Tęsiame Jadvygos Juodelienės (Tutinaitės) pasakojimą apie jos gimtąjį kaimą Gatakiemį (Saldutiškio sen.), kurį praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje nusiaubė didžiulis gaisras. Papasakojo moteris ir, kaip dabar sakytume, sėkmės istoriją, kaip arklininkas tapo ponu, ir apie garsius apylinkėje Labanorinės atlaidus, kuriuose susitikę du broliai jausmingai prisimindavo senus laikus, ir keistą klonį miške su nepaaiškinamais dalykais…

Vaikai, supleškinę pusę kaimo

J. Juodelienė pasakojo, kad jai buvo apie 10 metų (tai galėjo būti apie 1958–1959 m.), kai gaisras nusiaubė pusę kaimo. Išdegė visas kaimo vidurys. Buvo sekmadienis. Ruduo. Senajame Tutinų name (prie kurio pamatų dabar stovi kryžius) laikinai buvo apgyvendintas toks Juozas Klevinskas. Jo sūnus ir vietinis Liuonius Ringelevičius (pagal Rimvydą Ringelevičių, Liuonius Zajančkauskas – aut. past.), tuo metu dar vaikai, ir padegė prie klojimo esantį šieną. Nors turbūt taip ir nebuvo išaiškinta, kuris būtent, kaltė krito ant jų galvų. „Labai labai sausa vasara buvo. Ir rugsėjis toks šiltas, kad atsimenu: su mama iš bažnyčios atėjom, aš suknyte velkuosi va čia, šitam kambariuky, o šitų krūmų jokių nebuvo – visas kaimas kaip ant delno! Žiūriu, gi mūsų klojimas dega!“ Mergaitė tik sušuko ir vienmarškinės su mama pasileido prie degančio pastato. Greitai rinkosi ne tik vietiniai, bet ir žmonės iš aplinkinių kaimų: kas arkliais atjojo, o kas dviračiais atmynė iš Saldutiškio, Labanoro. Atvažiavo gaisrinė iš Švenčionėlių (tuomet ten buvo rajono centras), tačiau, anot moters, per pusvalandį gaisras nusiaubė daugiau nei dvidešimt pastatų. Kita vertus, ugnies mastas nestebino – du mėnesius nebuvo iškritę nė lašo. Žmonėms pavyko išgelbėti Trinkūnų sodybą – šlapiomis marškomis dangstė stogą.

Bijodami, kad pastatų gali ir neišgelbėti, žmonės vidury kaimo, prie didelio žilvičio, tempė iš savo trobesių įvairius daiktus, o naktį čia praleido ir patys. Sudegė keturi ar šeši kolūkio kumeliukai, pririšti Ringelevičiaus tvarte, kiaulė, kuri niekaip nesidavė išstumiama laukan. Kai kuriuos pastatus atstatė. Sudegė ir nebuvo atstatyti ant kalno stovėję du dideli klojimai (vienas – Tutinų, kitas – Ringelevičių), Tutinų senoji gryčia, tvartas, pirtis, klėtis, Petro Žiezdrio klojimas, tvartas, klėtis ir namas, Ringelevičiaus klojimas, tvartas, klėtis, malkinė, šuva, tvartas… „Tijūnėlio visi namai švariai sudegė. Ir jis neatsistatė – sukrypo sveikata ir numirė, a moteriška lika, kų ana padarys – pas dukterį.“

Lyg būtų maža gaisro, gal po dvejų metų supleškėjo Leleivų gryčia ir tvartas. Ėjo apkalbos, kad pati šeimininkė padegusi…

Kaip tarnas dvarą gavo

J. Juodelienės tėvas Antanas Tutinas buvo tik „paaugęs piemuo“, 14-os metų, kai tarnavo Gatakiemio ponų Chrišcinyšų vežiku. Jis labai šiltai atsiliepdavo apie senąją ponią, kuri jį pyragu vaišindavo. Iš tėvo dukra apie dvarą daugiausia ir sužinojo. Iš šito dvaro buvo kilęs ir koks tai panaičiukas, kuris sudegė miške, gaisre, įsiplieskusiame kažkur apie Pliaušketes (tarm. Pliauškečius). Galimai jis buvo ponios sūnus. Buvo ir panytė, o ponia našlavo, ji ištekėjo už Raškevičiaus, kuris tarnavo jos dvare. Nors „ponia buvo smagiai vyresnė, o Raškevičius smagiai jaunesnis, kaip tarnas anas buvo ten pripratęs ir susiženija“. Po kiek laiko ponia numiršta ir nelieka jokio įpėdinio. Naujasis ponas veda savo dvaro tarnaitę Eleną, su ja susilaukia trijų vaikų. Panytės likimo pašnekovė nežino, tačiau mano, kad ji galėjusi numirti nuo džiovos, kuri tuo metu čia siautėjo.

Labanoro kapinėse (tose, kur link Saldutiškio) yra Chrišcinyšų–Raškevičių kapas, o dvaro jau nebelikę. J. Juodelienė pačio dvaro jau nebeatsimena, tik yra mačiusi dar jo pamatus ir kažkokius menkus medinius griuvėsius.

Raškevičių marti Renė Raškevičienė ateidavo pas Tutinus, todėl J. Juodelienė, jau buvusi ne tokia maža, atsimena šią kalbėjus, kad jos tėvui Utenoje priklausė namas, kurį jis dar sovietmečiu sugebėjo atsiimti, tačiau jo jiems taip ir neatidavė, nes tuo metu ten veikė kažkokia įstaiga. Priklausė ponams ir namai Sankt Peterburge (Rusija), tačiau nuosavybės popieriai sudegė ir tos nuosavybės atgauti nepavyko.

Vieninteliai kaimo obuoliai

Pasak J. Juodelienės, kaime protingu žmogumi laikytas Ringelevičius. Ant antkapio parašyta Justinas, nors kaime vadintas Ignotu.„O Ringelevičius, seneliukas, Dievuliukai, koks geras! Man visųlaik, kai ainu pro šalį (pas jį vieną buvo sodas – aut. past.), išneša abalių. Su ūsais diedukas, nu toks fainas! Mani labai myłėja! Aš nežinau, gal kad Ringelevičienė buvo senelio sesuo.“ O sodas, kai pašnekovė buvo maža, kaime tikrai buvo tik pas Ringelevičių. Tik paskui visi, lyg pagal kokią madą, lėkė į Švenčionėlius pirkti sodinukų.

Kitas kaimo žmonių gerbiamas vyras buvo Augustas Trinkūnas. Aukštas, gražus. „Ainu in Trinkūnų pastart“, – sakydavo žmonės.

Miškų dukra

Pasak J. Juodelienės, kaip ežeras ją kažkuo stūmė tolyn, taip miškas traukte traukė. („Miške gimiau, augau ir ten gyvenu, o ežeras – už krūmų: nei aš ainu, nei anas man ten įdomu.“) Pašnekovė sau pritaikė Egidijaus Sipavičiaus dainos „Miškų dukra“ žodžius: Aš girių paslaptis pažįstu / Ir paukščių kalbą suprantu, / Juk aš miške nuo pat vaikystės / Klaidžius vilkotakius randu. Moteris sakė, kad viskas iš šios dainos jai tinka: „Aš visųlaik galvoju: „Nu, čia man, čia man, man čia dūšia, ajazau!“

J. Juodelienė pasigyrė, kad pavasarį turėjo draugą: „Pavasarį, kai aš atvažiuoju iš miesto, jau manįs tas draugas laukia. Sėdi berže ir rėkia. Tol rėkia, kol valgyt duodu. Ataina in kiema, metu duonas gabalų – pasiima. Ir žinot, kas? Kranklys, juodas, didelis kranklys, nu, tas juodas varnas. Šitų draugų turiu, kol jo vaikai užauga (juokėsi). Kasdien valanda valandan. Jeigu laiku laukan neišėjai, tai anas netoli durų ataina. Anas anksti peri, gal kokiam kova mėnesį, kad jo vaikai biškį paaugtų, kad tiem vaikam būtų maista, kai kiti paukščiukai tik kiaušinius deda. Nu va, kiti paukščiukai poruojas, o jis jau vaikus turi. Nu ir kai tik vaikus turi, praša gi valgyt šitiem vaikam. Tai perku turguj skūras, nu, kiaulės odelas, ir duodu. Ir prie manįs visai arti ataina. Ir dar, kas svarbiausia – net ašarų nubraukiau, – kai šitie vaikai užauga jau, atsivedė visus in kiema parodyt. Šeši: mama, tėtis kranklys ir keturi juodi krankliokai. Oi išdykį, a pešas! Tai man taip gražu – mana augintinis ir mana draugas – va! Dabar jau viskas: vaikai užauga – jie jau išsiskirstė palei savo plotus ir šita drauga jau par mani nėr. Ateis pavasaris – ir vėl bus. Senai jau šitaip!“ Pasak moters, kai valgyt nori, kranklys vienaip krankia, kai pavalgęs dėkoja – kitaip. Ir prie tų, iš kurių negauna lesti, neskrenda. Jei pašnekovė vaikšto kur palei ežerą, kalba telefonu, tai kranklys jau ir sukinėjasi kur netoliese – balsą pažįsta. Juodėžius turi ir vardą. „Tiki Tiki Tiki!“ – surėkia maitintoja, ir paukštis prisistato. Nors turgaus pardavėjos juokiasi („rado gi kų penėt!“), o nuo jų neatsilieka ir sūnus, sakydamas, kad pripratinusi kranklius ant gatava maista sugadins juos ir šie nebemokės medžioti, J. Juodelienė niekaip negali atsispirti juodų varno akių hipnozei: „Ir kaip tu neduosi, jeigu anas taip gražiai žiūri?..“

Labanorinės meduoliai ir pusbankiuke telpantys šilti atsiminimai

Nors Gatakiemis priklauso Labanoro parapijai, gyventojams Saldutiškis yra lygiai taip pat nutolęs, kaip ir Labanoras, todėl eidavo į Saldutiškį, į Šv. Antano atlaidus. Vis dėlto, be abejo, svarbiausi atlaidai buvo Labanorinė. „Oi, važiuojam arkliais! Kad Jūs žinotumėt, visas Labanoras, kaip dabar mašinų prie kapų, taip, būdava, visos gatvės pilnos arklių! Abalių priveža, iš vežima targavoja, kriaušių, saldainių kermošinių… Meduoliai buva labai skanūs. Ajazau, koki skanūs!“ – minė senus laikus J. Juodelienė. Žmonės, atvažiavę iš toliau, susėsdavo pavalgyti po krūmu. Išgerdavo ir kokį pusbonkį, bet niekas nepasigerdavo.

Per Labanorinę pas A. Tutiną iš Utenos atvažiuodavo brolis Augustas. „Tai jeigu mažutį pusbankiukų jau ti paragauna, tadu davai gi verkt jaunų dienų. Abudu. Prisimena tėvus, prisimena, kai buva maži, kai buva su tėvais, kaip ganė… Ir kas svarbiausia, buva par juos toks labai gražus dalykas: nuveina in tų pamatų – jau buva sudegį, kur kryžius vidury kaima, – ten poterius abudu sukalba. Nugi jų gimtinė, jų takeliai… Nuveina riešutaut abudu – per Labanorinį būna patysgeriausi riešutai“, – apie tėvo susitikimą su savo broliu kalbėjo moteris.

Dviratininko dvasia

Pasak J. Juodelienės, į Labanorą „tiesiai pro Ringelevičius“ mišku vedė kelias. Vidury miško yra vietovė, vadinama Šaltaklaniu (Šaltaklanys). Toks klonis, kur jausdavosi šaltuma (gal dėl paversmių). Kartą grįžusi iš Labanoro pašnekovės mama vyrui pasakojo, kas jai nutikę einant per šią šaltvietę. „Dabar mama prieš lapkričia pirma ar per lapkričia pirma bažnyčian nuveja. Pavakary visųlaik kažkaip būdava mišias Labanori. Dabar, saka, kai ainu Labanoran, mani pavija čia toks gyventojas su dviračiu. Iš Gatakiemia. Pasisveikina ir anas nuvažiava. Dabar grįžtu atgal,namo. Viešpatie brangiausias, pra Šaltaklanį šitų, jau gi buva naktis – kų ana nešės, fanorų kakį ar kažkakį šviesos daiktų. Tiesa, su Trinkūniene, vyro pusseseria, ana buva. Saka, dviračiu atvažiuoja kažkas tai. Pasisuka į šoną – nieka nėr. Tik paeinam – ir vėl dviračiu važiuoja. Nu, girdis. Ir paskambina, saka. Paskambina – ir vėl nėr. Ir su Viliūni (Vilhelmina – aut. past.) jau runkam susistvėrėm. Ir nieka nėr užpakaly. Ir kai tiktai daėjam iki sankryžas, nutila ir nutila.“

Kitą kartą tos pačios Vilhelminos Trinkūnienės tėvas rogėmis per Šaltaklanį važiavo. Puikus arklinis kelias. Ir staiga nei iš šio, nei iš to ėmė kažkas ir apvertė roges.

Vokiečio rūpestis

J. Juodelienė žino, kad per karą kaime buvo apsistojęs vokiečių garnizonas. Pašnekovės tėvo mama sirgo, gulėjo patale. Ateidavo vienas vokietis, atnešdavo cukraus, dubenį kruopų. Paglostydavo ligonei galvą, ašarą nubraukdavo. Neaišku, kaip su svetimšaliu namiškiai susišnekėjo, tačiau sužinojo, kad kažkur Vokietijoje ir jo mama taip pat serga. Paskui tas vokietis gyventojus įspėjo, kad Gatakiemyje bus didelis mūšis. Visi gyventojai suskubo slėptis Meškos saloje – ten iki šiol likę slėptuvių duobės. Laimei susirėmimas kaimą aplenkė – svetimieji susigrūmė kiek tolimesniame Kiauneliškyje.

Kai tėvas vežė medieną namui statyti, jį sustabdydavo tai vieni, tai kiti. Vieni ieškojo skrebų, kiti – „banditų“. Tėvas atsakydavo, kad jo rūpestis yra statytis namą ir jis nepriklausąs nei vieniems, nei kitiems. To užtekdavo, kad jį paliktų ramybėje.