Dideliame Stabulankių kaime netrūko įdomių ir pasaulio mačiusių žmonių. Zenonui Žemaičiui kurį laiką teko padirbėti kolūkyje ir savo ausimis išgirsti jų pasakojimus. Anot pašnekovo, tai buvo visai kitokie žmonės, kurie nuo vėlesnių kartų skyrėsi daugeliu dalykų.

Užsispyręs Stabulankių milžinas

Įspūdingu žmogumi Z. Žemaitis pavadino Vytautą Laucių (Dominikioką), anot jo, apdovanotą galingais milžino pečiais, kokių visoje apylinkėje niekas neturėjo: „Ežeru kai plaukia, tai bangos tokios kaip nuo banginio tik pūkšt pūkšt!“

Steponas (?) Acalinas kaime pasirodė su žmona Agne (Agnieška) Guobužaite, pašnekovo motinos krikštamote, su kuria susituokė Petrograde. Jis buvo kroatas. Iš pradžių su pačia nuvažiavo į Kroatiją. O ten – Adrijos jūra ir kalnai. „Važiuojam Lietuvon – negaliu aš čia, šitam kurorte, gyvent!“ – rypavo sutuoktinė. O Acalinas buvo naras, caro laikais jis dirbo prie povandeninių tiltų konstrukcijų. Atvažiavęs į Lietuvą pasistatė Stabulankiuose namus (vėliau jie buvo perkelti į Ažugirius), o kai per Nemuną Kaune statė tiltą, kvietėsi į pagalbą ir jį.

„Šeima buvo gana pietietiško charakterio, audringa. Vienas sūnus dviem ar trims panelėms vaikus įtaisė. Šokiuose jis pakvietė Vytauto seserį šokt, o ta už garbę nepalaikė ir nėjo. Ir taukšt jai per veidą! Brolis neiškentęs fukt peiliuką ir suvarė. Už tai pusantrų metų Lukiškėse duoną dalino“, – pasakojo Z. Žemaitis ir pridūrė, kad vėliau V. Laucius kolūkyje vairuotoju dirbo, o kai mirė jo motina, pas jį iš Anykščių traukinuku atpuškėdavo draugė. „Rytą mes einam į mokyklą, o jis „IŽ-49“ veža šitą ponią. O ponia irgi tokia nemenka, tai motociklo galinis sparnas smėlį rėžia…“ – juokėsi pašnekovas. Pasak jo, traukinys tokiu metu į Anykščius nevažiuodavo, tai ji iš Antalgės namo vykdavo autobusu. Beje, V. Lauciui motina neleido vesti išrinktosios, tad jis užsispyrė ir visą gyvenimą liko viengungis.

Kolūkio darbininkai paprašo: „Vytautai, atvežk išgert!“ Paduoda jam pinigų. Tas atvežė geros dešros, konjako butelį. „Durniau, ką tu čia atvežei?! Reikėjo vyniuko atvežt – tai būtume bent išgėrę!“ Na, bet ką darysi – suvalgė dešrą, išgėrė ir tuo metu – ablava, tikrinti atvažiavo! Tada visi džiaugėsi, kad mažai buvo išgėrę ir niekam nekliuvo. Susipykęs su Antalgės tarybinio ūkio direktoriumi Bubuliu ilgus metus dirbo Vilniaus autobusų parke.

Kadangi Kutkų namai buvo nedideli, V. Lauciaus klojime 1975 metais buvo surengtas Juozapo Kutkos penkiasdešimtmetis. Dideliame baliuje, į kurį buvo pakviestas ir Bubulis, grojo ir pašnekovas.

Netikę raudonieji ir išskalbti „katinų“ kailiai

Labai įdomus žmogus buvo ir Baltrus Bagočiūnas. Kurį laiką jam teko pagyventi Sankt Peterburge ir, anot Z. Žemaičio, jis labai mokėjo nupasakoti savo išgyvenimus. Per vargus, per pažintis įsidarbino jis pinigų kalykloje. Kai vyrai jo pirtyje paklausdavo, kiek ten aukso buvo, B. Bagočiūnas nesismulkindavo: „Maždaug tiek, kiek Acalino klojimas kaladynų (aukso luitų – aut. past.) prikrauta!“ Stabulankietis dirbo pas meistrą Romanovą pameistriu ir padėjo gaminti žandarams medalius „Za userdije“ (rus. „Už sunkų ir kruopštų darbą“). Du kartus per metus kalyklą su šeima aplankydavo caras. Tada darbuotojai nagradu gaudavo po 25 rublius. Tad B. Bagočiūnas matė ir carą, ir jo šeimą. Atlyginimas buvo geras, bet apsivogusįjį išmeta, o tas, kuris už vagį laidavo, sėda kalėjiman. Už B. Baltrų laidavo nuo Maželiškių (Leliūnų sen.) kilęs toks Zabulis. Ir nors už savo laiduotinį jam kalėjiman neteko sėsti, bet, kaip vyriausiąjį caro arklininką, jį „sutvarkė“ bolševikai… Tačiau ne visi buvo sąžiningi: vieni „išangėje pasidarydavo duobutę“, kad tik monetą išsineštų, kiti prarydavo, bet vagis vis tiek sučiupdavo: „Von!“(rus. „Lauk!“). Taip pat tikrintojai turėjo kažkokį prietaisą su magnetiniu lauku, kuris padėdavo išaiškinti vagystę. Kai bolševikai „diumovom patrankom“ apšaudė Petropavlovską, kur veikė kalykla, kalėjus evakavo laivu. Vis dėlto nuo bolševikų B. Bagočiūnas neišsisuko – buvo paimtas į Raudonąją armiją ir pasiųstas kovoti prieš Kolčiaką. Sužeistas į koją. Vėliau Leninas davė kareiviams tokį įsakymą: „Matėt kaip daro revoliuciją? Dabar važiuokit ir darykit revoliuciją savo namuos!“ Bet turbūt lietuvių raudonųjų revoliucija visai nesužavėjo, nes privažiavę Daugpilį (Latvija), sumetė šautuvus į Dauguvą ir pėsti parėjo namo. Seniems kareiviams (tarnavo ir Andrius Bagočiūnas) dar teko pabuvoti ir Lietuvos kariuomenėje. Tiesa, ten jų niekas jau nebevarinėjo.

Į Peterburgą pateko ir kitas Stabulankių Bagočiūnas, netikras pašnekovo senelio brolis. Kai proseneliui buvo liepta į caro armiją atiduoti kažkurį iš sūnų, tėvas, vengdamas žmonių kalbų nuskriaudus našlaitį, atidavė sūnų iš antros santuokos. Tas buvo „geras padauža“, užsukdavo su bendrapavardžiu Bagočiūnu ir į viešnamius. Viename jų jam nepatiko aptarnaujanti moteris, sukėlė muštynes, atbėgo „keturi katinai“, saugantys merginas, tačiau ir tie gerai gavo į kailį. „Katinai“ iškvietė policiją, ši nutvėrė peštuką ir išsivarė, bet už kampo paleido. „Pasirodo, vienas iš policininkų – iš mūsų krašto!“ – šypsojosi Z. Žemaitis.

Vyrai, iš kurių kiemo jokia neteisybė neišėjo

Pasak Z. Žemaičio, Pirmajame pasauliniame kare dalyvavę Stabulankių vyrai – Vincas Dikmanas, Jonas Laucius (Našliokas), Kazimieras Augutis – išsiskyrė iš kitų tuo, kad visai negėrė, nerūkė ir „iš jų kiemo jokia neteisybė neišėjo“. Jau visai kitokie žmonės buvo grįžę iš Antrojo pasaulinio ar vėlesnio Afganistano karų. K. Augutis tarnavo kavalerijoje baltųjų pusėje, buvo „šiek tiek veterinaras“ ir turėjo tam tikrus įrankius. Drąsos jam taip pat netrūko – per rūką sugebėjo išvogti savo netikro brolio partizano Dominyko Bagočiūno-Briedžio ir jo bendražygio Jurgio Vasiljevo-Viesulo kūnus ir palaidoti Stabulankių kapinėse. Beje, karstus sukalė Ignasius Laucius (Kiškis). Baigus darbą, atsargumo dėlei karstadirbys obliumi dar porą kartų perėjo per lentoje įkaltą vinį – jeigu atkastų karstus ir ieškoti „kaltų“, parodytų atšipusius įrankio ašmenis – suprask, negalėjau padaryti karstų su atšipusiais įrankiais, be to, ne mano obliaus raštas… Mėgo jis ir papokštauti. Kartą eina geležinkeliu „toks ramus, tylus“, žmonės ir klausia: „Tai kas, Auguti, yra? Ko toks nusiminęs?..“ „Tai va, žmona mirė – einu ant pazvanų paduot…“ Susirūpinusios kaimo moterys, apsirišusios baltomis skarelėmis, sugužėjo pas Augučius. Žiūri – ogi Augutienė verpia!

Pas Augučius buvo partizanų bunkeris. Ir kai kartą į sodybą suvirto stribai su kareiviais, Augutis pavogė iš jų metalinį smaigą, skirtą ieškojimams – šie nieko nepešę išvažiavo…

V. Dikmanas Rytprūsiuose prie Tanenbergo pateko į vokiečių į nelaisvę. Nuvarė jį su kitais belaisviais į pirtį. Prieš patekdamas į patalpą, V. Dikmanas sugebėjo kapšiuką su auksiniais pinigais pakasti žemėje. Ir nuojauta jo neapgavo – po pirties belaisviai gavo naujus drabužius, o senieji su visais daiktais dingo. Matyt, pinigus Dikmanas sugebėjo išsaugoti ir grįžęs iš nelaisvės parsivežti namo. Sugebėjo ir kažkam jais padėti. Kartą nuvažiavus į Debeikių atlaidus, pamatė jį vienas žydas, atsivedė savo šeimą: „Klaupkit, bučiuokit rankas šitam žmogui – jeigu ne jis, manęs gyvo nebūtų likę!“ Būnant nelaisvėje pas belaisvius atėjo senas vokietis ir klausia, kas moka arklius prižiūrėti. Pasisiūlė V. Dikmanas ir vienas „rusiukas“. Davė jiems vadelioti dvikinkį vežimą. Pirmas – „rusiukas“. Liepė šeimininkas jam arklius paraginti, bet mato, kad tas gyvulius ir nuo kalno botagu varo, ir ne ką lėčiau į kalną. Nepatenkintas vokietis liepė sėsti už vadžių V. Dikmanui. O šis pasirodė protingesnis: nuo kalno – ristele, o įkalnėn – žingine. Šeimininkas liko patenkintas lietuviu ir paskyrė jį vyresniuoju arklių prižiūrėtoju. Tik užgynė valgyti cukrų, skirtą arkliams. Žinoma, išbadėję belaisviai nepaklausė ir apsirgo, tada gydytojas liepė valgyti svogūną – atstatyti vitamino C kiekį organizme.

Z. Žemaitis nebuvo tikras, bet darė prielaidą, kad ir Aleksas Laucius (Štolis) dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Tikėtina, kad iš ten parsinešė ir rusišką pravardę (što? (rus. kas?). Anot pašnekovo, stabulankietis buvo „galingas, stiprus žmogus“ ir žvejodavo Utenos žydui Dovydui, kuris nuomodavo ežerus. Žydas (beje, jis ir Utenoje Krašuonos upėje ties dabartiniu policijos komisariatu Maironio gatvėje turėjo sudėjęs varžas) važiuodavo per ežerus žiemą. Reikėjo stiprių vyrų eketėms kirsti, boboms sukti… Diena būdavo trumpa, pratraukdavo vieną, geriausiu atveju dvi valkšnas. „Sakydavo, kad jeigu ištraukia valkšną ir nieko nėra, visi vis tiek sėda valgyti, o žydas nevalgo. Bet kai ištraukia gerą valkšną, tada čiumpa ragaišį ir patenkintas valgo“, – juokėsi pašnekovas.

Beje, prie Aknystėlio ežero gyvenęs Baliūnas buvo karinio orkestro muzikantas. „Aš visus Karpatus su orkestru perėjau!“ – gyrėsi jis, o pašnekovas nusprendė patikrinti, ar ne iš piršto laužtas jo pasakojimas: „Dėde, o kokiu instrumentu grojai?“ „Triūba (klarnetu).“ „O kokiu deriniu?“ „B.“

Juozas Bagočiūnas (Undriukas) šaudydavo kiškius. Turėjo nuo karo laikų karabiną, gavo iš kažkur didelę dėžę šovinių. Sakydavo, kad važiuodamas rogėmis pilnas jas prišaudydavo kiškių – tiek daug jų buvo.

Adomas Bagočiūnas, pašnekovo senelis, Kaune statė tvirtoves (fortus). Arkliu vežiojo plytas – taip žiemą uždarbiavo.

Karo laivyne tarnavęs Pranckūnas labai gerai mušė būgną.

Gretimose Šlapėse gyveno Antanas Bagočiūnas pravarde Švelniukas, laikė bites kelminiuose aviliuose. Pas jį vaistams žmonės eidavo prašyti medaus.

Kaladėse paslėptas auksas ir vokiečių „pirktas“ vaikas

Prie plento gano piemenukai ir mato, kad važiuoja pašto karieta, apkrauta čemodanais, o ją saugantys sargybiniai pavargę knapso. Piemenukai pasekė iš paskos, nupjovė diržus, ištraukė vieną čemodaną. Nuvilkę į saugią vietą, atidaro, o ten – pinigai. Popieriniams pinigams, anot dėdės Baltraus (Bagočiūno), trūko kažkokio antspaudo, tačiau rado ten ir auksinių monetų, kurias paslėpė kaladėse išgręžtose skylėse. Sargybiniai pasigedę krovinio eina per kaimą ir ašarodami prašo atiduoti pinigus, nes kitaip – jiems mirtis. Tačiau niekas neprisipažino, o pašnekovo mama kaimo pakrašty esą mačiusi degant pinigus. Dar tarybiniais metais buvo atvažiavęs specialistas su greičiausiai minų ieškikliu, bet nieko neaptiko.

Šių metų 50-ame numeryje rašėme apie stabulankiečio Maišto žūtį. Kiek kitokią versiją pateikė Z. Žemaitis. Stabulankiečiai Maištas ir A. Laucius (Štolis) nuėjo prie plento ant Girelės kalno pažiūrėti „kaip kariuomenė eina“. Beeidami rado kelis naujus šovinius. Juos bestovinčius pastebėjo vokiečiai. Turbūt dėl Maišto juodų plaukų ir tamsaus gymio palaikė jį žydu: „Jude!“ Pradėjo kratyti, rado šovinius: „Banditt!“ Maištą nušovė vietoje, o Štolį paleido.

Anot Z. Žemaičio, Stabulankiai džiaugėsi, kad Leliūnų valsčiaus raštinėje raštininku dirbo kraštietis Juozas Bagočiūnas (B. Bagočiūno sūnus) – jis visus taip susendino, kad niekam į jokius priverstinius darbus eiti nereikėjo. Ir nors vokiečių biurokratams užtekdavo tik į popierių pasižiūrėti, atsargumo dėlei pašnekovo tėvas kurį laiką nešiojo prisiklijavęs barzdą. Tiesa, motinai kartą teko plauti sunaikintų Utenos žydų namus.

Kai pašnekovo tėvai dar gyveno Vaitkūnuose, pas juos buvo atėję rusų kareiviai. Žemaičiai kaip tik buvo po pirties, tai ir tie užsinorėjo nusiprausti likusiu šiltu vandeniu. Po pirties kareiviai užmigo, o jaunoji Žemaitienė pastebėjo, kad kareivių nastiorkos – „vien druska“! Nuo pirties liko šilto vandens, tad moteris sugalvojo išskalbti rūbus. Tik išskalbusi suprato, kad šie greit neišdžius, išsigandusi („Šlapi rūbai – nušaus!“), ėmė lyginti lygintuvu. Tačiau viskas baigėsi gerai. Kitą kartą atvažiavo kareiviai mašina. Davė šeimininkei lašinių be odos ir liepė valgyti padaryti. Kiaušinius kiaušinienei, žinoma, naudojo savo. Kol kareiviai valgė, karininkai ėjo sargybą, o paskui apsikeitė. Pašnekovas juokėsi, kad tokia „tvarka“ buvo rusų fronte, kai karininkai turėjo bijoti gauti kulką nuo savo kareivių.

„Su vokiečiais dar įdomiau buvo. Eleną (pašnekovo sesuo, gimusi 1944 m. – aut. past.) vežė krikštyt ir susitiko einant vokiečių kareivius. Tie pamatę vaiką, ėmė pinigus vežiman mesti. Jauni krikšto tėvai išsigando, kad vaiką nori nupirkt“, – juokėsi Z. Žemaitis iš krikštatėvių baimės. Jie nežinojo, kad Vokietijoje, gimus vaikui, bendruomenės paprotys buvo šiam kažką duoti.

Netoli Petronių sodybos Sabelkuose augo Petroniokų ąžuolai – pakelėje išsimėtę medžiai, kuriuos nupjovė kolūkių laikais. Vieną gabalą už 25 rublius nusipirko architektas Gintautas Telksnys ir nusigabenęs pas Aknystėlių Zabulėnus visą vasarą iš jo Vinco Žemaičio užgrūdintais kaltais dirbino skulptūrą. Tačiau medžiagos jam pritrūko, o Z. Žemaitis sužinojo, kad Ažugiriuose gyvenantis Judickas parduoda ąžuolą, tačiau jį reikia nusipjauti patiems. Naktį pašnekovas, G. Telksnys ir Jonas Zabulėnas nuvažiavo ąžuolo pjauti. Jau beveik medį nupjovę, du kartus lipo į galiūną užrišti virvės, kol galų gale jį nuvertė. O nugriuvo taip, kad po kamienu buvo galima vežimą pakišti, tad taip ir padarė. Vėl medį pjauna, o kai atpjautoji dalis į vežimą sėdo, lūžo jo išilginis dišlius. Pašnekovas nubėgo pas šeimininką, tas davė dideles grandines su kabliais, kuriomis „apibintavo ratus“. Bet nesėkmės tuo nesibaigė – šviežiai išpiltu žvyrkeliu arklys nepatraukia krovinio. O rytas jau ant nosies, aušta… Vyrai stipinus suka, šiaip ne taip varosi į priekį… J. Zabulėnui, pamačiusiam kitą arklį, net kilo mintis nuvargusį gyvulį pakeisti nauju, bet galais negalais ir savuoju pasiekė Zabulėnų namus – arklys kiek pasisuko, ąžuolas iš vežimo ir išdribo ant žemės… Šis įvykis nutiko apie 1971–1972 metus. Iš nupjauto ąžuolo G. Telksnys pagamino koplytstulpį tėvų, išvežtų į Sibirą, atminimui. Paminklas ir šiandien tebestovi Runionių kapinėse (Molėtų r.).