „Bildučiai“ iškabos, kviečiančios į tradicinę teatro šventę. Išgirdus Jolantos sukurtą ir pačios įdainuotą bildutišką dainelę suspurda ir vaikų, ir suaugusiųjų širdys – tiek daug tikro džiaugsmo ir gerų emocijų kasmet dovanoja šis renginys. Festivalis „Bildučiai“ Ignalinoje organizuojamas nuo 1996 metų. Gražus ir savitas pavadinimas sugalvotas dėl pirmajame festivalyje vilkėtų apsiaustų, kurie buvo apkabinėti mažais skambaliukais. Tuomet viskas aplink linksmai skambėjo, bildėjo… Taip gimė „Bildučiai“! Prasidėjo nuotaikingas jų žygis per šventes, festivalius, konkursus. Teatras IKI gimė kitaip: „Neatsimenu, kada tiksliai atsirado teatro pavadinimas. Rengėmės važiuoti į vieną festivalį ir neturėjom pavadinimo. Susirinkę visi galvojom, kūrėm, galiausiai susiginčijom ir nieko nepešę pradėjom skirstytis. Vaikai išeidami visi lyg susitarę kartojo „Iki vadove, iki vadove…“. Taip ir šovė galvon – taigi puikus trumpas pavadinimas IKI.“ Anot Jolantos, tuomet dar nebuvo prekybos centrų IKI ir šis vardas tikrai atrodė labai originalus.

Teatro IKI premjeriniai spektakliai Ignalinoje visada tampa dideliu įvykiu. Salė būna sausakimša ir tikrai nesutalpina visų norinčių. Teatras sužimba ir beveik kaskart laureatais tampa kas dvejus metus vykstančioje vaikų ir jaunimo teatrų šventėje-apžiūroje „Šimtakojis“. Jolantos išaugintas „Bildučių“ festivalis 2016 m. Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvo nominuotas kaip vienas geriausių vaikų ir jaunimo teatrų festivalių Lietuvoje. Šiais metais Pasvalyje vykusioje teatralų pagerbimo šventėje išdalinta 10 „Tegyvuoja teatras“ statulėlių. Sveikinti geriausi režisieriai, aktoriai, scenografai, festivalių organizatoriai. Režisierei Jolantai Narbutaitienei apdovanojimas įteiktas už ryškiausią scenografiją (spektaklyje „Verksnių klubas“).

Praeitą rudenį „Bildučiai“ surengti jau 25-ąjį kartą, o „ikiečiai“ džiaugėsi 30-uoju gimtadieniu. Skambant nuotaikingai bildutiškai dainelei jubiliejus kartu šventė ir ilgamečiai teatro bičiuliai, globėjai, rėmėjai, buvę ir esami nariai, į šventę atvykę teatrai iš Vilniaus, Alytaus, Plungės, Jurbarko, Kauno, Kretingos, Ukmergės, Troškūnų, Šiaulių, Pasvalio. Beveik du šimtai teatralų susibūrė po spalvingu „Bildučių“ skėčiu. Teatrui IKI ir jo vadovei Jolantai Narbutaitienei įteiktos Kultūros ministerijos ir Ignalinos rajono savivaldybės padėkos už ilgametę prasmingą teatrinę veiklą, jaunimo ugdymą ir iniciatyvas. Žvakelės uždegtos ant didžiulio gimtadienio torto, o visi esami ir buvę teatro nariai sukviesti bendrai nuotraukai. „Džiaugiuosi, kad Ignalina tapo teatro miestu, o mes išugdėme savo žiūrovus. Teatras keičia žmones. Jie tampa kur kas atviresni, jautresni aplinkai, įgauna pasitikėjimo, drąsos reikšti savo nuomonę, o kartais tai gelbsti nuo pražūtingų gatvės pagundų. Scenoje nugyventi gyvenimai palieka pėdsakus ir žmonių gyvenimuose. Man didžiausia laimė matyti savo vaikus užaugusius puikiomis asmenybėmis. Teatras keičia ir mane. Kiekvienas naujas spektaklis, nauja medžiaga ir atradimai praturtina, atveria naujus dvasinius klodus, apie kuriuos kartais nė nenujauti“, – kalbėjo režisierė.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Prisijaukino Aukso paukštę

2014 metais Tarptautinė teatro diena Ignalinoje buvo paminėta itin šventiškai. 25-metį šventęs teatras IKI miestui dovanojo spektaklio pagal buvusios ignalinietės Agnės Dilytės pjesę „Atsargiai, baubai“ premjerą bei spektaklį jaunimui „Namo“. Tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis režisierei Jolantai ir Ignalinos gimnazijos teatrui IKI įteikė garbingą „Aukso paukštės“ apdovanojimą, kurį įsteigė Lietuvos liaudies kultūros centras. Tai – aukščiausias meno mėgėjų kolektyvams skiriamas apdovanojimas. Juo įvertinta ilgametė teatrinė veikla garsinant savo kraštą, laimėjimai, profesionalus teatrinių renginių organizavimas ir svarbiausiu akcentu skiriant apdovanojimą tapęs bei didžiulio populiarumo sulaukęs spektaklis „Laumelė“. Jis išaugo iš nedidelės Marijos Baranauskienės knygelės „Laumelė“ ir poetiškai jautriai apdainavo Ignalinos krašto grožį, kurį pavaizduoti padėjo meniškos kraštiečio fotografo Algio Jakšto nuotraukos. Vyresniųjų „ikiečių“ sėkmei pasitarnavo ir jaunesnieji. Ignalinos progimnazijos teatro spektaklis „Žiebtuvėlis“ 2013 m. tapo respublikinio festivalio „Šimtakojis“ laureatais. „Geriausias sprendimas mano gyvenime buvo tas, kad aš pasirinkau darbą provincijoje. Mes gyvenam tokiam gražiam mažam pasaulyje, kur visur gali suspėti per 5 minutes, kur pabeldus atsidaro visos durys, kur sulauki palaikymo“,– tuomet kalbėjo režisierė. Ji dėkojo teatro vaikų tėveliams: „Jūsų vaikai baigia didelę teatro mokyklą, čia auga jautrūs žmonės, gebantys giliai jausti, matyti širdimi“.

Net ir netapę aktoriais, tie Jolantos vaikai paženklinti meniniu štampu. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Jolantos širdis, matant buvusio mokinio, dabar profesionalaus Oskaro Koršunovo teatro aktoriaus, Eimanto Pakalkos vaidybą gimtojoje Ignalinos scenoje. Ignaliniečiams parodytas puikiai tarptautiniuose festivaliuose įvertintas O. Koršunovo monospektaklis „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“. Jolantos inicijuotame projekte „TEATRE auGINAME ŽMOGŲ“ dalyvavę rajono mokyklų mokiniaibuvopakviesti į susitikimą su šiuo aktoriumi, jie turėjo progą pamatyti ir daugiau profesionalių teatrų spektaklių, dalyvauti įdomiose laboratorijose, bendrauti su žinomais kūrėjais. Jolantos nuomone, kūrybingas jaunas žmogus visada yra maksimalistas ir trokšta prisiliesti prie profesionalaus meno, susitikti su panašiais į save jaunais kūrėjais, kurie savo pavyzdžiu padėtų pakelti savivertės kartelę, atsikratyti provincialumo ir kompleksų, atskleistų kūrybiškumą, drąsą reikšti savo nuomonę…

Salos“ visada širdy

Pirmasis Jolantos mylimas kūrybinis kūdikis – 1989 m. įkurtas mėgėjų teatras „Salos“. Jis kasmet dovanodavo žiūrovams po naują premjerą. Kodėl „Salos“? Kaip sakė režisierė, šis pavadinimas „įprasmina ne tik Ignalinos kraštovaizdžiui būdingą peizažą, bet ir kiekvieno iš mūsų, kaip unikalios ir dar neatrastos salos, asmenybės individualumą, mūsų kūrybinių ieškojimų salas ir saleles bei teatro, kaip atskiros salos būtį, kur bendraminčiai randa prieglobstį nuo atšiauriausių kasdienybės vėjų“. Pirmasis spektaklis buvo Jolantos diplominis darbas – gilus ir sudėtingas – Juozo Glinskio „Kingas“. Kaip prisimena režisierė, mokytojas Ervinas Vinkleris iš savo mokinių padėjo parinkti jaunuosius aktorius. Spektakliui reikėjo trylikos berniukų ir vienos mergaitės. Pagrindinis vaidmuo atiteko Andriui Gudoniui. Jis ir dabar vaidina. Iš tų pirmųjų dar minėti Kęstutis Žemaitis, Vladas Šišovas, Vadimas Staniulėnas – puikūs žmonės, suradę savo gyvenimo kelius ir išsaugoję kūrybingą dvasią.

Teatras „Salos“ vėliau džiugino naujais spektakliais. Sukurti ir puikiai žiūrovų sutikti Tomo Arūno Rudoko „Rotonda“ (1991 m.), Gražinos Mareckaitės „Eglės namai“ (1992 m.), Antano Venclovos „Išeiti iš miško“ (1993 m.), Silvios Rannamaa „Kadrija“ (1995 m.), Juozo Židanavičiaus „Moterims neišsimeluosi“ (1996 m.), antrą kartą perstatytas spektaklis G. Mareckaitės „Eglės namai“ (1997 m.), J. Glinskio „Šokantys berniukai“ (1999 m.). Teatras dalyvavo „Atspindžių“ šventėse, festivaliuose. Ryškiausias teatro pasiekimas yra dalyvavimas Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūros – šventės „Atspindžiai – 97“ baigiamojoje šventėje Vilniuje, kur turėjo garbės vaidinti Jaunimo dramos teatro scenoje. Būtent šio teatro iniciatyva nuo 1996 m. Ignalinoje rengiama „Kaimynų teatrų šventė“. Nuo 2000-jų 10 metų truko teatro gyvavimo pertrauka, Jolanta tuo metu nebedirbo Ignalinos kultūros namuose, užsiėmė teatro pedagogės veikla. O štai 2010 m., jai sugrįžus, „Salos“ vėl atsikūrė. Puikiai sutiktas spektaklis pagal Kazį Sają „Burbulas“ (2011 m.) buvo parodytas ne tik Ignalinos žiūrovams, bet ir festivalyje „Pienių vynas“ Skapiškyje, regioninėje apžiūroje „Atspindžiai – 2012“ Radviliškyje.

Tęsinys kitame laikraščio numeryje.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas