Artėja šv. Velykos – gražiausia pavasario šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą. Šiųmečių šven­čių laukimas paženklintas nerimu, liūdesiu dėl karo padėties Ukrainoje, ten žūstančių žmonių. Norisi ti­kėti, kad bundanti gamta išsklaidys visas negandas. Taigi viliantis geresnio rytojaus didžioji pavasario šventė vienaip ar kitaip bus minima kiekvienuose na­muose. Šios Velykos ir Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne bus kiek netradicinės, mat čia jau mėnesį gyvena pabėgėliai iš Ukrainos. Apie savas Velykų tra­dicijas, papročius bei tai, kaip šias šventes švęs kartu su vienuolėmis, „Utenos dienos“ žurnalistams mielai sutiko papasakoti ukrainietės Lilija Karpenko, Olena Žilko ir Natalija Šapovalova.

Vienuolyne iki vėlyvo vakaro netyla šurmulys

Utenos Dievo Apvaizdos se­serų vienuolyne pastaruoju metu gyvena 16 ukrainiečių. Daugu­ma atvykėlių – mamos su vai­kais nuo keturių mėnesių iki 15-os metų amžiaus. Kalbinta sesuo Dominyka pasidžiaugė, kad vie­nuolyne gyvenančios šeimos darbščios, iniciatyvios, moty­vuotos, todėl ne laukia malonės, o kabinasi į gyvenimą, ieško­si darbo, būsto, kur būtų dau­giau privatumo. Ukrainiečiai jau spėjo susipažinti su Utenos apy­linkėmis, vaikai lanko ugdymo įstaigas, aktyviai leidžia laisva­laikį sportuodami, mokosi lie­tuvių kalbos. Sesuo Dominyka neslėpė, kad pirmoji savaitė, at­vykus karo pabėgėliams, nebu­vo lengva. „Tai yra vienuolynas. Pas mus niekada nebuvo vaikų. Žinoma, mūsų išgyvenimai ne­palyginami su tuo, ką išgyvena jie bėgdami nuo karo, palikda­mi artimuosius. Tačiau mes irgi patiriame tokį išsilukštenimą, užleisdamos atvykusiems savo erdvę. Pasikeitė mūsų įprasta tvarka, bendravimo būdas. Vie­nuolyne nebėra tylos nuo 7 iki 22 val.“ – apie įprasto gyveni­mo pokyčius atvykus karo pa­bėgėliams pasakojo vienuolė. Naujieji vienuolyno gyventojai jau spėjo adaptuotis ir prisitai­kyti prie naujo gyvenimo ritmo. Ukrainiečiai kartu su vienuolė­mis sėda prie bendro pietų sta­lo, susirenka pasimelsti koply­čioje, o Velykas žada švęsti net du kartus.

Ukrainiečius vienuolės išplakė verbomis

Ukrainoje apie 70 proc. gy­ventojų išpažįsta stačiatikybę, tik 11 proc. katalikybę, o liku­si dalis gyventojų yra protes­tantai ar kitų krikščioniškų ben­druomenių atstovai. Vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai – sta­čiatikiai. Tačiau religijų skirtu­mai apsigyvenusiems po vienu stogu netrukdo kartu melstis ar dalytis duonos kąsniu. Bėgda­mos nuo karo baisumų ir sku­bėdamos susirinkti būtiniausius daiktus moterys nepamiršo pa­siimti maldaknygių. Anot se­sers Dominykos, vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai domi­si ir artėjančių ka­talikiškų šven­čių tradicijomis. O štai Verbų se­kmadienį vienuo­lės atvykėliams vieną šios šventės paprotį ėmė ir pa­demonstravo – iš­plakė svečius ver­bomis. Senovėje buvo tikima, kad nuplaktas pašven­tinta verba žmo­gus bus sveikes­nis, energingesnis, linksmesnis, tai­gi šių gėrybių lin­kint ukrainiečiai ir „paragavo“ verbos. Pastarąjį laiką vie­nuolyno gyvento­jai gyvena Velykų laukimu. Katali­kiškos bus švenčia­mos balandžio 17 dieną, antrosios, pagal stačiatikių kalendorių, balan­džio 24-ą.

Ilgas pasninkas ir tyla ruošiant ypatingą patiekalą

Kaip pasakojo ukrainietė Lili­ja, prieš Velykas stačiatikiai lai­kosi septynių savaičių pasnin­ko. Per pasninką atsisakoma ne tik netinkamo šiam laikui mais­to, bet ir visų rūšių pramogų bei linksmybių. „Prieš Didįjį penk­tadienį negalima nieko dirb­ti, mat tą dieną vyriausia namų šeimininkė ruošiasi kepti pyra­gą „Kulič“ (Lietuvoje toks py­ragas vadinamas Velykų boba), kuriame gausu cukraus, grietinė­lės, kiaušinių, sviesto, uogų, rie­šutų. O pyrago viršus užpilamas glaistu arba apibarstomas cu­kraus pudra. Kol ruošiamas šis pyragas, namuose negali būti jo­kių garsų, barnių, rėkavimų, pro­cesas turi vykti visiškoje tyloje ir meldžiantis, nes kitaip kepinys bus nevykęs“, – pasakojo mote­ris. Stačiatikiai, kaip ir katalikai, šeštadienį prieš Velykas dažo kiaušinius, ruošia vaišes – įvai­rias salotas, mėsos patiekalus ir pan. Velykos, anot moters, šilta ir jauki šventė, kai susirenka visi giminaičiai.

Stebuklingas ritualas su raudonu kiaušiniu

Kaip pasakojo Olena, prieš šventes švarinamasi, tvarkomi namai. Kaimuose gyvenantys žmonės Velykoms pjauna kiau­lę, gamina naminę dešrą, krau­jinę, šventėms visada turi pasi­ruošę ir naminukės. Velykų rytą visi anksti atsikėlę ir nevalgę, nešdamiesi krepšyje įvairių pa­tiekalų (lašinių, kiaušinių, deš­rų, raudonojo vyno), eina į cerkvę. Cerkvėje meldžiama­si, šventikas šventina atsineš­tą maistą. Po liturginių apeigų visi eina švęsti Velykų. Da­lis šventinto maisto paliekama cerkvėje, dalijamasi juo su ar­timaisiais, draugais, kaimynais, šventintu maistu vaišinami pa­žįstami ir nepažįstami šventės dieną sutikti žmonės. Į namus su maistu iš cerkvės parsineša­ma ir šventinta deganti žvakė. „Prie šventinio stalo susirenka didelis būrys žmonių – kelios dešimtys giminaičių, dar ateina ir draugų, kaimynų. Svarbi Ve­lykų šventės tradicija – pabūti gamtoje. Tie, kas gyvena nuo­savuose namuose, dažnai šven­čia savame kieme, o daugiabu­čių gyventojai šventę perkelia į miškus, parkus, prie ežerų. Vai­kai per Velykas mėgsta mušti kiaušinius ir žiūrėti, kurio sti­presnis“, – viena kitai antrino moterys. Šventintų margučių lukštai niekuomet neišmetami, jie išbarstomi daržuose, lysvė­se, tikima, kad derlius bus ge­resnis. Ukrainietės papasako­jo ir apie stebuklingą ritualą su raudonu kiaušiniu. Šį bur­tą Velykų rytą galės išbandyti ir „Utenos dienos“ skaitytojos. Kaip pasakojo Lilija, neištekė­jusios merginos raudonai nu­dažytą kiaušinį pamerkdavo į vandenį, o Velykų rytą tuo van­deniu nusiprausdavo veidą. Buvo tikima, kad tuo vandeniu nusiprausus skruostai taps rau­donesni, o raudonskruostė mer­gelė greičiau ištekės. Ukrai­nietės moterys nesikuklino ir patikino, kad būtent dėl šio ste­buklingo ritualo galių jos ir yra tokios gražios.

Populiarus ekologiškas kiaušinių marginimo būdas

Vienas iš svarbiausių šios šventės akcentų – velykiniai margučiai, simbolizuojantys gyvybę, vaisingumą. Mūsų tau­toje sakoma, kad margučių spal­vos turi tam tikrą magišką reikš­mę, juoda spalva simbolizuoja žemę, mėlyna – dangų, gelto­na – subrendusius javus, raudo­na – gyvybę, žalia – bundančią gamtą. Na, o ukrainietės mums pademonstravo tradicinį kiauši­nių marginimo būdą (su svogū­nų lukštais). Moterys nuplautus svogūnų lukštus sumetė į puo­dą su vandeniu, jam užvirus su­dėjo baltus kiaušinius. Pavirę kelias minutes kiaušiniai įgavo rausvai rudą spalvą. Ukraino­je, kaip ir pas mus, stengiamasi kiaušinius dažyti kuo ekologiš­kiau, vengiant cheminių dažy­mo priemonių. Tačiau, pasak Natalijos, kartais naudojamas ir naujesnis marginimo būdas – ant virto kiaušinio specialiomis priemonėmis piešiamos įvairios dekoracijos, ornamentai. Na, o moterys, kurios skiria daugiau laiko margučiams paruošti, vy­nioja juos į medžiagos skiaute­les, įvynioja gėlių žiedų, įvairių lapelių ir suvyniotus kiaušinius merkia į svogūnų lukštų ar kitai spalvai išgauti paruoštą nuovi­rą, tuomet margučiai būna spal­vingesni ir įvairesni.

Prieš atsisveikindamos ukrai­nietės teigė, kad su vaikais bėg­damos nuo karo žiaurumų jos pirmą kartą gyvenime atvyko į Europą. Apsistojusios Uteno­je čia švęs didžiausią pavasario šventę tikėdamosi karo baigties ir vildamosi kuo greičiau grįžti į savo tėvynę.

Vytauto Ridiko nuotr.